Net ir prekinių ūkių savininkai tvirtina, kad šiemet iš kopūstų laukų išvaikyti kenkėjų nepavyksta net ir cheminiais preparatais. „Ankstyvieji kopūstai be kliūčių atkeliauja ant mūsų stalo, o štai vėlyvų veislių gūžiniams ir žiediniams kopūstams teks atlaikyti nemenką kenkėjų, kurių šiemet itin gausu, ataką“, – apie žaladarių sunkiai valdomus antpuolius kalba ir dr. E.Survilienė.

Mėgėjų paskanauti kopūstinių daržovių lapų, gūžių bei žiedynų būrys tikrai nemažas: tai kopūstiniai baltukai (Pieris brassicae), ropiniai baltukai (Pieris rapae), kandys (Plutella maculipennis, Plutella xylostella) bei pelėdgalvių (Mamestra brassicae) vikšrai. Neretai daržoves jie taip suniokoja, kad lieka tik lapų stagarai, o maistui naudoti vos iki kumščio dydžio užaugusių gūželių irgi neįmanoma dėl vikšrų ekskrementų arba puvinio. Be to, kopūstinių daržovių lysvėse svečiuotis mėgsta dar ir sraigės bei įvairūs šliužai.

Pasak E.Survilienės, kopūstinio ir ropinio baltukų drugeliai savo išvaizda labai panašūs, tačiau jų vikšrai skiriasi ne tik išvaizda, bet ir kenkėjiška veikla. Skiriasi ir drugelių patelių kiaušinėlių dėjimo ypatumai. Štai kopūstinių baltukų kiaušinėlių lizdų būna labai daug, o ropinių baltukų lizdai pavieniai, sunkiai pastebimi. Daugiausia žalos vikšrai padaro šiltą, ne per daug lietingą vasarą. Minėti drugeliai lysvėse pradeda skraidyti jau gegužės mėnesį. Patelės ant augalų apatinės lapų pusės krūvelėmis ar pavieniui sudeda kiaušinėlius. „Kai buvo sausa ir karšta, kiaušinėliai sunkiai prisitvirtindavo prie lapų paviršiaus, todėl nudardėdavo žemyn, taigi augalai galėjo be trikdžių augti, – aiškina E.Survilienė. – Bet dabar, kai orai atvėso, drėgmės užtenka ir šių kenkėjų neįmanoma nepastebėti.“

Kopūstiniai baltukai kenkia kryžmažiedėms daržovėms, ypač gūžiniams ir žiediniams kopūstams bei griežčiams. Jų vikšrai iki 40 mm ilgio, gelsvai žalsvi, su juodomis dėmelėmis ir taškeliais, išsidėsčiusiais taisyklingomis ar nevisiškai taisyklingomis eilutėmis, su 8 poromis kojų. Kūno šonuose matyti šviesiai gelsva juostelė. Pasimaitinę 15–30 dienų jie virsta lėliukėmis. Po 10–17 dienų pradeda skraidyti stambūs baltasparniai naujos generacijos drugiai. Jų daržuose galima pamatyti nuo liepos pabaigos iki pat rudens.

Antroji šių kenkėjų generacija būna kur kas gausesnė nei pirmoji ir daržuose padaro gerokai daugiau žalos. Suaugėliai maitinasi žiedų nektaru, paskui poruojasi. Patelės ant apatinės daržovių lapų pusės krūvelėmis deda kiaušinius. Gana greitai, jau po 6–13 dienų, išsirita vikšrai. Iš pradžių jie laikosi krūvelėmis, vėliau išplinta po visą augalą. Išsivystę vikšrai ropoja į lauko pakraščius, lipa ant medžių kamienų, tvorų, pastatų sienų, ten virsta lėliukėmis ir žiemoja. Dalis žiemojančių lėliukių dėl nepalankių sąlygų žūsta, todėl pavasarinė šių kenkėjų generacija būna negausi.

Pasak E.Survilienės, ropinių baltukų vikšrai užauga iki 2,0–2,5 cm ilgio, turi 8 poras kojų. Jų kūnas žalsvas, apaugęs trumpučiais aksominiais plaukeliais, per nugarą eina gelsva juostelė. Vikšrai mėgsta slėptis tarp besisukančių į gūžę lapų, gūžėse, žiedynuose išgraužia landas, užteršia jas savo išskyromis, todėl daržovės pradeda pūti. Vikšrai kenkia apie 2–3 savaites, po to virsta lėliukėmis. Iš šių vėl ritasi drugeliai ir deda kiaušinėlius. Tai per vasarą kartojasi 2–3, kartais net 4 kartus. Rudeniop ropinių, kaip ir kopūstinių, baltukų vikšrai ropoja į laukų pakraščius, lipa ant medžių kamienų, tvorų, pastatų, virsta lėliukėmis ir lieka žiemoti.

Kopūstinių kandžių drugeliai smulkūs, išskleistais sparnais būna vos 17 mm ilgio, rusvai pilkos spalvos. Skraido pavakariais, pabaidyti pakyla. Ant apatinės lapų pusės, dažniausiai išilgai gyslų, pavieniui ar nedidelėmis krūvelėmis deda sunkiai įžiūrimus smulkius, 0,5 mm ovalius suplotus kiaušinius. Ką tik padėti jie būna gelsvi, vėliau patamsėja. Po 3–7 dienų iš jų išsirita vikšrai. Jie yra apie 10 mm ilgio, verpstiški, apaugę retais ilgais plaukeliais, su 8 poromis kojų. Jauni vikšrai būna gelsvi, suaugę – ryškiai žali. Kenkia maždaug 9–15 dienų. Vikšrai baikštūs, pajutę pavojų, susiraito ir voratinklio siūlu leidžiasi žemyn.

Užaugę vikšrai pasigamina retus, voratinklinius verpstės formos kokonus ir juose virsta lėliukėmis. Po 7–14 dienų iš jų išskrenda drugiai. Per metus išsivysto 2–4 kopūstinių kandžių generacijos. Žiemoja lėliukės augalų liekanose, ant piktžolių, medžių žievėje. Vikšrai grauždami lapus palieka langelius – išėda tik lapo minkštimą, palikdami viršutinį epidermį. Išdžiūvęs epidermis ištrupa ir lieka skylės. „Kai kada vikšrai taip įsismagina, kad pažeidžia užsimezgančios gūžės šerdį, tuomet gūžė nenormaliai vystosi arba iš vienos susidaro keletas“, – pasakoja E. Survilienė.

Kopūstinių pelėdgalvių vikšrai kopūstų lapuose išgraužia gana dideles ovalias skyles, mat patys vikšrai nemenki, tai ir jų puotos pėdsakai ryškūs. Kopūstų gūžės būna labai užterštos jų ekskrementais, dėl to dažnai daržovės pradeda pūti.

Kopūstinių pelėdgalvių drugeliai skraido naktimis. Išskleisti sparnai yra apie 40 mm ilgio, pilkai rusvi, priekiniai išmarginti tamsesnėmis dėmėmis ir juostelėmis. Patelės ant apatinės lapų pusės krūvelėmis deda po 10–40 melsvai pilkų kiaušinėlių. Ką tik padėti jie būna gelsvi, vėliau patamsėja. Po 15–20 dienų iš jų išsirita vikšrai. Jie užauga iki 50 mm ilgio, yra stori, beveik pliki, nelabai judrūs, su 8 poromis kojų. Jauni vikšrai būna žali, užaugę – pilkšvai rudai žali su gelsva juosta šonuose. Kenkia maždaug 30–50 dienų. Vikšrai baikštūs, pajutę pavojų susiraito. Maitinasi tik naktimis, o dieną slapstosi po lapais. Per metus išsivysto viena kopūstinių pelėdgalvių generacija. Lėliukės žiemoja žemėje.

Elenos Survilienės siūlomas kovos su kenkėjais profilaktikos ir apsaugos priemones galite perskaityti 15-ajame „Namie ir sode“ numeryje.