Tarp baimės ir fobijos

Tarp baimės ir fobijos


Baimė mus lydi visą gyvenimą. Tai – natūrali reakcija į susiklosčiusią situaciją. Tačiau kartais baimė gali peraugti į fobiją ir kasdienybę paversti košmaru. Kuo fobija skiriasi nuo paprastos, „normalios“ baimės? Kaip atpažinti ir įveikti fobiją?


Dalia ALEKNIENĖ


Kuo skiriasi baimė nuo fobijos?


Pasak psichologės-psichoterapeutės Kristinos Paradnikės, baimė ir fobija nėra tas pats. Pavyzdžiui, baimintis palaido ir agresyviai lojančio šuns – normalu. Kiti jaučia nerimą ir baimę, kai skrendant lėktuvu prasideda turbulencija. Dar kiti baiminasi susirgti, jei kuris nors iš kolegų pasigauna virusą, šnarpščia ir kosti. Daug kas iš suaugusiųjų bijo odontologų, nes turi karčios mokyklos laikų patirties, kaip jiems buvo taisomi dantys. „Baimė – prigimtinė reakcija į tikrą ar įsivaizduojamą pavojų. Ji kyla iš savisaugos instinkto. Ši emocija gali perspėti apie artėjantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų išvengti grėsmės. Paradoksalu, bet baimė žmogui yra naudinga, ji būtina tam, kad išliktume kaip rūšis. Dėl to, kad jaučiame baimę, nekišame rankų į ugnį, saugomės automobilių, lipdami į didelį aukštį laikomės turėklų, būname budrūs atsidūrę nepažįstamoje aplinkoje ir pan. Vieni žmonės slepia, kad kažko bijo, nes nenori atrodyti pažeidžiami, tačiau yra ir tokių, kurie dėl savo biologijos ar sudėtingų vaikystės patirčių mažai jaučia natūralios baimės ir dažnai pakliūva į pavojingas situacijas“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

REKLAMA


Jos žodžiais, fobija – tai labai stipri, nekontroliuojama baimė, kuri itin trukdo kasdieniame gyvenime ir neleidžia siekti žmogui prasmingų tikslų. „Ji kyla nesąmoningai, net tada, kai negresia joks pavojus, sukelia siaubą ir yra visiškai nekontroliuojama. Žmogus gali įsisąmoninti, kad siaubas jaučiamas nepagrįstai, tačiau junta, kad nieko dėl to negali padaryti. Fobijų būna pačių įvairiausių. Manoma, kad polinkis į jas gali būti iš dalies paveldimas, bet dažniausiai jos būna įgytos vaikystėje, paauglystėje ar jauname amžiuje, kartais kaip išgąsčio padarinys. Aplinkiniams kitų fobijos atrodo beprasmiškos ir nepagrįstos, tačiau žmogus nieko negali su jomis padaryti“, – teigia K. Paradnikė.


Viena pažįstama atostogauti visada vyksta kartu su vaikais, vyras lieka namuose, nes paniškai bijo skristi lėktuvu. Jai niekaip nepavyksta jo įkalbėti. „Į lėktuvą mane galėsi įnešti tik mirusį“, – visuomet atšauna vyras. Arba kitas atvejis: man atrodo, ką padarys maža po žolę šokuojanti varlytė, bet ne kartą stebėjau, kaip vos ją pamačiusi draugė, visa pastirusi, išpilta šalto prakaito ir pašiurpusia oda, pradeda klykti. Pažįstamas vyriškis pasakojo visada miegantis su įjungtu televizoriumi, nes nuo vaikystės bijo tamsos ir nieko negali sau padaryti. Baimė, pasak jo, atsirado, kai tėvai palikdavo vasaroti pas gimines kaime, o ten vakarais niekas nejungdavo šviesos...

REKLAMA


Psichoterapeutai ir psichologai sako, kad fobiją galima atpažinti iš tam tikrų požymių. Kokie tipiškiausi? Pamatęs baimę keliantį objektą, žmogus staiga patiria panišką siaubą. Jaučia, kaip greitai ir garsiai ima plakti širdis, atrodo, tuoj iššoks iš krūtinės. Kartais gali justi spazmus krūtinėje, dėl kurių darosi sunku kvėpuoti. Išdžiūsta burna, toks pojūtis, tarsi gerklėje būtų įstrigęs kamuolys. Staiga pakerta rankas ir kojas, kūnas atsisako vykdyti bet kokius nurodymus. Pradeda krėsti sunkiai suvaldomas drebulys, oda pasidengia šalto prakaito lašeliais. Gali svaigti galva, apimti netikėtas silpnumas, kartais pasibaigiantis net alpimu.


Kaip galima įveikti baimę?


Sakoma, nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Tad pirmiausia reikėtų pripažinti savo baimę, o jau tada prasidės sveikimo procesas. Deja, tai – sunkus, daug pastangų reikalaujantis darbas, todėl dažnai su didesne ar mažesne baime susigyvenama. „Būna tokių baimių ir fobijų, kur nieko daugiau ir nelieka, tik su jomis susitaikyti ir save atjausti (ar net ir sąmoningai šiek tiek vengti), ir nieko čia tokio, – kalba psichologė- psichoterapeutė K. Paradnikė. – Juk jei žmogus be galo bijo vorų, bet nesiruošia tapti vorų tyrinėtoju ar augintoju, tai eiti į mišką su jais draugauti gal ir nebūtina, užtenka toleruoti šiuos vabzdžius iš tolo. Jei neplanuoja būti chirurgu, įveikti kraujo baimę irgi prasminga tik tiek, kad užtektų drąsos nueiti pasidaryti kraujo tyrimus.“



Kiekvienas žmogus yra skirtingas, todėl ir baimes įveikia skirtingai. Kai kam galbūt padės Maiklo Klarksono knyga „Kaip įveikti baimes: nuo nežinomybės baimės iki baimės skristi lėktuvu“, o kai kam prireiks specialisto pagalbos. „Kokius būdus galėtų išbandyti pats žmogus?“ – klausiu psichologės- psichoterapeutės K. Paradnikės. „Vienas iš būdų yra pabėgti ir vengti. Tačiau jis dažnai veiksmingas tik trumpą laiką, baimė niekur nedingsta. Pavyzdžiui, bijant vorų, galima paprasčiausiai nekelti kojos į mišką. Dažnai vengimas būna ir ne toks tiesmukas, tiesiog žmogus daug kalba apie bijomą dalyką, bet nedrįsta imtis aktyvesnių būdų, kad įveiktų savo baimę“, – teigia pašnekovė.


Dar vienas būdas įveikti baimę, pasak K. Paradnikės, yra vadinamas panardinimu (angl. flooding). „Jo esmė – tol būti su baimės stimulu juo save taip užbombardavus, kad atsirastų nuovargis, nuobodulys ir kūnas nebūtų sužadintas. Pavyzdžiui, atsigulti į vorų pilną vonią ar kūdrelę, kurioje kurkia šimtai varlių, ir pagulėti“, – paaiškina psichologė ir priduria, kad dažniausiai šis būdas mažai efektyvus, ypač jei žmogus nenusiteikęs to išbandyti.


„Veiksmingiausias būdas sau padėti kovojant su baimėmis – laipsniškas susidūrimas su tuo, kas gąsdina. Psichoterapijoje tai gali būti vadinama sisteminiu nujautrinimu ar ekspozicijomis, paprasčiau sakant, – verta vengti vengimo. Pavyzdžiui, iš pradžių apie vorus galima paskaityti ir pažiūrėti paveiksliukų, kai pasidarys mažiau baisu, – pažiūrėti į juos iš tolo per stiklą. Kai šie gyviai beveik nebegąsdina – eiti su jais susitikti „akis į akį“. Iš pradžių stebėti iš tolo, pamažu vis priartėjant. Juk lietuviški vorai žmogui nepavojingi, nors nemažai žmonių jų bijo ir vengia, – sako psichologė. – Taip pat galima prisigalvoti ekspozicijų ar būdų nevengti įvairių kitų baimių. Baisu kalbėti viešai? Pirmiausia kalbėkite sau, tai įrašykite ir perklausykite, kitąsyk paprašykite draugės (dukters, mamos), kad išklausytų jūsų kalbą ir t. t. Baisu kurti santykius? Būtų prasminga susigalvoti tokių bendravimo su žmonėmis užduočių, kurios nekelia siaubo, bet ir šiek tiek išstumtų jus iš komforto zonos. Tarkim, pradėkite nuo pasisveikinimo su kaimynais laiptinėje, paskui nueikite į kokį nors susibūrimą ar užsiėmimą, galiausiai ryžkitės pasimatymui. Svarbu tai, kad įveikti baimę jums patiems būtų prasminga ir sietųsi su asmeninėmis vertybėmis“, – pabrėžia K. Paradnikė.

REKLAMA


Jeigu baimė sukelia didžiulį nerimą ir net paniką, suvokiate, kad ji nereikalinga, pradeda trukdyti normaliai gyventi ir siekti savo tikslų, kelia vien tik stresą, vertėtų ieškoti profesionalios pagalbos – kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą.


Fobijų įvairovė – nuo dažniausių iki keisčiausių


Tikėsite ar netikėsite, bet amerikiečių mokslininkai įvairių fobijų priskaičiuoja apie 500 ir teigia, kad jų daugėja. Kai kurios iš jų dažnai pasitaikančios kaip, pavyzdžiui, aviafobija (baimė skristi lėktuvu), zoofobija (gyvūnų baimė), jau minėtos klaustrofobija, agorafobija bei kt. Vienos fobijos atrodo keistos ir net kvailos ar keliančios šypseną. Tarkim, kaliginefobija – gražių moterų baimė, kuri kamuoja stipriosios lyties atstovus. Pamatę nuostabiai atrodančią moterį, jie ima prakaituoti, padažnėja kvėpavimas ir širdies pulsas, gali net pradėti pykinti ir kilti panikos priepuolis. Savo baimių turi ir moterys, viena iš jų – peladofobija: išvydus vyrą iš tolo šviečiančia plike ima tankiau tvinksėti širdis, kūną užvaldo siaubas. Barzdoti vyrai taip pat neliko pamiršti – jų baimė vadinama pogonofobija. O filofobija – tai meilės ir artimų santykių baimė, jos kamuojami žmonės visą gyvenimą praleidžia vieni. Manoma, kad šios fobijos auka buvo ir karalienė Elžbieta I, kuri kartais vadinama Karaliene Mergele, nes niekada nebuvo ištekėjusi.


Viena keisčiausių baimių – chrometofobija, arba stipri pinigų baimė. Ją turintys žmonės niekada nesinaudoja banknotais ar monetomis, nes mano, kad ant jų knibždėte knibžda mikrobų, todėl atsiskaito tik banko kortelėmis. Į ją panaši verminofobija – mikrobų, bakterijų ir kokių nors infekcijų baimė, kuri kamavo ir žymų rusų poetą Vladimirą Majakovskį. Jis vengdavo spausti rankas, durų rankenas liesdavo tik per nosinę, dezinfekuodavo drabužius, visada su savimi turėjo jodo ir muilinę.

REKLAMA


Ne mažiau keista ir metifobija – ją patiriantys asmenys bijo alkoholio, jį vartojančių žmonių ir svaigalų sukeliamų padarinių. Metifobai niekada nedalyvauja vakarėliuose ar šeimos šventėse, jeigu ten bus alkoholio. Juokaujama, kad jeigu metifobija kamuotų daugiau žmonių, alkoholizmo problemos pasaulyje neliktų...
Viena iš dažniausių baimių, ypač Vakarų pasaulyje, yra nekrofobija, kai siaubingai bijoma pašarvoto žmogaus, laidotuvių. Ši fobija neretai pasitaiko tarp vaikų. Savo paties mirties baimė vadinama tanatofobija. Su mirties baime susijusi ir fobija būti palaidotam gyvam, kuri kamavo pirmąjį Amerikos prezidentą Džordžą Vašingtoną, dėl to jis nuolat primindavo artimiesiems, kad būtų laidojamas po mirties praėjus ne mažiau kaip dviem dienoms.


Visų fobijų neišvardysi, bet netikėčiausia turbūt yra baimė ko nors bijoti. Ji vadinama fobofobija.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.