Gintaras – mūsų tautos savastis ir simbolis

Gintaras – mūsų tautos savastis ir simbolis


Legendomis apipintas Baltijos gintaras yra mūsų tautinio paveldo dalis, iki šių dienų puoselėjama amatininkų, kurių dirbinių galima išvysti ir Palangoje, viename lankomiausių šalyje Gintaro muziejuje. Šio muziejaus parodų kuratorė Regina Makauskienė primena Baltijos auksu vadinamo gintaro atsiradimo istoriją ir jo svarbą lietuvių gyvenime.


Meilė Taraškevičienė


Formavosi ilgus amžius. Pasak R. Makauskienės, gintarui yra maždaug 50 mln. metų. Tuo metu Žemėje dar nebuvo žmonių, todėl gintarai su inkliuzais – augalijos ir gyvūnijos liekanomis – yra iškalbingas praeities reliktas. „Mokslininkų vadinamieji gintarmedžiai augo areale, kuris apima ir Lietuvos pajūrį, be to, didžiuliai paatogrąžių miškai augo ir senajame Skandinavijos žemyne bei aplinkinėse teritorijose, – pasakoja pašnekovė, atkreipianti dėmesį, kad tada Baltijos jūros, kuriai tėra 5–6 tūkst. metų, dar nebuvo, bet tvyrojo kiti vandens telkiniai. – Tuo metu staiga ir gana greitai šilo klimatas – vidutinė metinė temperatūra buvo apie 20 °C.

REKLAMA


Tai veikė augaliją, ypač spygliuočius, tarp jų ir vadinamąsias gintarines pušis, tad jos ėmė išskirti gana daug sakų. Jie tekėjo kamienais, kapsėjo ant žemės ir kitų paviršių, rinkosi drevėse ir greitai kietėjo. Pažeisti medžiai greitai nuvirsdavo ant žemės, todėl dar daugiau sakų pateko į gruntą ir vandenį. Mokslininkai sako, kad tuo metu per senąjį Skandinavijos žemyną tekėjo Eridano upė, kurios delta atsivėrė būtent ten, kur dabar yra didžiausi gintaro klodai, t. y. Palvininkų, dabar Jantarno (Kaliningrado sr.) telkinys, iš kurio ir šiais laikais kasmet iškasama apie 400 t gintaro.“


Sakai gintaru tapo ne per kelis, o keliolika milijonų metų veikiami įvairių procesų (polimerizacijos, oksidacijos ir kt.), kurių metu į sakus pateko terpeninių dujų, medžių syvų, oro burbuliukų ir netgi vandens lašelių. Literatūroje rašoma, kad ant besiformuojančio gintaro susidariusi oksidacinė plėvelė suteikė jam įvairių atspalvių. Be to, oksidacijos lygis lėmė gintaro skaidrumą. Pasak R. Makauskienės, neskaidraus gintaro 1 kub. mm mokslininkai priskaičiuoja bemaž milijoną oro ir terpeninių dujų burbuliukų. Taigi, kuo gintaras neskaidresnis, tuo jame tų burbuliukų yra daugiau. Gintaro ypatybes lėmė ir tai, kaip giliai žemėje jis glūdėjo.

REKLAMA


Daugeliui žmonių, besidominčių gintaro istorija, kyla klausimas, kaip gintaras pateko į mūsų pajūrį. Gintaro muziejaus darbuotojos teigimu, per milijonus metų būta ir atšalimų. Ledynmečiu gintaras buvo saugiai užkonservuotas, o jo ištekliai atšilus klimatui pas mus, tikėtina, atkeliavo su rieduliais. „Jūros išmetami gintarai yra iš antrinio telkinio, o pirminis telkinys, kur gintaro ištekliai – didžiausi, buvo suneštas į Sembos pusiasalį (Kaliningrado sr.)“, – aiškina pašnekovė ir primena, kad gintaras – organinė medžiaga, kuri, ištisai laikoma saulėje arba nuolat veikiama aplinkos veiksnių, gali suirti.


Baltijos gintaru vadinamas ne tik mūsų pajūryje, bet ir Ukrainoje randamas gintaras. Tik jis, pasak R. Makauskienės, buvo suneštas taip, kad atsidūrė arčiau paviršiaus, todėl oksidacijos procesai jį paveikė labiau, ir dabar šį gintarą apdorojant tenka pašalinti storesnį sluoksnį. „Pasaulyje yra įvairaus gintaro, ir visos jo rūšys, kurioms yra daugiau kaip milijonas metų, gali būti vadinamos gintaru pridedant radavietės pavadinimą, tarkim, Meksikos gintaras, Italijos ar Dominikos gintaras, – dėsto pašnekovė ir įspėja, kad jis, be jokios abejonės, skiriasi amžiumi, spalva, sudėtimi, nes atsirado iš sakų, kuriuos išskyrė kitokie medžiai, nei auga pas mus. –


Gal ir skamba kiek keistai, tačiau gintaru nusipelno vadintis ne jaunesni nei 1 mln. metų sukietėję sakai. Jaunėliai vadinami kopalais ir juos lengvai galima perdurti adata, nes būna dar nesusiformavę. Tokio gintaro galima įsigyti Kolumbijoje. Nustatyti gintaro amžių vien tik paėmus jį į rankas neužtenka. Ar gintaras yra jaunas, galima pasitikrinti šlifuojant jo paviršių: jei kyla dulkės – tai gintaras, o jei susidaro košelė – kopalas.“



Gintaro praktinė nauda. Senovės žmonės gintarą atrado netikėtai ir ilgus amžius spėliojo, kas tai yra, iš smalsumo stengėsi jį kur nors panaudoti. Pašnekovė sako, kad netgi buvo manoma, esą gintaras pasiekė mus iš antikinio pasaulio, o galbūt tai – netgi sustingę į žemę patekę lūšių šlapimo lašeliai...


„Akmens amžiuje pajūryje gyvenusių senųjų genčių įkapėse buvo randama gintarinių skridinukų, pakabučių, kurie, matyt, vaidino apsaugą teikiančių amuletų vaidmenį, taip pat buvo nešiojami kaip papuošalai“, – sako R. Makauskienė ir kviečia tokių unikalių amuletų pavyzdžių, rastų įkapėse, pasižiūrėti Gintaro muziejuje.


Žodis „gintaras“ reiškia ginti ir siejamas su apsauga, todėl pirmiausia ir buvo naudojamas kaip amuletas, o vėliau, supratus, kad galima apdirbti, – ir kaip mainų prekė. Priešistoriniais laikais, ypač po Kristaus mirties I amžiuje, vyko aktyvi prekyba su Viduržemio jūros regionais. Tų laikų rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad prie jūros gyvenantys barbarai gintarą mainė į stiklą, metalą ir kitas prekes, kurių patys neturėjo. Kad tokie natūriniai mainai vyko, patvirtina rasti Romos imperijos laikais pagaminti puošnūs gintaro dirbiniai. Tuo metu gintaro ištekliai buvo didžiuliai, todėl jis kaip žaliava keliavo į daugelį pasaulio vietovių.


Pasak muziejaus parodų kuratorės, viduramžiais Europoje jau kūrėsi gintaro meistrų, kurie apdorojo gintarą, gildijos. Tai būdavo namų altorėliai, raižytos inkrustuotos dėžutės, bažnyčios reikmenys, pavyzdžiui, monstrancijos. Iš gintaro pagamintą kraujo perpylimo aparatą XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje patentavo Heinrichas Laupertas (1898–1981 m.) iš Karaliaučiaus. Dar tais laikais atlikus bandymus, buvo nustatyta, kad gintaras neleidžia kraujui krešėti, todėl jį kraujui perpilti naudoti kur kas saugiau nei tuo metu buvusias įprastas parafinu padengtas priemones. Tačiau greitai tokia brangi kraujo perpylimo įranga buvo pakeista medikamentais.

REKLAMA


Medicinoje yra nemažai receptų su gintaru. XVII–XVIII a. Rytų Prūsijoje siautėjęs maras nusinešė daug gyvybių. Tų laikų istorikas, etnografas Matas Pretorijus savo paliktuose raštuose kalba apie tai, kad meistrai, kurie šlifavo gintaro dirbinius, maru neužsikrėsdavo, nes žinojo gudrybę: uždegdavo gintaro gabaliukus, o jie skleisdavo stiprų kvapą, kuris, matyt, naikino ligos sukėlėjus, jis nepatiko ir marą platinusioms blusoms bei žiurkėms. „Neseniai literatūroje radome parašyta apie gaminius, skirtus skleisti kvapus, pavyzdžiui, vadinamąjį gintaro obuolį, į kurio vidų buvo galima pridėti kvapiųjų žolelių ir gintaro miltelių, – pasakoja pašnekovė. – Moterys nešiodavosi pakabučius, kuriuose būdavo gintaro miltelių, ir juos uostydavo eidamos miesto gatvėmis, nes taip norėjo apsisaugoti nuo maro užkrato ir sklindančių nemalonių kvapų.“


Gintaro renesansas. Kuršių mariose gintaras pradėtas išgauti XIX a viduryje. Vokiečiai V. Stantienas ir M. Beckeris įkūrė gintaro kasimo bendrovę, kuri Juodkrantės Gintaro įlankoje iš dugno žemsiurbėmis siurbė dumblą ir iš jo išrinkdavo gintarą. Pasak R. Makauskienės, tuo metu gintaro pramonė suklestėjo. Palangos ir Kretingos verslininkai namudininkai gamino labai gražių papuošalų, ypač šlifuotų deimantais. Jų gaminiai buvo patys kokybiškiausi ir brangiausi.


„Gintaro renesansas įvyko atgaunant lietuvybę po spaudos draudimo, kai lietuvių kalba buvo pradėti leisti pirmieji žurnalai ir laikraščiai, t. y. XIX a. pabaigoje, – teigia pašnekovė. – Gintaras buvo susietas su lietuvio tapatybe. Gal jis buvo kiek dirbtinai romantizuotas, bet labai įdomu tai, kad jis tapo lietuvių savastimi. Mes neįsivaizduojame tautinio rūbo be gintaro papuošalų ir dažnai sakome, kad lietuvaitės – gintariniais plaukais. Suvenyrai, kuriuos teikiame aukštiems svečiams, reprezentuoja mūsų šalį. Gintaras mums siejasi su šiluma, todėl juo tarsi šiluma dalijamės būdami draugiška tauta.“

REKLAMA


Gintarą kiekviena valdžia pasitelkdavo savo tikslams. Dar gerai prisimename, kaip plačiai gintaras buvo naudojamas reprezentaciniams suvenyrams, kuriuos užsakydavo to meto politiniai veikėjai, gaminti. Nepaisant to, labai svarbu, kad šiuo metu gintarą suvokiame kaip tautinį simbolį. „Labai gražu, vertinant muziejininkų akimis, kad dabartiniai menininkai žaidžia su gintaru pasitelkdami humorą, kartais net sarkazmą, ir ne tik, – teigia muziejaus darbuotoja. – Į jų kūrinius malonu žiūrėti, jie skatina žmogų mąstyti.“


Kitais metais 60 metų jubiliejų švęsiančiame Gintaro muziejuje yra daugiau kaip 30 tūkst. įvairių eksponatų. Iš jų 15 tūkst. – gabaliukai su inkliuzais – augmenijos ir gyvūnijos liekanomis, o likusi didelė dalis – natūralūs šlifuoti ir nešlifuoti gintaro gabalai ir dirbiniai iš gintaro. Pasak R. Makauskienės, muziejus buvo įkurtas 1963 m. grafų Tiškevičių rūmuose, kurie 1957 m. buvo restauruoti ir tapo dailininkų kūrybos namais. Čia buvo surengta ir pirmoji gintaro paroda. Toks sumanymas pasiteisino, todėl tuometinė valdžia pritarė idėjai muziejuje gintarus eksponuoti nuolat, juolab kad ir vieta, ir kitos aplinkybės tam kuo puikiausiai tiko: rūmai prie jūros, kurortas, legenda apie Jūratę, kuri, būdama deivė, pamilo paprastą žvejį Kastytį, o pati gyveno gintariniuose rūmuose. Kur tie rūmai dar galėjo būti, jei ne čia, prie Palangos?..


Pirmieji Gintaro muziejaus eksponatai buvo pirkti, skolinti ir žmonių dovanoti. Vienas vertingiausių – 3 524 kg sveriantis gintaro gabalas, pavadintas Saulės akmeniu. Vieno lankomiausių Lietuvoje muziejų paskirtis – edukacinė, siejanti du pradus – mokslinį ir meninį.


Gintaras – mūsų tautos savastis ir simbolis







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 05 (2023)

    Savaitė - Nr.: 05 (2023)