„Vienatvė yra mano draugė. Aš nuo jos nebėgu, o ji manęs ir nesiveja. Mudvi puikiai sutariame“, – šypsosi Lietuvos teatro aktorė Kristina ANDREJAUSKAITĖ. Kintantis laikas palieka įspaudų atmintyje. Širdyje – irgi. Materiali gerovė – įgyjama, meilė ir artuma – neįperkamos.

Birutė JANČIENĖ

– Kristina, ar sutinkate su mintimi, kad gyvenimas yra labiausiai kintantis dalykas pasaulyje?

– O, taip! Šventa tiesa. Mūsų būtis Žemėje – pats kintamiausias reiškinys.

– Ar daug tų pokyčių jūsų nueitame kelyje? Kokių – gerų ar blogų – gausiau?

– Mano laikas ir mano kelias, turbūt kaip kiekvieno, kupinas visko: džiaugsmo ir nerimo, atradimų ir praradimų. Neįmanoma išpasakoti! Jei jau nuo vaikystės... Stipriausias įspaudas – dukros gimimas, kai į pasaulį atkeliavo dalis manęs. Tai yra taip stipru. Darbas teatre, gyvenimas su Gediminu Girdvainiu, jo išėjimas... Ta netektis buvo stipriausias ir skaudžiausias kirtis. Skauda lig šiol, prisiminus mūsų laiką kartu. Ir liūdna. Gyvenimas yra nuolatinis pokytis, nes kiekviena diena – kitokia.

– Pilnesnė, brandesnė prasmingais darbais, brangiais artimaisiais, patikimais draugais?

– Ateina metas, kai bičiulių ratas nenumaldomai mąžta. Jie išeina arba tiesiog tie bičiulystės ryšiai nutrūksta dėl įvairiausių aplinkybių. Be to, ir pačiai nebesinori didelio šurmulio, siautulingų linksmybių. Atsiranda daugiau santūrumo, rimties. Aš – labiau vienišė, intensyvus bendravimas – ne man.

– Tačiau juk buvo laikas, kai to siautulio norėjosi?

– Žinoma, kad buvo. Jaunystė negali tyliai šypsotis, ji juokiasi garsiai. Būtų buvusi didžiausia tragedija sėdėti namuose, su niekuo nebendrauti ir niekur nedalyvauti. Reikėjo išsitaškyti. O kaip kitaip?! Juk ir darbas toks – vaidinimai, gastrolės, žmonės aplink.

– Ir kaip atrodė tie išsitaškymai, kaip linksmindavotės?

– Pastebiu vieną dalyką iš teatro gyvenimo. Anuomet buvo linksmiau. Šiandien jaunieji aktoriai linksminasi kitaip. Ir mūsų premjeros būdavo kitokios, jos tapdavo viso teatro švente. Niekas neužsakydavo paruošto maisto, didžiulių padėklų su vieno kąsnio užkandukais. Patys tepdavome sumuštinius – raikydavome duoną ir pjaustydavome dešrą. Atsinešdavome namuose sumaišytų mišrainių, nukraudavome stalą vaišėmis. Ir laukdavome tų, kurie prisės nusiplūkę po premjeros. Tai būdavo didelė ir visiems labai svarbi viso kolektyvo šventė. Šiandien viso to neliko. Visi atitolo, atsiribojo: jeigu aš nedalyvauju toje ar kitoje premjeroje, tai ir neateinu į teatrą. Štai toks požiūris radosi. Na, nebent į teatrą atvyksta koks nors žymus režisierius, tuomet jo garbei surengiama šventė.

– Gaivūs jaunystės sentimentai?

– Galbūt tai nostalgija. Šiandien kavinės bufetas užsidaro, kai tik pasibaigia pertrauka. Po spektaklio jau neužsuksi pabendrauti su kolegomis. Prisimenu, sulėkdavome po spektaklio į bufetą – arbatos, taurės vyno ar tiesiog pasisėdėti, aptarti, papasakoti ir pasipasakoti. Šiandien gi, vos tik baigiasi pasirodymas, visi dingsta akimirksniu. Greitai užsimeta paltus, iš tolo pamojuoja ir išskuba į savo pasaulius.

– Gyvename skubos laiku?

– Gyvename tokiu ritmu – greitai, greitai, greitai! Anuomet teatras mums buvo ta vienintelė darbo vieta, į kurią skubi ateiti ir iš kurios neskubi išlėkti. Šiandien jaunimas dirba ir čia, ir ten. Vienur repetuoja, kitur vaidina seniai pastatytame spektaklyje. Nesu niurzga, nesu skeptiška ir priešiška jauniems žmonėms – tiesiog gyvename visai kitu laiku ir kitu tempu. Jaunimo teatre – irgi kitoks gyvenimas: nauji režisieriai, kitas matymo kampas, žalia gatvė jaunimui...

– Apmaudu?

– Ne. Kodėl turėtų nepatikti? Sveikintina, juk viskas juda, randasi naujų vėjų.

– Kristina, kokie jūsų vaidmenys nusėdo širdyje? Juk visi aktoriai turi savo svarbiausius – vadinamus perliukais, talismanais, sėkmės paženklintais?

– Sunku išrankioti tuos perliukus. Kartais visai neryškus vaidmuo tampa tokiu brangakmeniu! Daug mielų prisiminimų paliko Šiaulių dramos teatras ir puiki režisierė Nataša Ogaj, spektaklis „Euridikė“, „Dama vaiduoklė“, vėliau – „Šokių mokytojas“, taip pat Haroldo motina Dalios Tamulevičiūtės spektaklyje „Haroldas ir Modė“ ir daugybė kitų vaidmenų. Visa sugula širdyje ir būna svarbu.

– Tačiau jūsų kelias į dramos teatro sceną prasidėjo nuo pantomimos – šešėlių žaismės?

– Tai nutiko visai netikėtai. Kėliau sparnus į tuometę konservatoriją. Neįstojau. Mane pastebėjo pantomimos meno pradininkas Lietuvoje ir Latvijoje Muodris Tenisonas ir pakvietė į Kaune kuriamą pantomimos studiją. Atėjau, patiko, tačiau mintys sukosi apie dramos teatrą, kur link ir krypo mano kelias. Tačiau pantomima davė stiprų plastiško judesio ir lengvumo scenoje pajautimą. Muodrio pantomimos teatras buvo vienas stipriausių tuometėje Sąjungoje.

– Vadinasi, tai, kad tąsyk užsivėrė konservatorijos durys, buvo tik į naudą?

– Niekas niekada nenutinka šiaip sau, kiekvienas įvykis turi prasmę.

– Ar vis dar vaidinate teatre?

– Iš tiesų nedaug, bet vis dar vaidinu.

– Su didžia pagarba teatrui, visgi daugeliui žmonių esate pažįstama kaip skrupulinga sūnaus Robertėlio gyvenimą kontroliuojanti mama iš TV serialo „Moterys meluoja geriau“. Įkyru nuo šio pastebėjimo?

– Ketinau suvaidinti tik keliose serijose, tačiau serialas tęsėsi, vaidmuo – irgi. Mano sukurtas ponios Irenos personažas labai patiko žiūrovams. Sunku patikėti – per septyniolika metų užsiauginau tris žiūrovų, t. y. žmonių, kurie mane atpažįsta kaip Robertėlio mamą, kartas. Žinote, kas man neleido nepastebimai gyventi? Vaikai! Būdavo, įlipu į troleibusą, kitoje stotelėje suguža visa mokinukų klasė. Ir vienas per kitą – žiūrėk, žiūrėk, ten Robertėlio mama sėdi! Mokytojos atsiprašinėja manęs už vaikų komentarus, tildo mokinukus. O aš, pavargusi nuo tokio triukšmo, atsistoju ir išlipu visai ne savo stotelėje. Sykį mane užkalbino gal koks antrokas – girdi, jis žino, kad aš – Robertėlio mamytė. Vaikui nė motais, kad stengiausi paaiškinti, jog viso labo tai – tik vaidmuo. Jis žiūri į akis ir sako: „Norėčiau jus įspėti, kad būtumėte labai atsargi, nes tas Šmakovas (jį vaidino Jurijus Smoriginas) yra labai negeras, jis gali nuskriausti jus. Būtinai kreipkitės į policiją.“ Negalėjau suturėti juoko, tačiau susikaupiau, padėkojau už įspėjimą ir pažadėjau būti labai atsargi. Kitą kartą parduotuvėje prie kasos brandūs vyrai siūlėsi užleisti be eilės: „Ponia Irena, jums visada pirmenybė.“ Paaiškinau, kad aš niekur neskubu, bet pasirodė, kad ir jie niekur neskubėjo. Taigi tiems žmonėms aš – visai ne Kristina, o ponia Irena, Robertėlio mamytė...

– O kaip ta tikroji Kristina – ne Šmakovo draugė Irena, o Gedimino Girdvainio žmona. Koks buvo jūsų nugyventas laikas, kurio turbūt labai ilgu?

– Mes pragyvenome kartu penkiasdešimt metų. Pusę amžiaus. Ir visai neblogai. Jo išėjimas buvo staigus ir netikėtas. Toks stiprus smūgis! Esu labai jautri ir galiu greitai susigraudinti, tačiau Gedimino mirtis mane tarsi užrakino – aš negalėjau pravirkti. Sėdėdavau, įsmeigdavau žvilgsnį į vieną tašką ir galėdavau būti taip ištisas valandas. Ir dukra, ir draugės mane guodė ir siūlėsi pabūti kartu. Nenorėjau, raginau palikti mane vieną. Meldžiau dangaus leisti man pravirkti.

– Ar pavyko išspausti ašarą?

– Nuėjau į knygyną ir paprašiau darbuotojos duoti man pačią geriausią baisiausią knygą, kuri priverstų akis sudrėkti. Man pasiūlė amerikiečių rašytojos Hanjos Janagiharos romaną „Mažas gyvenimas“. Šis baisus romanas mane pramušė. Pravirkau, išploviau sielos kampus. Šiek tiek palengvėjo. Tačiau po Gedimino mirties nutiko baisus dalykas – aš nebegaliu skaityti. Būdavo, neįstengiu paleisti knygos iš rankų. Rydavau po kelias iš karto. Dabar neskaitau, nes negaliu.

– Kaip jums atrodo, kodėl?

– Nežinau, aš tiesiog nenoriu skaityti. Skaitau, o mintys kažkur nuplaukia – ne siužeto keliais... Turiu vėl sugrįžti į perskaitytą lapą, ir mane tai erzina. Nuo Gedimino mirties praėjo penkeri metai, tačiau vis dar skauda. Nesutinku, kad laikas gydo. Taip, skausmas šiek tiek apmalšta, bet jis visą laiką tupi širdyje ir degina, degina...

– Kokia artuma sieja su dukra Jurga – juk mamų ir dukrų santykiai gali būti įvairūs?

– Jurga – medikė, labai užsiėmusi, anūkas Karolis – irgi medikas ir dar labiau įsisukęs į darbus: naktį – budėjimas, dieną – darbas skyriuje. Mudu labai sutariame, ypač draugavome, kai jis buvo paauglys. Šiandien Karolis turi savo pasaulį. Gyvenimas skuba, o mes sukamės jame. Gyvenu viena su meilia katyte. Tačiau ta vienatvė manęs nekausto ir nerakina. Vienatvė yra mano draugė. Aš nuo jos nebėgu, o ji manęs ir nesiveja. Mudvi puikiai sutariame. Manęs netraukia susitikimai su draugėmis, pasisėdėjimai, arbatvakariai. Būna, pakviečia, o aš prigalvoju įvairių priežasčių, dėl ko negaliu atvykti. Galbūt elgiuosi netinkamai, bet man taip norisi. Tuščias laikas? Surandu, kuo save užimti. Pažiūriu televirozių, panaršau telefone, šį tą nuveikiu buityje. Taip pat būna, kad apninka visiškas abejingumas. Šurmulys ir linksmybės – jau neįdomu.

– O kas jums įdomu, kas pamalonina širdį ir pakelia ūpą?

– Kadaise ūpą pakeldavo gera knyga – pasinerdavau į ją, ir man nieko daugiau nereikėdavo. Patiko siuvinėti – daug visko prisiuvinėjau. Tokia meditacija, nyris į prisiminimus. Šiandien akys nebe tos... Siuvinėdavau mūsų su Gediminu sodyboje. Būdavo, iki ketvirtos ryto. Tylu, ramu, paukščiai čiulba...

– Ar vis dar nuvykstate ten susirinkti gražių prisiminimų?

– Jau nevažiuoju, parduodu tuos namus. Negaliu ten būti – ten mirė Gediminas. Vaikams sodybos nereikia. Turėti sodybą – tai nuolat ja rūpintis, ją prižiūrėti ir puoselėti. Sodyba turi gyventi ir kvėpuoti. Man ten per skaudu. Ten buvo mūsų laikas su Gediminu. Ten buvo jo svajonė, jo sielos atgaiva. Išvažiuodavo vos sušilus orui, grįždavo žiemos link. Ten viskas buvo jo išpuoselėta ir sutvarkyta. Jis mėgo meistrauti, gražinti, dailinti visus kampus.

– Negaila atsisveikinti su tokia brangia vieta?

– Sodyba atitenka puikiems žmonėms. Jie eina ten su meile ir pagarba. Tai džiugina širdį. Žinau, galėsiu kada panorėjusi nuvažiuoti, pabūti.

– Ko gero, Gediminas, žvelgdamas nuo debesies, atsiuntė tokius rūpestingus ir atvirus naujuosius sodybos šeimininkus?

– Visiškai sutinku. Tikiu, kad jis ten, iš viršaus, laimina. Ir nutinka netikėtų stebuklų. Į sodybą su naujaisiais savininkais nuvažiavome, kai ji nebuvo iščiustyta – styrojo aukšta nepjauta žolė ir piktžolių kyšojo. Tačiau žmonėms ne tai rūpėjo. Juos užbūrė gera sodybos aura ir jaukumas. Jie žavėjosi aplinka, o aš žavėjausi jais. Subtili laimės akimirka! Tokie dalykai yra labai jautrūs ir šventi.

– Nes laimė slypi ne piniguose ir ne jų kiekyje?

– Materialūs dalykai yra įsigyjami. Jų galima turėti daugiau arba mažiau. Artumas, meilė, bendrystė – štai kur gyvenimo pilnatvė. Jos nenusipirksi už jokią valiutą.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.