Daugiausia vargo su tais, kuriems jūra iki kelių

Daugiausia vargo su tais, kuriems jūra iki kelių

Gelbėtojus paplūdimyje atskirsi iš specialios aprangos.


Gelbėtojų darbo sezonas eina į pabaigą. Atsakingas ir rizikingas gelbėtojų darbas tik filmuose atrodo romantiškas. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti gelbėtojas, kokius darbus jis privalo nudirbti? Tai išsiaiškinti pabandėme vieną besibaigiančios vasaros šventadienį.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Kai kurios poilsio ir maudynių vietos sostinės gyventojų mėgstamos nuo seno, todėl nenuostabu, kad būtent čia ir yra gelbėjimo postai bei dirba gelbėtojai. Štai gelbėtoją narą Kęstutį Jurką sutikome Valakupių I paplūdimyje. Vyras juokais sako, kad jo darbo kabinetas prie Neries upės – jau kelis dešimtmečius.


Prižiūrimose maudynių vietose – saugu


Sostinėje veikia septyni įteisinti paplūdimiai. Penki iš jų jau šešerius metus priklauso Vilniaus miesto tvarkymo įmonei „Grinda“. Tai Valakupių I ir II, Salotės, Žaliųjų ežerų ir Žirmūnų paplūdimiai. Juose yra gelbėjimo stotys, poilsiautojų patogumui įrengti suolai, skėčiai nuo saulės, persirengimo kabinos, vaikų žaidimo aikštelės ir kita. Vis dėlto svarbiausia – smėlis ir vanduo. Beje, prieš atidarant šį maudymosi sezoną, visuose paplūdimiuose buvo išvalytas pakrančių dugnas ir atvežta bei paskleista 800 kubinių metrų sijoto smėlio, teritorijose iškirsti krūmai, pašalinti išvirtę medžiai, perdažytos persirengimo kabinos. Na, bet pagrindinis dalykas maudynių vietose – saugumas. Čia posakis, kad skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas, netinka.

REKLAMA


„Grindos“ atstovė Dovilė Lisauskaitė pateikia optimistiškai nuteikiančią statistiką: per pastaruosius 10 metų Vilniaus paplūdimiuose nenuskendo nė vienas žmogus. Šiais metais nuo maudynių sezono pradžios iki Žolinių iš vandens ištraukta 18 skendusių asmenų (6 iš jų – vaikai), pirmoji pagalba suteikta 73 kartus (22 iš jų – vaikams), kviesti greitosios pagalbos medikų, laimei, neprireikė. Gelbėtojai dirba kiekvieną dieną visą maudynių sezoną, t. y. nuo birželio 1-osios iki rugsėjo 15 dienos.


Sezonu minėtuose paplūdimiuose dirba 14 gelbėtojų, vidutinis jų amžius – 42 metai. Pasak D. Lisauskaitės, dirba ir jauni vyrai (studentams tai parankus sezoninis darbas), ir jau ilgametę gelbėtojų patirtį turintys asmenys. „Tik moterų gelbėtojų šiuo metu nėra, tačiau jeigu atsirastų norinčiųjų, tikrai suteiktume galimybę dirbti šį darbą ir joms“, – teigia pašnekovė.

Darbo vieta – ant Neries kranto


Nuo seno sostinės gyventojams žinoma Valakupių poilsiavietė garsėja ne tik gaiviu pušyno oru, paplūdimiais, bet ir ištaigingomis vilomis. Čia 20 ha plote driekiasi poilsio zona.

REKLAMA


Valakupių I paplūdimyje tądien žmonių nebuvo labai daug, o tolesniame ir mažesniame II paplūdimyje poilsiavo daugiausia šeimos su vaikais. Dėmesį patraukė iškalbingi informaciniai stendai, nurodantys reikalingiausių objektų vietą, spalvingi skėčiai nuo saulės, perdažytos persirengimo kabinos, atnaujinti ir nauji suoleliai, specialios vietos kepsninėms. Aktyvaus poilsio mėgėjai aikštelėse žaidė futbolą, tinklinį, mėtė į krepšį kamuolį. Vaikų laukė kelios žaidimų aikštelės. Šiaip jau, atrodo, nieko stebuklingo nėra, bet gyventojai pamėgo šią Neries vingyje esančią gražią vietą.


Prie iš tolo boluojančio atnaujinto gelbėjimo posto iš tolo pamatėme ir retos profesijos veteraną – 62-ejų gelbėtoją narą K. Jurką. Jis rūpinasi tvarka ir poilsiautojų saugumu dviejuose Valakupių paplūdimiuose. Vyras ne iš sykio sutiko papasakoti apie savo darbą. Prisipažino, kad pokalbių su žurnalistais paprastai vengia, nes šie kartais prirašo ir nebūtų dalykų. Dėl „drąsos“ jis pasikvietė savo porininką Gintarą, dirbantį pirmą ir tikriausiai paskutinę vasarą. „Jo marškinėliai – nauji, gražūs, o mano – kiek nublukę nuo saulės, nes juos dėviu nebe pirmus metus. Jie – seni, bet, kaip sakoma, arčiau kūno“, – šypsosi veteranas ir pabrėžia, kad jo darbo kabinetas ant Neries kranto yra nuo 1980 metų.


„Anksčiau mūsų gelbėjimo stotis buvo kitoje upės pusėje, Žirmūnuose, ir buvo vadinama Vilniaus paieškos grupe. Tokių Lietuvoje buvo tik trys: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Darbo mums, vilniečiams narams, buvo ir aplinkiniuose rajonuose, kur tik reikėdavo ieškoti skenduolių. O štai šioje Valakupių gelbėjimo stotyje dirbu šešerius metus. Už mane ilgiau gelbėtoju naru dirba ir vyresnis yra Henrikas Sosnovskis. Jį galite sutikti Žirmūnų gelbėjimo poste“, – dėsto pašnekovas.



Daugiausia vargo su tais, kuriems jūra iki kelių

Gelbėtojas naras K. Jurka teigia, kad vanduo teikia malonumo tik tiems, kurie maudydamiesi nevaidina narsuolių.

Kas nori, tas randa ir romantikos


K. Jurka džiaugiasi, kad šiemet poste yra ką veikti ir tomis dienomis, kai lauke lyja, vėjuota, o žmonių beveik nėra. Mat poste įvesta elektra, yra televizorius. Anksčiau to nebuvo, tad kartais tekdavo nuobodžiauti. Na, o karštomis dienomis būna, kad nėra kada atsipūsti. Poilsiautojai ateina ir to, ir ano, gali už užstatą gauti sportuoti reikalingų įrenginių, kreipiasi, jeigu susižeidžia užlipę ant kokios netvarkingo poilsiautojo numestos duženos. Tiesa, duženų dabar mažiau, nes stiklinius butelius pakeitė plastikiniai ar skardinės.


„Prieš pat sezoną į I paplūdimį buvo atvežta ir paberta 200, į II – 150 kubinių metrų sijoto smėlio. Jo papilta ir žaidimų aikštelėse. Taigi šviesiau, gražiau... Be to, ir poilsiautojai tampa tvarkingesni. Būdavo, kad kompanijos atsitempdavo daugybę butelių ir lėbaudavo, o pastaruoju metu tokių poilsiautojų kiek mažiau, nes už alkoholio vartojimą viešoje vietoje galima užsidirbti baudą. Šašlykus ar dešreles galima čirškinti specialiose kepsninėms skirtose vietose, deja, ne visada jos paliekamos tvarkingos“, – pasakoja K. Jurka.


Paklaustas apie gelbėtojo darbo romantiką, vyras juokiasi: „Vaikinai, kurie ateina dirbti laikinai, tik vienai vasarai, žinoma, tikisi, kad čia darbo bus mažai, kad galės degintis, kibinti merginas ir irstytis valtimi, na, dar ištraukti vieną kitą skęstantįjį. Jie nesitiki, kad teks rinkti šiukšles, drausminti išgėrusius poilsiautojus, su kai kuriais ginčytis, kas yra gerai ir kas – blogai. Kai kurie ateina, kad išklausytume jų nuomonę apie valdžią, kuri tik viską draudžia ir nieko nedaro, kitiems paprasčiausiai nuobodu su žmonomis ir vaikais. Žodžiu, mums nenuobodu, vis dėlto, be visų kitų gelbėtojams reikalingų savybių – drąsos, gero fizinio pasirengimo, – svarbiausia – mokėti skęstančiajam suteikti pagalbą, taip pat reikia kantrybės.“


Daugiausia vargo su tais, kuriems jūra iki kelių

Orientuotis paplūdimyje padeda atnaujinti informaciniai stendai.

Gyvenimas po vandeniu – įdomus


Bene mėgstamiausias Kęstučio laisvalaikio užsiėmimas – povandeninė žūklė, nors jis ir prisipažįsta, kad senokai tuo užsiėmė. „Reikiamą įrangą turiu, tačiau tokia žūklė ne visuose vandenyse leidžiama, o Neryje „žvejoju“ tik tuos, kurie skęsta. Beje, ištraukti ant kranto neretai net nepadėkoja“, – sako pašnekovas.


K. Jurka – grynas vilnietis, tad jam miesto paplūdimiai pažįstami nuo mažens. Jis su tėvais, paskui su draugais vasaras leisdavo dažniausiai mieste. „Buvau gatvės chuliganas, domėjausi viskuo – norėjau būti ir kosmonautu, ir vairuotoju. Būdamas šešiolikos išmokau plaukti ir perplaukiau Nerį. Traukė vanduo, ypač jūra, sakiau draugams, kad gal būsiu jūrininkas, tačiau tapau naru, – šypsodamasis pasakoja vyras. – Atsitiko taip, kad kartą draugas pasiūlė pasižvalgyti po vandeniu, tada ir pradėjau nardyti. Man po vandeniu visada buvo labai įdomu. Atsiriboji nuo viso pasaulio, išgaruoja iš galvos visi rūpesčiai ar nemalonumai. Ten gyvenimas – žymiai ramesnis, ko mums, žmonėms, šiandien ypač trūksta.“


Beje, gelbėtojas atostogas, paprastai būnančias ne sezonu, dažniausiai leidžia pas du vaikus ir anūkus, gyvenančius Anglijoje ir Vokietijoje. Kad jaunimas emigruoja, jam ir gaila, ir pikta. „Pikta ne tiek ant merginų ir vaikinų, kurie baigę mokyklas nori dirbti ir padoriai uždirbti, kiek ant valdžios, nesirūpinančios, kad žmonės gautų padorius atlyginimus, – teigia K. Jurka. – Mes su žmona Regina, nuvažiavę pas juos į svečius, pastebime, kad ten žmonės daugiau šypsosi, yra mandagesni – jeigu tu netyčia ką nors pastumsi, tavęs atsiprašys, jei pats nespėsi to padaryti.“

REKLAMA


Vanduo – geras, bet ne visiems


Už saugumą ir tvarką Valakupių paplūdimiuose atsakingas vyras sako, jog suprasti, kad poilsiautojų čia netrūksta, galima ir nenuėjus iki vandens – kartais automobilių stovėjimo aikštelėse pristinga vietos. „Atvažiuoja žmonių ir geru, ir blogu oru. Vanduo mūsų paplūdimiuose – geras, švarus, jo būklė nuolat tikrinama. Upės dugnas – švarus, akmenų nėra. Jeigu poilsiautojai ko nors neprimėto, ypač nepridaužo butelių, tai maudynės – vienas malonumas. Tad besimaudančiųjų nestinga ir oficialiai skelbiamam maudynių sezonui pasibaigus – po rugsėjo 15-osios. Tačiau tuomet, kaip sakoma, gelbėjimasis – pačių skęstančiųjų reikalas“, – pabrėžia gelbėtojas.


Ar daug žmonių šiemet skendo? „Buvo keli, kuriuos reikėjo gelbėti. Dažniausiai skęsta alkoholio padauginę piliečiai ir vaikai, kurie nemoka plaukti, bet bando. Manau, kad vaikus būtina mokyti plaukti nuo mažens, – teigia K. Jurka. – Būna ir juokingų situacijų, kai išgelbėtas smarkuolis, kuris aiškiai skendo, puola muštis, bet kvapas išduoda, kad toji narsa – dėl alkoholio.“


Daugiausia vargo su tais, kuriems jūra iki kelių

Gelbėtojų budėjimo postas. Irmanto Sidarevičiaus nuotraukos


Paklaustas, kas labiausiai žeidžia darbe, Kęstutis sako, kad žmonių abejingumas, kai mato, pavyzdžiui, vienus besimaudančius vaikus ir nepaklausia, kur jų tėvai. Mat, pagal taisykles, vaikai iki 12 metų į paplūdimį gali ateiti tik su suaugusiaisiais. Vyro teigimu, tėvai neretai užsisvajoja ar persikaitina saulėje ir pameta vaikus iš akiračio, tad tenka jiems priminti, kad sudraustų per toli nubridusias ar smėliu besimėtančias ir kitiems poilsiautojams trukdančias atžalas. „Tėvai nemėgsta, kai gelbėtojai kišasi esą ne į savo reikalus. Mums tenka ir vaikams, ir suaugusiesiems paaiškinti, kad upė yra srauni ir gali nunešti“, – dėsto pašnekovas. Jis taip pat nepatenkintas, kad kartais, kai dėl įsismaginusių poilsiautojų tenka kviesti policijos pareigūnus, šie ne visada atvyksta.

Kęstučiui nesvetimas humoro jausmas, tad, pasak jo, šis ginklas kartais būna veiksmingesnis už pabarimą, žinoma, jeigu kitas žmogus tą humorą supranta.


Darbai nesibaigia visus metus


Gelbėjimo tarnybos žmonėms priklauso iki maudynių sezono pradžios paruošti visą paplūdimių įrangą, pakeisti smėlį, sumontuoti mobiliąsias prieplaukas, išvalyti maudymosi vietų dugną ir pažymėti galimas duobes. Na, o sezonu privalu atlikti nemažai kitų darbų, kad poilsiautojai galėtų maloniai leisti laiką, kad jiems nieko nestigtų. Tarp tų darbų – ir teritorijos švarinimas, šienavimas, būtinybė laiku pastebėti paplūdimių teritorijoje perpildytas šiukšlių dėžes ir konteinerius, pasirūpinti viešųjų tualetų švara.


Darbų būna ir rudenį bei žiemą. Tuomet nuolatiniai darbuotojai išmontuoja prieplaukas, surenka maudyklų įrenginius, užsiima medžių ir krūmų paplūdimių teritorijoje genėjimu, šiukšlių surinkimu ir išvežimu, naujų suolų, stalų, stendų, šiukšliadėžių, lieptų gaminimu, katerių, valčių ir kito inventoriaus remontu.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)