Nesutarimų galia: raktas į artumu ir pasitikėjimu grįstus santykius (+ knygos ištrauka)

Nesutarimų galia: raktas į artumu ir pasitikėjimu grįstus santykius (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato prof. E. Tronicko ir dr. Claudios M. Gold knygą „Nesutarimų galia. Raktas į artumu ir pasitikėjimu grįstus santykius“.


Knygoje siūloma naujai pamąstyti apie mus pačius ir mūsų santykius. Atlikti kelis dešimtmečius trukusius tyrimus ir dirbti su pacientais mus skatino keli esminiai klausimai. Kodėl kai kuriems žmonėms pavyks¬ta užmegzti daugybę juos tenkinančių artimų socialinių ryšių, o kiti kenčia nuo atskirties ir vienišumo?


Kodėl vieni žmonės būna liūdni, užsisklendę ir stokoja pasiti¬kėjimo savimi, o kiti – pikti, negali susikaupti, agresyviai asertyvūs, dar kiti – laimingi, smalsūs, mylintys ir pasi¬tikintys savimi? Kaip mūsų gebėjimas pajusti bendrystę ir prieraišumą prie kitų žmonių susijęs su mūsų pačių savasties jausmo vystymusi? Turbūt svarbiausia, kaip atsakymai į klausimus, iškilusius gilinantis į šią temą, veda mus į santykį ir artumą, kai jaučiamės sumišę ir vieniši (tą vienu ar kitu metu esame visi patyrę).

REKLAMA


Šioje knygoje originaliai žvelgiama į artumo, prieraišumo ir atsparumo puoselėjimą, išryškinama, kad nesantaika yra raktas į geresnius santykius.


Tikriausiai atrodo, kad pagrindinis sveikų santykių bruožas – tobula harmonija, tačiau iš tiesų tarpasmeninės sąveikos yra painios ir kupinos keblumų. Garsaus psichologo Edo Tronicko ir pediatrės Claudios Gold teigimu, nesutarti yra ne tik normalu, bet ir labai svarbu mūsų sveikam socialiniam ir emociniam vystymuisi. Knygoje autoriai parodo, kad neharmoningos situacijos yra neišvengiamos, o jų sprendimas veda į geresnius santykius tiek su mylimaisiais, tiek su šeimos nariais, draugais ar kolegomis.


Dr. Tronickas sukūrė sustingusio veido eksperimentą ir buvo vienas pirmųjų tyrėjų, parodžiusių, kaip stipriai kūdikius veikia jų tėvų emocijos ir elgesys. Jo darbas, iš esmės pakeitęs požiūrį į žmogaus raidą, rodo, kad stipriai išsivystęs savasties jausmas daro mus atskirus, tačiau kad išliktume, turime būti drauge. Todėl bendraudami keliame prielaidas, vis tikslinamės vienas kito troškimus ir ketinimus ir taisydami savo klaidas, spręsdami nesusipratimus įgyjame pasitikėjimo, kad gebame tai daryti.

REKLAMA


Kasdieniame gyvenime daugybę kartų pereidami nuo neatitikimo į atitaisymą galime užmegzti gilius, ilgalaikius, pasitikėjimu grįstus santykius, įgyti atsparumo, reikalingo išgyventi stresą ar traumą, ir turėti tvirtą savasties jausmą aplinkiniame pasaulyje. Remiantis dr. Tronicko tyrimais ir dr. Gold klinikine patirtimi parašyta knyga yra originalus žvilgsnis į mūsų gebėjimą bendrauti su kitais ir savimi.


Knygos ištrauka


Viena minutė trisdešimt sekundžių


Į kabinetą įeina jauna tamsiaplaukė moteris, nešda¬masi vienuolikos mėnesių dukterį. Akimis peržvelgia patalpą, pastebi maitinimo kėdutę ir patraukia prie jos, įsodina ten nepasitenkinimą pradėjusią reikšti mažylę ir atsargiai prisega ją žydrais dirželiais. Tada atsisukusi į vaiką pati atsisėda, palinksta užmegzti akių kontaktą, abiem rankomis perbraukia dukters galvelę.


„Ar tu mano gerutė?“ – ištaria jausmingai.


Kūdikis, dabar jau ramus, pakelia antakius ir prita¬riamai sučiauška. Tada beda piršteliu tolyn už motinos peties ir rėžia: „Da.“ Motina pasuka galvą pažiūrėti, į ką baksteli dukra, tada atsisuka su šypsena parodydama, kad ir ji tai mato.


Motina paima kūdikio pėdutes ir pakutena. Paskui pirštų galiukais nutipena per visą koją, mergaitė šypsosi. Laiko vaiko rankutes ir klaksi liežuviu, kad sutelktų duk¬ters dėmesį į save. Motina ir dukra darniai sąveikauja, lyg šoka šokį.



Motina smarkiai nusuka galvą į šoną, kad dukra ma¬tytų tik jos tamsias garbanas. Kai atsisuka, jos veidas tarsi roboto, kaukė be jokios išraiškos.


Kūdikis tuoj pat sunerimsta. Nusišypso motinai, bet ši neatsako. Bando patraukti motinos dėmesį vėl kažką rodydamas pirštu. Šįkart motina nepasuka galvos, kad pamatytų, kas ten įdomaus. Jos veidas švininis. Vienin¬telis veido judesys – kartkartėm mirkčiojančios akys.


Nuo tada, kai motina nustojo reaguoti, praėjo šešio¬lika sekundžių.


Kūdikis tiesia rankas į motiną, ištempdamas kėdutės dirželius, kiek tik gali. Motina rankų į vaiką netiesia, ne¬keičia ir veido išraiškos. Vaikas dabar visai susikrimtęs, mėgina dar kartą nusišypsoti, nors jau ne taip išraiškin¬gai. Suploja rankomis. Nieko.


Praėjo minutė ir aštuoniolika sekundžių.


Motina ir toliau žvelgia abejingai, kūdikis surinka. Susikiša rankas į burną ir nerimastingai nusisuka. Atsi¬suka ir vėl maldaujamai tiesia rankas į motiną. Motina vis dar akmeniniu veidu.


Galiausiai kūdikis pasiduoda ir pradeda verkti. Išrie¬čia nugarą, nelaimingas nusisuka.


Tada motinos veidas vėl atgyja. Ji vėl pažvelgia į savo kūdikį su šypsena, su meile. Paima kūdikio rankas ir jausmingai, taip pat melodingai kaip anksčiau, ištaria: „Aš čia, aš čia.“


Kūdikis suglumsta ir valandėlę delsia. Tada neužti¬krintai nusišypso ir ištiesia rankas į motiną. Motina ir kūdikis vėl drauge.


Praėjo viena minutė ir trisdešimt sekundžių.


Ši scena yra iš psichologinio eksperimento vaizdo įra¬šo, žinomo paprasčiausiu „sustingusio veido“ pavadini¬mu. Tuo metu nesupratau, bet šis eksperimentas buvo svarbus atradimas tiriant kūdikių vystymąsi, jis buvo pirmas kūdikių raidos srityje, o vėliau panaudotas ir pla¬čiau tyrinėjant žmonių tarpusavio santykius.

REKLAMA


Nė nenutuokdami to, kasdien daug kartų rodome sustingusį veidą, norėdami išreikšti nepasitenkinimą ar atsiriboti nuo šeimos narių, draugų, priešų ar nepa¬žįstamųjų. Kiti rodo sustingusį veidą mums. Dažniau¬siai nebūna taip dramatiška, kaip šiame eksperimente. Paprastai tiek mūsų kitiems, tiek kitų mums rodomas sustingęs veidas nėra įsisąmoninamas, jis parodomas ir patiriamas nesąmoningai. Vis dėlto jį naudojame visi. Visi tokį turime.


1972 m., pirmą kartą atlikdama sustingusio veido eksperimentą, padariau itin revoliucingas išvadas. Prieš tai kaip naujas fakulteto darbuotojas Harvardo medici¬nos mokykloje įkūriau laboratoriją ir remdamasis įgyta patirtimi brandinau idėją. Kėliau hipotezę, kad kūdikis yra daug aktyvesnis gimdytojo ir vaiko santykių dalyvis, nei tuo metu įprasta manyti.


Psichiatrai ir psichologai jau buvo sugalvoję, kad kūdikiai yra smarkiai prisirišę prie savo pirminių rūpintojų. Jie suprato, kad šių san¬tykių suardymas turės vaikui neigiamą atgarsį. Bet visas dėmesys buvo motinos elgesiui. Ar ji reaguodavo nuose¬kliai, o gal buvo kuo nors susirūpinusi ir emociškai ne¬pasiekiama? Ar ji elgėsi painiai ir nenuspėjamai?


Niekas nesigilino į kūdikio vaidmenį. Manyta, kad santykis eina viena kryptimi, iš motinos į vaiką; kūdikis paprasčiau¬siai priimdavo tai, kas duodama. Tačiau dirbdamas su pediatru T. Berry‘iu Brazeltonu pastebėjau ypatingas so¬cialines naujagimių kompetencijas ir ėmiau abejoti šio požiūrio teisingumu.


Kaip eksperimentinės psichologijos specialistas nu¬sprendžiau, kad hipotezei patikrinti būtų natūraliausia atlikti eksperimentą. Žaidžiau su daugybe galimybių – prašiau, kad motina nusisuktų nuo kūdikio, susirauktų, nekalbėtų, bet tai pasirodė pernelyg subtilu. Tada sugal¬vojau paprašyti motinos visai nereaguoti į kūdikį. Kilo baisi sumaištis. Pasirodė, buvau teisus, kūdikis sureagavo labai dramatiškai. Mane nustebino atradimas, kiek daug kūdikiai pasako apie tai, kas jiems darosi. (Nors mūsų originalus tyrimas atliktas su motinomis, rezultatai, kaip pamatysite šioje knygoje, tinkami aiškinant ir ry¬šius su tėvais ir daugeliu kitų šeimos žvaigždyno narių.)

REKLAMA


Remiantis viskuo, ko buvau iki tol mokytas, tikėjausi, kad, motinai nustojus veikti, kaip prašiau daryti vykdant sustingusio veido eksperimentą, kūdikis paprasčiausiai darys tą patį. Jis nekalbės, nesigerins ir nesipiktins. Nie¬ko nedarys.


Su kolegomis surengiau sustingusio veido eksperi¬mentą. Tyrėme septynias motinas su kūdikiais nuo vie¬no iki keturių mėnesių amžiaus. Septynių porų – arba diadų, kaip sakome moksliniuose tyrimuose, – rezulta¬tai buvo tokie patys. Kai motina „išsijungdavo“, kūdikiai imdavosi įvairiausių triukų – šypsodavosi, guguodavo, besdavo į ką nors pirštu, imdavo rėkti ar verkti – aktyviai bandydavo patraukti savo motinos dėmesį.


Ir turint omeny kūdikių amžių, toks elgesys negalė¬jo būti išmoktas. Tam jie dar buvo per maži. Mergaitė, kurios atvejį čia nupasakojau ir jis žiūrimiausias per YouTube, buvo vienuolikos mėnesių amžiaus. Toliau eks¬perimentai buvo kartojami ir panašių reakcijų sulaukda¬vome net iš mėnesio kūdikių, o kartais ir naujagimių. Šie kūdikiai nebuvo išmokę socialinių įgūdžių. Veržlumas megzti santykį atsiranda vos gimus ir pradeda veikti užmezgus pačius pirmuosius santykius. Kūdikiai užpro¬gramuoti reikalauti tokio abipusio santykio, kokį matėme šiame eksperimente, kai motina su dukra aktyviai reaga¬vo viena į kitą.


Tokia kūdikių reakcija parodė mažiausiai bent jau šiuos du dalykus: pirma, pirminis psichologų įsitikinimas, kad motina valdo bendravimą, o kūdikis lieka pasyvus, ne¬teisingas. Pasirodė, kūdikis kaip tik yra labai aktyvus ir labai stengiasi susigrąžinti motiną. Šio eksperimento pakako, kad būtų pakirsti labiausiai paplitę šiuolaikinės psichologijos įsitikinimai; šiuo įsitikinimu paremtas te-orijas reikėjo permąstyti iš pagrindų. Antra, pamatėme, jog psichologai visiškai pražiūrėjo didžiulę žmogaus rai¬dos dalį – šios srities tyrėjai nieko apie ją nežinojo.


Ir eksperimentas iškėlė daug klausimų. Kas vyko šio¬je sąveikoje? Kokios per silpno – ar per stipraus – ryšio tarp motinos ir vaiko pasekmės? Kiek laiko kūdikis gali ištverti nutrūkusį ryšį? Kada kūdikis pasiduos ir nebesi¬stengs atkurti ryšio? Po penkių minučių? Dešimties? Po tiek, kol spėsi atidaryti duris, kai į jas skambins? Kas yra normalu? Mes nežinojome.


Harvarde mano tyrimas apie sustingusį veidą tęsėsi dar kelerius metus. Su kolegomis išplėtėme eksperimen¬tą įtraukdami vyresnius vaikus ir netgi suaugusiuosius. Mėgindami gauti įžvalgų apie tai, kas vyksta, paprašėme poros suaugusiųjų suvaidinti sustingusio veido eksperi¬mento motiną ir kūdikį. Neįtikėtinai daug sužinojome. Suaugusieji, vaidinę kūdikį, sakė jautę kylančią paniką, pyktį, bejėgiškumą. Suaugusieji, kurie vaidino motiną, jautė kaltę ir nerimą. Keli net atsiprašė „kūdikio“.


Eksperimentas su suaugusiaisiais atskleidė esminę socialinio santykio svarbą. Mūsų polinkis bendrauti vei¬kia mūsų emocijas. Nors tiriamieji žinojo, kas vyksta, – nebuvo jokios apgaulės, o abu suaugusieji buvo ins¬truktuojami kartu – jų emocinės reakcijos vis tiek buvo stiprios.


Kūdikius vaidinę suaugusieji, atsimušę į emoci¬nę sieną, sakydavo, jog yra nusiminę taip, kaip atrody¬davo nusiminę tikrieji kūdikiai. Suaugusieji, kurių buvo prašoma vaidinti motiną, taip pat pasijusdavo nelai¬mingi. „Kūdikiui“ jie aiškindavosi: „Jis mane privertė“, rodydami į eksperimentatorių, mane. Nors tikrosioms motinoms, dalyvavusioms eksperimente, buvo įspūdin-ga stebėti savo kūdikių reakcijas ir jos dažnai sakydavo „Nemaniau, kad jis mane pažįsta“, pats eksperimentas joms irgi nepatikdavo. Tik, priešingai nei motinas vai¬dinantieji suaugusieji, jos neturėdavo, kaip pasiaiškinti savo kūdikiams.


1975 m. aš vis dar galutinai nežinojau, ką visa tai reiškia, bet buvau tikras, kad tai šis tas svarbaus, todėl nusprendžiau paviešinti. Su šiokiu tokiu jauduliu pa¬siruošiau sustingusio veido eksperimento rezultatus pristatyti kasmetinėje Vaiko raidos tyrimų draugijos konferencijoje, kurioje dalyvauja klinikinės vaiko psi¬chologijos specialistai ir mokslininkai. Kaip jie reaguos į tai, ką atradau?
Tai drąsus žingsnis, dėl kurio nesijaučiau visiškai komfortabiliai. Man buvo trisdešimt dveji ir mano kar¬jera vaiko raidos srityje iki tol buvo stulbinanti.


Mokytis iš grantų


Man pasisekė, kad mokslininko karjerą pradėjau 1965 m. mokydamasis Harry‘io Harlow, vieno iš raidos psichologijos srities lyderių, laboratorijoje. Nors Harlow tuo metu buvo išėjęs į pensiją ir laboratorijai vadovavo naujas direktorius, jo įtaka visa persmelkė.


Šeštajame dešimtmetyje dirbdamas Viskonsino universiteto psi¬chologijos profesoriumi Harlow garsiai ir kiek priešta¬ringai paskelbė, kad planuoja tyrinėti meilę. Jis pradėjo nuo temos, kuria psichiatrija ir psichologija domėjosi nuo Sigmundo Freudo: santykių tarp motinos ir vaiko.


Mokslininkai vis labiau artėjo prie prieraišumo teorijos, didžiąja dalimi dėl britų psichologo Johno Bowlby‘io darbų. Bowlby‘is pateikė išvadą, kad kūdikio ir motinos stiprus emocinis prisirišimas užaugins psichologiškai sveiką, puikiai prisitaikantį vaiką. Ir jis sakė, jog yra ir atvirkščiai – jeigu motina ir kūdikis nesukuria didelio prieraišumo, vaikui bus sunku.


Harlow norėjo patyrinėti prieraišumo idėją, bet, užuot tyręs žmones, pasirinko tirti beždžionių vaikus ir motinas – rhesus macaques. Įsitikinęs, kad žmonės ir rhesus macaques daugeliu atvejų elgiasi panašiai, atliko eksperimentą, kuris jį išgarsino. Jis atskyrė motinas nuo kūdikių ir pakeitė jas metalinėmis arba medžiaginėmis konstrukcijomis.


Pamatė, kad kūdikiai, gyvenę su dirbti¬niais motinų pakaitalais, ne tik buvo žymiai nerimastin¬gesni ir prasčiau gebėjo kurti santykius, bet ir menkiau rūpinosi savo mažyliais patys būdami tėvai. Šis jau kla¬sika tapęs tyrimas skausmingai įrodė tiesą: meilė, šiuo atveju – motinos, yra gyvybiškai svarbi kūdikio emocinei ir psichologinei gerovei. Visas dėmesys buvo sutelktas į tai, ką motina duoda šiam santykiui, bet niekas pernelyg atidžiai nežiūrėjo į tai, ką santykiui duoda kūdikiai.


Ko išmokau iš Harlow ir ką mačiau laboratorijose, kuriose amžinai tvyrojo beždžionių kvapas, – motinos meilė arba jos stoka ankstyvame amžiuje turėjo ilgalaikį poveikį, besitęsiantį per kelias kartas. Surogatinių moti¬nų užaugintos beždžionės suaugusios kūrė nenormalius socialinius ir seksualinius santykius su bendraamžiais. Jeigu beždžionės pastodavo ir atsivesdavo jauniklį, jų kaip motinų elgesys būdavo keistas. Jos tampydavo¬si savo kūdikius, juos ignoruodavo, atstumdavo arba baugindavo.


Norėdamas suprasti gimdytojo ir vaiko santykių po¬veikį, ėmiau studijuoti kūdikio percepciją. Man jau iki tol buvo smalsu, kaip kūdikiai suvokia tai, ką patiria. Įkvėptas žymaus psichologo Jameso Gibsono darbų, tei¬giančių, kad kūdikiai gimsta gebėdami pajusti pavojų, sukūriau eksperimentą tradicinėmis priemonėmis: ve¬žimėlis, ant kurio pritaisytas kamuolys, traukiamas vir¬vele šviesos šaltinio link, o kamuolio šešėlis krinta ant permatomos širmos priešais kūdikį. Rezultatai parodė, kad kamuoliui grėsmingai priartėjus kūdikiai reagavo gindamiesi – užsidengdavo veidą rankomis. Jų atsakas į šį patyrimą reiškė, kad jie suvokia, jog tai pavojinga, nors, žinoma, nieko pavojingo iš tiesų nėra.


Dar vienas laimingas įvykis nutiko 1965 m., kai bu¬vau Viskonsino pirmakursis. Dalyvavau psichologijos profesoriaus iš Harvardo Jerome‘o Brunerio paskaito¬je. Jis tyrinėjo kalbą ir buvo susidomėjęs, kaip kūdikiai supranta aplinkinį pasaulį. Bruneris šį procesą pavadi¬no prasmės kūrimu. Kaip pamatysite, vėliau pritaikiau šį terminą savo darbuose. Po paskaitos šnekėjausi su juo kelias valandas, tikriausiai per daug, bet kitą dieną ku¬ratorius pasakė, kad Bruneris pakvietė mane į Bostoną dirbti jo laboratorijoje, kai tik baigsiu studijas Viskonsi¬ne. Aš tik pradėjau studijuoti, o jau turėjau garantuotą darbą Harvarde!


Kol sugalvojau eksperimentą apie sustingusį veidą, prireikė dar vieno mokytojo. Juo tapo pediatras T. Ber¬ry‘is Brazeltonas. Mes susipažinome septintojo dešim¬tmečio pabaigoje studijuodami Harvardo kognityvinių studijų centre. Bruneris buvo to centro direktorius ir kaip mūsų su Brazeltonu mentorius parėmė mūsų idėją 1972 m. Bostono vaikų ligoninėje sukurti vaiko raidos padalinį.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.