Vaikų globos namuose užaugusi Viktorija į juos sugrįžo dirbti: „Geriausiai suprantu paauglių problemas“

Vaikų globos namuose užaugusi Viktorija į juos sugrįžo dirbti: „Geriausiai suprantu paauglių problemas“


Būdama 17-os Viktorija užvėrė vaikų globos namų duris, bet vėl jas pravėrė jau būdama 29-erių. Tik šįkart – kaip socialinė darbuotoja, pasirengusi į suaugusiųjų gretas palydėti bendruomeniniuose globos namuose gyvenančius paauglius.


Viskas prasidėjo nuo pajuokavimo


Viktorija Malachovska nėra viena tų globos namų auklėtinių, kurie ten praleistų metų nė prisiminti nenori, – ji iki šiol yra dėkinga, kad ten atsirado, turėjo sąlygas augti, pamatyti gerų pavyzdžių, o ir buvusią auklėtoją vis aplankydavo. Vieno tokio apsilankymo metu ji prasitarė, kad ieško savęs, nori papildomai užsiimti kokia nors prasminga veikla. Auklėtoja iš pradžių juokaudama, o vėliau jau visai rimtai pasiūlė buvusiai auklėtinei ateiti dirbti į vaikų globos namus.


Iš pradžių viską nuleidusi juokais, šio pasiūlymo Viktorija vis negalėjo pamiršti – juk ji viską pati perėjo, tad kas tuos vaikus supras geriau nei ji?


„Ir štai vieną dieną nuėjau į darbo pokalbį tuose pačiuose vaikų globos namuose“, – šypsosi Viktorija.


Jau pirmomis dienomis ji sako pajutusi, kad sprendimas buvo geras. Galiausiai tapo pirmoji iš visų globos namų, su vaikais perkelta į bendruomeninius vaikų globos namus – nebe į instituciją, o į šeimos aplinką primenantį butą, kuriame nebėra nei valytojų, nei virėjų, o vaikų – jau nebe šimtai, o iki 10. Taip ji tapo VšĮ „Atsigręžk į vaikus“ bendruomeninių vaikų globos namų vadove.


Labiausiai panoro dirbti su paaugliais


Dar vaikų globos namuose dirbusi su įvairaus amžiaus vaikais socialinė darbuotoja įsitikino, kad geriausiai supranta paauglių problemas: puikiai prisimena, kokias matė suaugusiųjų klaidas, kai pati 13 metų atsidūrė tokioje institucijoje.

REKLAMA


Viktorija nuo pat pradžių vienais didžiausių prioritetų darbe laikė labai konkrečią pagalbą jaunuoliams ruošiantis pradėti gyventi savarankiškai. Būtent pagalbos ieškantis darbo, pasirūpinant būstu ar gaunant vairuotojo pažymėjimą prieš keliolika metų ji buvo pasigedusi pati.


Socialinės darbuotojos darbas tikrai neapsiriboja tomis funkcijomis, kurios surašytos oficialiuose dokumentuose. Dažnai tenka verstis per galvą ieškant rėmėjų, kad vaikai gyventų taip, kaip įprastai gyvena šeimose. Viktorija Malachovska jau ne kartą pagalbos kreipėsi į savo draugus ir pažįstamus. „Dabar man tai yra ne darbas, o gyvenimo dalis“, – pabrėžia ji.


Viktorija įsitikinusi, kad šiandien vaikams iš globos namų paprasčiau įsilieti į suaugusiųjų gyvenimą. Ir ne tik dėl jos pastangų – pats gyvenimas bendruomeniniuose namuose, kai vaikai savimi ir buitimi rūpinasi savarankiškai, padeda pasijusti lygiaverčiams tarp bendraamžių ir suteikia reikiamų įgūdžių savarankiškam gyvenimui.


Pavyzdys, kurį galima „pačiupinėti“


Tvirtą ryšį su vaikais užmegzti Viktorijai pavyko dar tada, kai vaikai nė nenumanė, kad jos gyvenimo istorija labai panaši į jų. Kai auklėtoja pasiryžo pasidalyti savo išgyvenimais, tai vaikams padarė neišdildomą įspūdį.

REKLAMA


„Jie bet kada gali manęs paklausti, ką aš dariau tokioje situacijoje ar kaip buvo mano laikais“, – pasakoja socialinė darbuotoja.


Ir tie klausimai, atvirauja ji, kartais būna labai asmeniški, tarsi priverčiantys viską išgyventi iš naujo. „Tikrai būna tokių dalykų, kuriuos jie ištraukia į dienos šviesą, ir būna nemalonu, nes tuos išgyvenimus, atrodo, užspeitei į tokią slaptą kertelę ir labiausiai norėtum, kad jie ten ir pasiliktų“, – širdį atveria Viktorija.


Tačiau judindami tas skaudžias temas vaikai išmokė pačią socialinę darbuotoją į praeitį žiūrėti negailint savęs, be didesnių emocijų.


Nors jaunuoliai Viktoriją gerbia ir laiko pavyzdžiu, darbe ji neišvengia ir sudėtingesnių momentų. Labiausiai rankos nusvyra, pasak jos, kai ne vienus metus stengiesi vaikui padėti, kuo išgali, motyvuoji, viską suteiki, bet jis ima ir „atkrinta“ – pradeda elgtis taip, lyg viso darbo kartu nebūtų buvę.


Tokiais atvejais, pasak jos, svarbu rasti savyje motyvacijos. Didžiausias į priekį ją stumiantis varikliukas – vaikų pasiekimai, pavyzdžiui, kai jie išlaiko egzaminus, susiranda darbą, atranda mėgstamą veiklą.


„Vakar, kai po darbo jau buvau namuose ir telefonu kalbėjau su čia likusiu darbuotoju, viena mergaitė šalia jo tiesiog spirgėjo, kaip norėjo su manimi pasikalbėti. Tą dieną aš ją nusivedžiau į šokių treniruotę ir ten palikau, o ji labai norėjo man papasakoti įspūdžius. Ir jai taip patiko, ji tarsi sproginėjo džiaugsmingiausiomis emocijomis – sakė, net kojos drebėjo, kaip patiko“, – šypsosi socialinė darbuotoja.


Ir nors ta pati auklėtinė visai neseniai savo elgesiu buvo Viktoriją labai nuvylusi, širdis dainavo abiem – ir naujai iškeptai šokėjai, ir Viktorijai. „Tokiais atvejais tikiuosi, kad mėgstama veikla vaiką įtrauks ir jis nebenuklys“, – vilties nepraranda pašnekovė.