Konkurso „Baltiją tausojantis ūkininkas“ nugalėtojas – apie inovacijas, tvarumą ir simpatiją limuzinams

Konkurso „Baltiją tausojantis ūkininkas“ nugalėtojas – apie inovacijas, tvarumą ir simpatiją limuzinams


„Tiek Lietuvos, tiek kitų šalių ūkininkus raginu aktyviau bendradarbiauti su mokslininkais“, – sako Arūnas Rutkauskas, kurio su žmona Rasa Rutkauskiene vystoma limuzinų ferma pripažinta konkurso „Baltiją tausojantis ūkininkas“ nugalėtoja.


2014 metais Kelmės rajone įkurto ūkio šeimininkai laimėjo 1000 eurų vertės prizą ir teisę atstovauti Lietuvai tarptautiniame konkurso etape, kuriame varžysis su kitų Baltijos regiono šalių nacionaliniais nugalėtojais. Ūkininkai neslepia, jog, nors tai ir ne Eurovizija ar Eurolyga, į atstovavimą Lietuvai žiūri rimtai ir stengsis čia kuo geriau pasirodyti, pasidalinti savo patirtimi ir pasisemti naujos.


Na, o laukiant šio konkurso etapo, su A. Rutkausku kalbamės apie aplinkai draugiško ūkininkavimo džiaugsmus, keliamus iššūkius ir kadaise kilusį norą „važinėtis limuzinais”.


– Gal galėtumėte trumpai pristatyti savo limuzinų fermą?


– Mūsų limuzinų ferma – jaunas ūkis Žemaitijos pasienyje. Jau septynerius metus bandome auginti mėsinius galvijus. Sakau „bandome“, nes nežinau, ar viskas pasiseks – po 10-ies metų atsakysiu. Šiandien džiaugiamės rezultatais, gero ūkininkavimo būdo, gerų, ramių gyvulių pasirinkimu.

REKLAMA


– Kaip kilo mintis auginti būtent limuzinus?


– Dažnai duodu tokį palyginimą: vieni važinėja su „Audi“, kiti su „Volkswagen“, tai mes, matyt, su limuzinais norėjome važinėti. Iš tiesų, šia mintimi užkrėtė vienas ūkininkas iš Žemaitijos, iš Telšių, o prieš septynerius metus paviešėjus limuzinų tėvynėje Prancūzijoje šis virusas dar labiau išsikerojo – tikrai nesigailime užsikrėtę.



– Kas paskatino rinktis ūkininkavimo metodus, kurie yra draugiški aplinkai? Kas motyvuoja tai daryti?


– Turbūt sąmoningumas, noras turėti gerą rezultatą. Galime be galo šnekėti apie dirvos tausojimą, erozijos, taršos mažinimą, bet turbūt teisingai ūkininkaudamas, priimdamas gerus technologinius sprendimus, pats pamatai rezultatą, ir tas rezultatas džiugina. Tai – darbo rezultatai: turime daugiau pašaro, sveikesnius gyvulius, mūsų laukai tarnaus ne tik mums, bet ir vaikams. Tikimės ir jaučiame, kad vaikai eis mūsų pramintomis pėdomis, tad tai turbūt ir yra didžiausias paskatas rūpintis tvarumu.


– Ar galėtumėte išskirti porą priemonių, inovacijų, kurias pritaikėte savo ūkyje?


– Viena iš priemonių, kurią naudojame ne tik mes – tinkamas mėšlo apdorojimas tam tikrais preparatais, t. y.: mikroorganizmais arba jų kompozicijomis. Šiuo metu, nors ir gyvename Kaune, labiau jaučiamės kaimiečiai ir mėšlo kvapas mums nesukelia alergijos, bet yra smagu, kai matome apdoroto mėšlo duodamą rezultatą. Jis po pabuvimo tvarte ar lauke nesukaista, turi didelį azoto, fosforo, kalio ir kitų medžiagų kiekį – tai yra viena iš paskatų.

REKLAMA


Galime pasidžiaugti ir tuo, kad įėję į savo fermą net ir su šventiniais drabužiais neįsigersime nemalonių kvapų – tai imponuoja ir aplinkiniams. Mes nesame beariminės žemdirbystės šalininkai, tačiau, kaip pasakytų agronomai – labiau skutame nei ariame. Taisyklingai išbarstytą mėšlą ariame iki 15 centimetrų gylio, o vėliau gauname netgi dvigubą žolės derlių – tai turbūt ir byloja, kad mes elgiamės teisingai. Ūkis irgi yra verslas, tad jam, kaip ir bet kuriam kitam, labai svarbi vadyba, valdymas, tad bandom teisingai išnaudoti savo turimus žemės plotus: aukštesnėse vietose esančias pievas naudojame lietingesniu laiku, o žemesnes – sausros metu.


Galime pasidžiaugti, kad natūraliose pievose matome ne tik kiškelį ar paukščiuką, bet, sakykime, ir tas gėles, kurias įprastai vaikai gali pamatyti tik vadovėlyje – turbūt tai taip pat byloja apie tai, kad elgiamės teisingai.


– Kokie didžiausi iššūkiai, su kuriais tenka susidurti? Kokius sunkumus reikia įveikti?


– Gamta yra ir draugas, ir priešas – kartais, kad ir ką bedarytum, gamta padaro savo. Aišku, verkti ne vieta, ne laikas ir niekam nepatariu, bet turbūt reikia pernelyg nesijaudinti dėl lietingo sezono, sausros, bandyti prisitaikyti. Didžiausias iššūkis – panaudojant savo ir kitų patirtį, pasitelkus turimus resursus, bandyti gauti norimą rezultatą.



– Grįžkime prie „Baltiją tausojantis ūkininkas“ konkurso: kaip sugalvojote čia dalyvauti ir kaip jaučiatės jį laimėję?


– Kaip sakoma: mes pasitarėme ir aš nusprendžiau. Vieną dieną prisėdus prie kompiuterio internete pamačiau kvietimą dalyvauti ir nusprendžiau nebelaukti. Konkursą stebėdavau kaip žiūrovas, netgi pažinojau nugalėtojus, bet po septynerių metų ūkininkavimo turbūt jau buvo laikas pasirodyti, kas esame, ką darome.


Kai sužinojome, jog nugalėjome, pradžioje buvo labai netikėta, po to sekė džiaugsmas. Dabar, kai žinome, kad teks atstovauti Lietuvai tarptautiniame konkurso etape, nors tai nėra Eurovizija ar Eurolyga, bet vis tiek – įsipareigojimas, tad jaučiame atsakomybę.


– Komisija, vertinusi pretendentų anketas, kaip vieną iš jūsų privalumų nurodė vykdomą edukacinę veiklą. Kodėl nusprendėte tuo užsiimti ir kodėl tai, jūsų nuomone, yra svarbu?


– Kartais gyvenimas tiesiog pats viską sudėlioja į lentynas. Kadangi pats esu veterinarijos gydytojas, būdavo atvažiuojančių žmonių konsultacijoms dėl savo veiklos, po to buvau pakviestas dalyvauti savanoriškoje gyvulininkystės programoje, su ja ir įsivažiavome.


Ūkyje turime ir Kamerūno ožkyčių, ir ponių, kurie turbūt taip pat pritraukia lankytojus, esame dalyvavę projekte „Atostogos kaime“ – turbūt esame tie žmonės, kurie nenori tiktai dirbti, bet ir nenori nedirbdami atostogauti. Reikia pasikalbėti, pasidalinti patirtimi, tad švietėjiška veikla atėjo savaime.


Visuomet mielai priimame lankytojus: tiek tuos, kurie ateina žinių, tiek tuos, kurie ateina džiaugsmo. Būna, kad tikrai pusę dienos prašnekame „apie nieką“, bet bendravimas visiems atneša džiaugsmo.

REKLAMA


– Na, ir pabaigai, galbūt galėtumėte duoti patarimą tiems žmonėms, ūkininkams, kurie galvoja apie aplinkai draugišką ūkininkavimą, bet kol kas tam nepasiryžta? Ar paskatintumėte eiti šiuo keliu?


– Tikrai taip. Mes, lietuviai, esame santūrūs, ramūs, bijome naujovių, bet tikrai siūlyčiau prisiminti, kad gyvenimas nestovi vietoje. Naudojame gamtos resursus, tad bandykime tai daryti racionaliai, o inovacijos yra ta dalis, kuri išbandyta mokslo, pritaikyta praktikoje, ir eiliniam naudotojui gali duoti naudos.


Taigi, tiek Lietuvos, tiek kitų šalių ūkininkus raginu aktyviau bendradarbiauti su mokslininkais. Galbūt po pirmųjų metų rezultatų ir nepamatysite, bet po dvejų–trejų tikrai džiaugsitės, kad pasukote ta, o ne kita linkme.