Jei imtume svarstyti, kuo mus taip traukia sukulentai, prisimintume ir kaktusų žiedus, ir lapelių ar skrotelių spalvas… Bet pirmiausia pagalvotume apie neįtikėtiną jų formų įvairovę. Net nereikia būti prisiekusiu kolekcininku, kad kiltų noras bent vieną keistuolį augalą pasistatyti ant atviros lentynos, knygų šūsnies ar kavos stalelio. Tik būtinai šviesioje vietoje!

Danguolė KIŠKIENĖ

Tarsi meniškos skulptūros

Vieni keisčiausių yra kaudeksiniai sukulentai – nieko netikėta, kad jie dabar ant bangos. Įmantriai susiraizgiusi stora apatinė stiebo ar viršutinė šaknies dalis primena gyvą išraiškingą skulptūrą. Arba bonsą, kurio nė formuoti nereikia. Kaip paaiškina Vilniaus universiteto Botanikos sodo augalų kuratorė botanikė Teresė Jokšienė, tokia sustorėjusi vieta – tai vandens talpykla, ji būtina, nes augalams, kol jie tapo kambariniai, tekdavo ištverti kelis mėnesius trunkančius sausros periodus.

Taip gamtoje auga baobabai, o mes parduotuvėse galime įsigyti bambalių (Brachychiton). Šie smagiai pavadinti sukulentai paprastai parduodami visai mažyčiai, išauginti iš sėklų ir po kelis pasodinti vazonėliuose. Juos reikėtų persodinti po vieną, o kai žemėje auganti šaknis sustorės, ją iškelti į viršų, kad atsiskleistų visas augalo grožis. Jei norite, kad bambalis būtų panašus į bonsą, nereikia leisti stiebui daug augti į viršų, nukirpkite jį, pasiekusį pusę metro ar visą – priklauso nuo to, kokio dydžio augalas gražiai atrodys interjere. Jei svajojate apie aukštą sukulentą (o šis gali stiebtis iki lubų), užteks jį apkarpyti porą kartų per metus.

Nors įprastai Australijoje augantys bambaliai sausros periodu meta lapus, namuose juos saikingai laistant taip nenutiks. Pašnekovė pamini ir dar vieną išraiškingos formos kaudeksinį sukulentą – noliną. Jos apvalus stiebas apačioje sustorėjęs, o lapai labai siauri. Noliną galima karpyti, kad daugiau šakotųsi. Šį augalą vasarą reikia gausiai lieti, bet žiemą nelaistyti visai. Kitaip jam nebus prasmės kaupti vandenį ir storoji dalis neaugs – to juk nenorime, nes noliną auginame dėl įdomaus silueto.

Skiauterėti keistuoliai

Kartais sukulentai išsigimsta, tokios keistenybės traukia akį, paįvairina sukulentų kompoziciją. Taip nutinka kaktusams, karpažolėms. Bet kodėl? Botanikė paaiškina: kai yra aktyvus vienas augimo pumpuras viršūnėje, sukulentas dėl savo prigimties auga, „kaip priklauso“ – tvarkingai, simetriškai. Tačiau atvirose dykumose ultravioletinė spinduliuotė labai intensyvi, tad gali suaktyvinti kitus augimo pumpurus. Taip atsiranda vadinamieji monstrinės (monstrosa) formos sukulentai – išsiraitę kreivai šleivai į visas puses ir skiauterėti (cristata), kai raukšlės formuojasi vienoje plokštumoje.

Gamtoje sukulentus taip paveikia saulė, žmonių pasaulyje selekcininkai turi savų būdų išprovokuoti tokias augalų keistenybes – mums juk norisi ko nors įdomesnio... „Vis dėlto augalo prigimtis tokia, kad jis vėl bandys tapti rūšinis ir kurioje nors vietoje iš skiauterės ims augti taisyklingas ir tiesus stiebas. Jei norite, kad kaktusas išsaugotų ankstesnę formą, tą stiebą reikia išpjauti. Kitaip visa augalo energija teks jam auginti ir tai nustelbs skiauterę, nors ši dėl to ir nenunyks“, – pasakoja apie sukulentų pasaulio keistenybes T. Jokšienė.

Ryškiaspalvės „kepurės“

Pražydęs kaktusas teikia begalinį džiaugsmą, apie kurį svajoja visi kaktusų mylėtojai. Bet ir be žiedų šie dygliuoti ar kailiniuoti augalai atrodo įspūdingai. Tad ar reikia labai liūdėti, jei žiemą nėra sąlygų iškraustyti juos į vėsią poilsio vietą (mat tik ten pailsėję jie sužydės)? Kai vargai pražydinant kaktusus atrodo per sudėtingi, jų kolekciją galima nuspalvinti įsigijus skiepytų kaktusų ryškiomis – geltonos, raudonos ar violetinės spalvų viršūnėmis, kurios žiemą vasarą traukia akį ir niekada neišblunka. Tokie keistuoliai dar poetiškai vadinami Mėnulio kaktusais.

Nors Mėnulis čia niekuo dėtas – ir vėl kalta yra intensyvi ultravioletinė spinduliuotė bei žmogaus vaizduotė. Botanikė paaiškina, kad ryškiaspalvis kaktusas negalėtų egzistuoti savarankiškai: nors jis užsiaugins šaknis, fotosintezė nevyks, jei nebus žalumos. Todėl kaktusų skiepijimo priežastis labai praktiška: ryškios „kepurės“ auga ant žalių poskiepių, kurie aprūpina jas maisto medžiagomis – juk be chlorofilo augalai žūtų, o įskiepyti džiugina mus netikėtais spalvų deriniais. Tiesa, spalvingi kaktusai laikomi įnoringesniais, juos tenka atidžiau prižiūrėti.

Mažyliai akmenėliai

Kas sakė, kad tik stambūs augalai yra išraiškingi? Patys mažiausi, bet įsižiūrėjus be galo originalios išvaizdos yra gyvaisiais akmenėliais vadinami litopai (Lithops), Pleiospilos ir kiti pluoštagėlinių šeimos augalai, kurie forma ir net spalvomis iš tiesų primena akmenėlius (tiesa, tai nereiškia, kad, kur juos padėsime, ten laimingus ir rasime).

Litopų viršuje matyti įvairių spalvų margi raštai. Šių augalų išvaizdą lėmė mimikrija: kad gyvūnai nesuėstų spygliais neapdovanotų sukulentų kaip užkandžio, ilgainiui jie tapo labai panašūs į akmenėlius, tarp kurių auga. Jei aplinkui žvyras – jei tampa rusvai margi, jei yra žalumos, tai ir patys vos pažalsvėja. Net ir spalvą laikui bėgant jie pakeičia į tokią, kuri vyrauja kraštovaizdyje. Tiesa, prie interjero spalvų jie sparčiai neprisitaikys, per trumpas tai laiko tarpas…

T. Jokšienė pasakoja, kad Pietų Afrikoje litopai auga įsirausę į žvyrą, o namuose juos galima arba iškelti, arba užberti akmenukais, kad būtų matyti tik viršus. Jų augimo ciklas labai griežtas: vasarą jie laistomi, o žiemą – ne. Jei bus per šlapia, pavasarį seni lapeliai nenudžius ir nauji negalės išsinerti iš viršuje esančio plyšio, todėl augalas žus. Nei pjauti, nei kirpti litopų lapų negalima, nes įsimes puvinys.

Šiems augalams parinkite ramių spalvų, paprastų formų vazonėlius – litopai patys tokie įdomūs, kad papildomų, užgožiančių dekoracijų jiems nereikia. Ir vazonėliuose jie gražiau atrodo augdami ne po vieną, bet grupelėmis, juolab kad niekada nebus didesni už tuos, kuriuos pasodinome. Tiesa, litopų kaimynai turėtų būti kilę iš tos pačios šeimos – jei aplink būtų vešlių žalialapių augalų, drėgmės gali būti per daug, o šviesos, kurią labai mėgsta, – per mažai.

Mat apsimetėliai akmenėliai įpratę gyventi sausai – skirtingai nuo kaktusų jie išvis negali pakęsti vandens pertekliaus. Todėl, nors jie auga lėtai ir „išaugai“ vietos galima nepalikti, bet jos turėtų būti tiek, kad laistant nė lašelis vandens nepakliūtų ant lapelių.

„Nors gyvieji akmenėliai yra mažiukai ir daug vietos neužima, tad visur interjere pritaptų, vazonėlio negalima statyti kambario gilumoje, nebent tai vieta po šviestuvu. Būtina pasiskaityti apie jų poreikius, nes litopų auginimo būdas išskirtinis, jis parodo žmogaus kantrybę. Bet, kai vasaros pabaigoje išsiskleidžia didesni už lapelius žiedai, šiek tiek primenantys kiaulpienes, atlygis už tą kantrybę yra labai gražus“, – pastebi pašnekovė.

Naują formą kuriame patys

Žiemą, kai oras namuose išsausėja, daug kambarinių gėlių numeta lapus, nenori augti. Bet sukulentams sausas oras nė motais, šiuo metų laiku jie gali parodyti, ko yra verti. Net ir gerai pažįstamas banalokas storlapis (Crassula) įdomiai formuojamas gali tapti išraiškingu augalu. „Kadangi tai žolinis sukulentas, auga jis nepalyginamai greičiau už medelį, bet suteikti šio formą ir taip sulaukti greito rezultato vos per metus nėra sudėtinga. Arba galima storlapį karpyti neleidžiant jam viršyti poros dešimčių centimetrų aukščio. Karpydami galime suformuoti galbūt aukštą ir siaurą, galbūt plačiai išsišakojusį, o galbūt bonsą primenantį siluetą – priklauso nuo to, ko mes patys norime ir ko reikia tai vietai, kurioje jis įkurdintas.

Beje, ir kaktusai auga greitai, tik tokio augalo viršūnės apkarpyti nepavyks. Tik gamtoje jie lėtapėdžiai, nes be vandens visai neauga, stengiasi gyvybę išlaikyti. Ne veltui sakoma, kad kaktusai ilgai gyvena, bet neilgai auga. Bet jei vasarą savo kaktusus protingai laistome, jie gali augti greitai (žinoma, svarbu ir tai, kam augalai yra genetiškai užprogramuoti). Reikėtų atminti, kad kaktusas neturi mechanizmo, sustabdančio vandens pasisavinimą. Šio augalo tikslas yra susiurbti visą vandenį, kuris yra substrate ar ore. Jei žemė nuolatos ir ilgai bus šlapia, kaktusas vandenį siurbs taip, kad jo viršutinis sluoksnis nespės augti, sutrūkinės ir sukulentas praras dekoratyvumą. Taigi kaktusus reikia laistyti apdairiai“, – pataria botanikė.

Ko vertas vazonas?

Išraiškingos formos augalai gali būti įkurdinti ne mažiau efektinguose induose, ir toks duetas vienodai naudingas abiem pusėms. Itin žaviai su kaktusų siluetais kontrastuoja kampuotų geometrinių formų vazonai. Balta spalva ar betono faktūra taip pat paryškina sukulentų žavesį.

Medinės dėžutės, elegantiški puodeliai, savo rankomis dekoruoti stiklainiai ar pakabinamieji florariumai – visa tai rinkdamiesi galime galvoti apie estetiką ir nesukti galvos, kad nukentės augalai. Kaip pastebi botanikė, jiems visai nesvarbu, iš metalo ar plastiko jų „namai“ pagaminti: „Tiesa, esu ne kartą skaičiusi ir kolekcininkai yra pastebėję, kad keraminiai neglazūruoti vazonai nėra tinkami sukulentams. Per tokio vazono kraštus išgarinamas vanduo, tad augalas gali perdžiūti – jei jis mažas, ilgai tokių sąlygų netvers. Žinoma, visada galima sukulentą pasodinti į plastikinį vazoną, o šį įstatyti į keraminį.“

Šie augalai nėra išrankūs ne tik indams, kuriuose auga, bet ir juos supančiai draugijai. T. Jokšienė sako, kad kaktusus galima sodinti drauge su kitais sukulentais – visi sultingi ir stori augalai puikiai jaučiasi kartu, tad juos derinant svarbiausia tik laikytis harmoningo komponavimo principų. Gali nutikti taip, kad kaktusas nežydės, nes nesulauks sausringo ir vėsaus žiemos poilsio, bet jo formai ir išvaizdai tai nepakenks.

Vis dėlto, kad sukulentai džiugintų akį, vienos taisyklės privalu laikytis. Netiesa, kad jie prisitaikys, kad ir kur padėtume. Visiems šiems augalams (ypač baltai margais lapais ir stiebais) reikia daug šviesos. Tad kambario gilumoje galime auginti tik sansevjeras, bet juk ir jų griežti, kardus primenantys siluetai savotiškai žavūs.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.