Vilniaus kraštą garsina verbos

Vilniaus kraštą garsina verbos


Lietuvių tradicija susirišti ar nusipirkti verbą paskutinį sekmadienį prieš Velykas gyvuoja ne vieną šimtmetį. „Verbos – tarsi patvirtinimas, kad senieji amatai gyvuoja ilgus metus, jeigu paisoma tradicijų, švenčių simbolių, jie naudojami ir pritaikomi. Kol bus tikėjimas, kol visi švęsime Verbų sekmadienį ir bus atliekami tam tikri ritualai, tol išliks ir verbos“, – įsitikinusi Čekoniškių verbų ir buities seklyčios vadovė Janina Norkūnienė.


Meilė Taraškevičienė


Verbų rišimo ištakos


Verbų sekmadienį pasibaigia gavėnia ir prasideda pasiruošimo Velykoms metas, vadinamas Didžiąja savaite. Kristaus, kaip pranašo, įžengimo į Jeruzalę įvykiui paminėti skirtos pirmosios šventės pradėtos švęsti dar IV a., kai formavosi velykinio ciklo liturgija. Istoriniai šaltiniai byloja, kad šiam įvykiui prisiminti paskutinį gavėnios sekmadienį Jeruzalėje į šventines mišias žmonės ateidavo nešini palmių ir alyvmedžių šakelėmis. Daugelyje pasaulio šalių ši diena ir mūsų laikais vadinama Palmių sekmadieniu.

REKLAMA


Lietuvoje apie verbų rišimą užsiminta XIX a. viduryje. Tai patvirtina Kanuto Rusecko 1847 m. nutapytas paveikslas „Lietuvaitė su verbomis“. Šį paveikslą 1866 m. aprašė etnografas Oskaras Kolbergas.


Kiekviename Lietuvos krašte šventinti Verbų sekmadienį skirtų puokštelių tradicijos šiek tiek skyrėsi, tačiau visada jose būdavo kadagio šakelė. Kadagiai nuo seno naudoti ritualiniam, apvalomajam ir dezinfekuojamajam smilkymui. Dalios Treigienės knygoje „Lietuviškų augalų galios“ rašoma, kad iki šių dienų gyvas paprotys – ritualinis plakimas verba. Mūsų protėviai žinojo, kad anksti pavasarį kadagiu paplaktas žmogus pažvalės, taps aktyvesnis, prisiderins prie bundančios gamtos ir visus metus bus sveikas. Plakant kadagio šakele sakoma: „Ne aš plaku, verba plaka, duokite, dievai, sveikatą!“.


Taigi, tradicinė lietuvių verba – kukli kadagių puokštelė, kuri pagyvinama žilvičio ar gluosnio šakelėmis su išsprogusiais pumpurais, liaudiškai vadinamais kačiukais, taip pat berželio ar tujos šakele. Tokios verbos buvo rišamos daugelyje Lietuvos vietovių, tačiau į Šiaurės Vakarus nuo Vilniaus esančiuose kaimuose, be tradicinių verbų, susiformavo tik šiam kraštui būdinga verbų tradicija – čia jos rišamos iš sausų gėlių ir žolynų. Verbų rišimo tradicija Vilniaus krašte įtraukta į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

REKLAMA


Išpopuliarino Kaziuko mugė


Verbų rišimo tradicijomis garsėja ne vienas Vilniaus rajono kaimas, tarp jų – ir Čekoniškės, kur įkurtoje verbų ir buities seklyčioje galima susipažinti su Vilniaus krašto kultūra, papročiais bei su gausia įvairių dydžių ir savitų formų: volelinių, plokščiųjų, rykštelinių, figūrinių ir kt. – verbų ekspozicija.


Kuo šio krašto verbos ypatingos? Muziejaus darbuotoja ir verbų rišimo amatininkė Irena Jotko sako, kad Vilniaus verbos rišamos ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinant spalvingą lazdą. Jose naudojami raštai, sudėliojami iš savitai derinamų įvairiaspalvių džiovintų augalų, sausučių žiedelių, nudažytų skiedrelių, su viršūnėje įpintu pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštu, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio. Tradicinės Vilniaus verbos daugiausia buvo pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius, įviju raštu, primenančiu virvę, o šių dienų verbos – dažniau pastelinių spalvų, jų raštas paprastesnis.


„Mano šeimoje verbas darė močiutė, mama, dabar – ir aš, – pasakoja nuo pat vaikystės stebėjusi, o vėliau ir pati šio amato išmokusi I. Jotko. – Šiuo metu verbų įvairovė labai didelė, tačiau taip buvo ne visada. Pirmosios Verbų sekmadienį šventinamos verbos buvo nedidelės, dažniausiai plokščios, nes jas tvirtindavo prie šventųjų paveikslų, kurių buvo kiekvienuose namuose. Pašventintos bažnyčioje verbos turėjo sakralinę reikšmę – tikėta, kad jos saugo namus nuo audrų, perkūnijos, todėl laikytos visus metus.“



Pokariu Vilniaus verbos buvo Velykų, o nuo 1938 m. – ir Kaziuko mugės simboliu. Tais metais miesto globėjo šv. Kazimiero garbei surengtos procesijos vežimai vietoj anksčiau naudotų popierinių lelijų buvo papuošti Vilniaus verbomis. Pasak Irenos, žmonės rišti verbas mokėsi vieni iš kitų, nes ilgainiui amatu tapęs šis užsiėmimas leido užsidirbti. „Verbos didėjo ir gražėjo, jomis imta drąsiau puošti namus, jas dovanoti įvairiomis progomis, ypač Kovo 8-osios – Moters dienos proga. Daug verbų iškeliaudavo į Lenkiją“, – pasakoja pašnekovė.


Vidinis pasitenkinimas ir džiaugsmas


Verbų rišėjos prisipažįsta, kad pastaraisiais metais tenka dirbti tik iš idėjos, nes nebėra didelės verbų paklausos. „Savo malonumui kurti galima, tačiau norisi ir kiek nors parduoti, – teigia J. Norkūnienė ir pabrėžia, kad verbos yra sezoninės prekės, kuriomis prekiauti galima tik trumpą laiką – nuo Kaziuko mugės iki Verbų sekmadienio. – Pernai Kaziuko mugėje prekybos vietos kainavo brangiai, o žmonių atėjo nedaug, todėl namo teko vežtis pusę savo rankomis pagamintų verbų. Gerai tiems, kurie turi gerus sandėlius verboms laikyti. Šiuos dirbinius iš natūralių augalų mėgsta nemažai kenkėjų, jas neretai sugraužia pelės, be to, jos trupa.“


Rišti verbas gali ne kiekviena moteris, o tik tos, kurios pasiryžusios aukoti savo sveikatą, laiką, namų erdvę (ji dirbant nemenkai prišiukšlinama), lėšas. Darbų maratonas verbų rišėjoms prasideda ankstyvą pavasarį, nes tuo metu reikia ne tik ruoštis Kaziuko mugei, bet ir suskubti pasisėti daigams vienmečių gėlių. Jos, orams sušilus, sodinamos ir auginamos darželiuose. Verboms rišti skirtų kultūrinių augalų tenka sėti ne tiek ir mažai. Pasak Janinos, darželiuose auginami rausvieji sausučiai, sparnuotosios sagutės, daržiniai šlamučiai, muilinės gubojos, kiaušininiai lagūrai, dar vadinami kiškio uodegėlėmis, karpytalapiai kermėkai, kultūrinės kraujažolės, durnaropės ir kt.

REKLAMA


Verbų rišėjoms poilsio nėra ir vasarą, nes daug augalų suskinama pievose, upių pakrantėse, miškuose. Vilniaus verboms rišti naudojama apie 150 augalų rūšių. Verbų viršūnėlėms ir pačiai verbai komponuoti reikia skirtingų augalų. Vienokie jie renkami didelėms (1–2 m aukščio), kitokie – vidutinio dydžio (10–100 cm) bei mažoms (iki 50 cm) verboms. Pavyzdžiui, didelių verbų viršūnėms naudojamos dirvinės smilguolės, beginklės dirsuolės, smiltininiai lendrūnai ar paprastosios nendrės, o vidutinėms – kupstinės šluostmilgės, pūkuotosios vilnūnės, pievinės miglės.


Dažniausiai ir seniausiai naudojami augalai verboms rišti yra kraujažolės, jonažolės, pašariniai motiejukai, apyniai, bitkrėslės, smiltyniniai šlamučiai, kiškio ašarėlės ir daug kitų.


Volelinėms Vilniaus verboms rišti nuo seno renkamos įvairių rūšių miško samanos ir kerpės – atžalinės gūžtvės, paprastosios šilsamanės, šiurės.


Kai tiek daug jėgų tenka atiduoti pomėgiui, pasak Janinos, didžiule varomąja jėga tampa vidinis pasitenkinimas ir džiaugsmas. Kaip kitaip galima paaiškinti, kad kai kurios moterys verbas riša 25 ir daugiau metų. „Mes net ir naktį keliamės pasižiūrėti, kaip atrodo mūsų surištos verbos, – prisipažįsta seklyčios vadovė, tikinanti, kad ateina metas, kai ima tiesiog niežėti nagai – taip norisi imtis naujos verbos. – Ne visada patinka tai, ką padarei, tačiau po kurio laiko verbos tarsi pražysta visiškai kitomis spalvomis, o tada permąstai, ką būtum dariusi kitaip – gal parinktum kitas spalvas, o gal augalus. Tačiau kiekviena verba sulaukia pirkėjo. Tokią akimirką labai džiaugiesi, kad jos neišmetei į šiukšlių kibirą. Todėl moterims patariu nepatikusias verbas dėti į atskirą dėžę – po kurio laiko jos atrodys visai kitaip.“

REKLAMA


Svarbi edukacinė veikla


Čekoniškių verbų ir buities seklyčia bei prie jos veikiantis rišėjų ansamblis „Cicha Nowinka“ propaguoja verbų rišimo amatą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, rengia Vilniaus rajono savivaldybės remiamas edukacines verbų rišimo, augalų džiovinimo, dažymo pamokas moksleiviams, organizuoja tautodailininkių ir amatininkių personalines darbų parodas. Dalyvavimą Kaziuko mugėse iki pandemijos taip pat galima prilyginti edukaciniams seminarams. Jaunimas gal ir nepuls rišti verbų, tačiau bus gerai, jei bent žinos, kas yra verba, kiek daug darbo reikia kiekvienai jai padaryti, kokia jos vertė ir kodėl būtina šią tradiciją branginti.


Nuleisti rankų nereikia net ir tuomet, kai užklumpa ne patys geriausi laikai. Net per karantiną muziejaus darbuotojoms veiklos netrūksta. Muziejaus lankytojai, vos tik turės galimybę praverti duris, galės pasigrožėti spalvinga floristikos ekspozicija „Pramerkė žibutė melsvas akeles“, o šiuo metu Vilniaus krašto moksleiviai, jaunimas ir suaugusieji gali dalyvauti Maišiagaloje, Tradicinių amatų centre Houvalto dvare, organizuojamoje konkursinėje parodoje „Gražiausia tradicinė verba“.


Rubriką „Lietuvos nematerialus kultūros paveldas: jo puoselėtojai ir sklaida“ remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas.


Vilniaus kraštą garsina verbos