Lino kančios keliu – susitikti su praeitimi

Lino kančios keliu – susitikti su praeitimi


Važiuojant iš Upytės (Panevėžio r.) link Ėriškių žvilgsnį patraukia aukštai sparnus iškėlęs Stultiškių vėjo malūnas. Jame jau seniai niekas nebemala miltų, o lankytojus iš įvairių vietovių tarsi magnetas traukia čia įkurtas Linų muziejus. Apie ilgus amžius mūsų protėvių puoselėtus linus, jų apdirbimo eigą, gaminius bei senovę menančius buities rakandus jau 25 metus smalsuoliams kantriai pasakoja muziejaus vadovė Dalia Mikalauskienė.


Meilė Taraškevičienė


Linai mėlynavo nuo seno. Sėjamieji linai dar vadinami pluoštiniais, sėmeniniais ar aliejiniais. Tai augalai, be kurių buvo neįsivaizduojama senovės lietuvių kasdienybė. Lietuviai linus laikė šventais augalais, tikėta, kad jie turi ypatingą galią kovojant su piktosiomis dvasiomis. Apie linų auginimą ir apdirbimą yra sukurta daugybė liaudies dainų, kuriose pasakojama apie jų sėją, augimą, žydėjimą ir brendimą, apie tai, kaip jie raunami, kuliami, verpiami ir audžiama drobė. Lino pluoštas vertinamas iki šių dienų, nes iš jo pagaminti audiniai yra tris kartus stipresni ir penkis kartus atsparesni dilimui nei medvilnė, be to, jie pasižymi antialerginėmis savybėmis, yra pralaidūs orui, gerai sugeria drėgmę ir greitai džiūsta. Iš lino pagaminti audiniai – ilgaamžiai.

REKLAMA


Nemaži linų plotai mūsų šalyje mėlynuodavo sovietmečiu, kurį laiką – ir atkūrus nepriklausomybę. Tačiau Lietuvai 2004 m. tapus Europos Sąjungos nare, linams laukuose liko vis mažiau vietos. Sustabdyti veiklą teko ir Upytės bandymų stočiai, kur ilgus metus (nuo 1965 iki 2017 m.) vykdyti pluoštinių ir aliejinių linų bei kitų pluoštinių augalų fundamentiniai ir taikomieji tyrimai, plėtota sėklininkystė, kaupta selekcinė medžiaga, genetiniai ištekliai. Kol bandymų stotyje intensyviai vykdyta mokslinė veikla, klestėjo ir Stultiškių vėjo malūne įkurtas mokslinis muziejus, kurio nemaža dalis buvo skirta ir linams.


Lietuvai tapus nepriklausoma, geros būklės vėjo malūną panoro atgauti savininkai, todėl visi eksponatai buvo išgabenti. Tačiau šeimininkai nežinojo, ką su atgautu nekilnojamuoju turtu daryti, todėl malūnas vėl atiteko valstybei. 1994 m. rekonstruotas ir linų muziejumi tapęs neįprastas statinys vėl atvėrė duris lankytojams. „Jo kūrimosi pradžioje nieko neturėjome, teko pradėti nuo nulio“, – pasakoja D. Mikalauskienė, tvirtinanti, kad įvairūs senoviniai daiktai po truputį buvo renkami iš draugų, giminių, daug jų dovanojo geranoriški žmonės.

REKLAMA


Ir pamatyti, ir išbandyti. Šiandien įspūdingo prieš 124 metus statyto malūno trijuose aukštuose veikia linų ir buities muziejus, kuriame galima pamatyti senovinius etnografinius bei tautodailės eksponatus, o ketvirtajame aukšte – akis paganyti į keičiamą paveikslų parodą. Pirmame aukšte, kuris stebina išsaugotu architektūros autentiškumu, išrikiuoti senoviniai lino apdirbimo įrankiai: mintuvai, bruktuvės, šukos linams šukuoti ir kt. Muziejaus vadovė lankytojams veda trumpas edukacijas, pavadintas „Lino kančios kelias“. Šiuo pavadinimu norima pabrėžti, kokį ilgą kelią senovėje turėjo nueiti linai, kol tapdavo kasdienybėje naudoti tinkamu produktu. Pirmiausia jie, paprastai rugsėjo mėnesį, apie 3 savaites būdavo gerai išmirkomi vandenyje, paskui išdžiovinami ant krosnies ir tik tada tuometiniais gana primityviais įrankiais apdirbami.


Edukacijų metu kiekvienas gali ne tik teoriškai, bet ir praktiškai susipažinti su XIX a. pabaigos linų apdirbimo ypatumais. Pirmiausia nemažas kuokštas linų minamas specialiame prietaise. Tai daroma, kad išbyrėtų spaliai. Jie būdavo naudojami namo sienoms ir luboms šiltinti. Muziejuje stovi ir didžiulė senovinė mynimo mašina, skirta didesniam linų kiekiui apdoroti. „Jas senovėje naudodavo tie, kas turėjo labai daug linų, – pasakoja D. Mikalauskienė. – Į šias mašinas būdavo dedamas visas linų pėdas, o vyrai sukdavo ratą, kad volai juos laužytų. Suminti linai būdavo brukami, kad dar labiau suminkštėtų, geriau išbyrėtų spaliai ir lengviau būtų juos iššukuoti. Bernai mindavo, nes tai buvo laikoma vyrišku darbu, o mergos brukdavo. Trečias svarbus linų apdorojimo darbų etapas – šukavimas. Iš pradžių būdavo šukuojama retomis šukomis, paskui – tankesnėmis. Taip senovėje apdoroti linai būdavo verpiami, o gauti siūlai nuostabiais raštais suguldavo į įvairios paskirties audinius.“



Kylame į antrą muziejaus aukštą, kur veikia iššukuotų linų sruogų paroda, čia taip pat eksponuojami išaustų lininių audeklų bei rankšluosčių pavyzdžiai, stovi audimo staklės. „Tinkamai išdirbtas linų pluoštas atrodo tarsi tankių plaukų gijos“, – sako pašnekovė, atkreipdama dėmesį į tai, kad skiriasi gijų spalva, kurią lemia linų rūšis. Pasak D. Mikalauskienės, siūlus moterys verpdavo rateliu, o jų kokybė priklausydavo nuo verpėjos gebėjimų: vienų jie būdavo švelnučiai, vienodo storio, o kitų – grubesni, su burbuliukais. Taigi verpėjos meistriškumas turėjo didelės įtakos ir galutinio produkto kokybei. Muziejui rankomis staklėmis austus audinių pavyzdžius muziejaus vadovė surinko iš giminių ir draugų.


Trečiasis malūno aukštas skirtas seniesiems liaudies buities įrankiams bei reikmenims, kurie buvo naudojami XIX a. Lietuvoje. Šioje senais baldais apstatytoje ir įvairių rakandų gausioje seklytėlėje – jauku ir miela.


Išsaugojo pagarbą linams. Šiais laikais muziejui gauti žaliavos edukacijoms nelengva, nes Lietuvoje pluoštinių linų augintojų galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Pasak D. Mikalauskienės, edukacijai dažniausiai vis dar naudojami bandymų stoties veiklos metais išauginti ir iki šiol išsaugoti linai. Surišti į pėdus jie pasitinka vos tik įžengus į muziejų. „Gerai sudžiūvę linai gali gerai išsilaikyti gana ilgai, – tikina muziejaus vadovė, kuri dalyvaudama privačių žmonių rengiamose šventėse linams pagerbti pasirūpina ir naujų jų išteklių. – Linai nedideliuose ūkiuose raunami kaip senovėje – rankomis. Mes šeimininkams padedame juos nurauti, nes ką prirauname, tas – mūsų.“

REKLAMA


Nors linų pluoštui auginama išties nedaug, Upytės krašte tradicija pagerbti linus išliko. Čia veikiančiame Tradicinių amatų centre kasmet organizuojamos Linų dienos. „Į jas susirenka labai daug žmonių, nors šventė trunka net tris dienas, – pasakoja muziejininkė. – Vieną dieną įvairūs renginiai vyksta Linų muziejuje, paskui šventė persikelia į Amatų centrą, kur leidžiamas laikas skambant įvairioms liaudies dainoms, trečią dieną bažnyčioje šventinamas derlius, pagerbiami amatininkai ir kt. Negana to, tris dienas su visomis nuo seno būdingomis tradicijomis raunami Amatų centre užauginti linai: paskutinė nurauta pėda nešama šeimininkui, svečiai vaišinami įvairiais patiekalais su sėmenimis.“


Linai nuo seno buvo skirstomi į pluoštinius ir sėmeninius. Pasaulyje auginama kur kas daugiau sėmeninių linų dėl šiomis dienomis ypač paklausaus sėmenų aliejaus ir gerokai mažiau pluoštinių linų. Linų stiebelis turi apie 20–30 proc. pluošto. Pluošto gavybai naudojama antžeminė stiebo dalis iki išsišakojimo. Iš žiedyno šakelių gaunamas prastos kokybės pluoštas – pakulos, naudojamos santechnikoje. Todėl auginant linus stengiamasi, kad jų stiebas būtų kiek įmanoma ilgesnis ir storesnis, nes tokiame yra daugiau pluošto. Geriausias linų pluoštas gaunamas tada, kai linams augant vyrauja vėsesni ir debesuot orai, nes tuomet jie mažiau šakojasi ir raunami sulaukę ankstyvosios brandos. Kadangi linų šaknų sistema yra gana silpna, šie augalai yra jautrūs drėgmei ir jos pokyčiams: daugiausia drėgmės linams reikia žydėjimo metu, daug mažiau – brendimo laikotarpiu. Drėgmės pertekliaus jie taip pat nepakenčia. Šie augalai nemėgsta ir piktžolių draugijos, todėl jos būtinai turi būti naikinamos herbicidais.


Lino kančios keliu – susitikti su praeitimi







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 05 (2023)

    Savaitė - Nr.: 05 (2023)