Būti kitokiam dažnai reiškia rizikuoti. Konkurencija tarp žmonių yra natūrali, tačiau mokykloje ji dažnai pasireiškia per patyčias, ypač tarp vaikų. Nors dauguma mokyklų stengiasi sukurti saugesnę aplinką, investuoja į prevencines programas, kad sumažintų patyčių mastą, patyčių problema vis dar išlieka opi ir ne visiškai suprasta.

Visgi Mykolo Romerio universiteto (MRU) psichologijos mokslų daktaras Gintautas Katulis įspėja: „Net kai klasėje patyčių lygis sumažėja, kai kuriems vaikams gali pasidaryti... dar sunkiau“.

Savo disertacijoje „Victimized Social Misfits: How Discrepancy from Classroom Victimization Norms Is Associated with Emotional and Behavioral Maladjustment Amongst Early Adolescents Over Time“ (liet. „Viktimizuojami socialiai nepritapę: kaip metų eigoje klasės viktimizacijos normų neatitikimas yra susijęs su emocinėmis ir elgesio problemomis jaunesnių paauglių imtyje“), dr. G. Katulis tyrinėja „sveiko konteksto paradoksą“. Tai reiškinys, kai vaikai, patiriantys patyčias klasėse, kuriose tai – retas reiškinys, išgyvena didesnius emocinius ir elgesio sunkumus nei tie, kurie susiduria su patyčiomis klasėse, kur jos dažnesnės.

„Tyrimas rodo, kad ne pati viktimizacija daro didžiausią žalą, o tai, kaip stipriai tavo patirtis išsiskiria iš tavo klasės konteksto“, – aiškina dr. G. Katulis.

Didesnis neatitikimas – didesnė rizika

Dr. G. Katulio tyrime dalyvavo beveik 700 mokinių iš Lietuvos ir JAV. Jie buvo tiriami visus mokslo metus, naudoti tiek bendraamžių vertinimai, tiek savistabos klausimynai.

Disertacijoje apžvelgiami pasauliniai tyrimai. Žinoma, kad vienas iš penkių paauglių patiria patyčias, susijusias su santykiais (fizinių patyčių skaičius – kiek mažesnis). Toks elgesys gali sumažinti savigarbą, sukelti depresiją ir net savižudybės riziką. Ilgainiui šios patirtys lemia sunkumus.

Pagrindinė dr. G. Katulio disertacijos idėja: svarbu ne tik ar vaikas patiria patyčias, bet kiek tas patyrimas „iškrenta“ iš bendro klasės konteksto.

Mokslininkas dalinasi, kad paaugliai, patiriantys daugiau fizinių ar santykių patyčių nei kiti jų klasės mokiniai, susiduria su padidėjusia socialine izoliacija ir psichologiniais sunkumais. Tai ypač išryškėja klasėse, kuriose patyčių lygis žemas: tokiu atveju aukos tampa „socialiai nepritapusios“.

„Tyrimas patvirtina „sveiko konteksto paradoksą“ – kuo labiau stengiamasi sukurti saugią aplinką, tuo labiau socialiai atskirti vaikai gali jaustis nelaimingi“, – aiškina dr. G. Katulis.

Pasak autoriaus, dažnai problemos kyla ne dėl individualių vaiko savybių, o kai atsiranda neatitikimas tarp vaiko patirties ir klasės normų. Tad paaugliai, patiriantys patyčias klasėje, kur jos beveik neegzistuoja, gali jaustis išskirti ir pradėti elgtis problematiškai. Tokie vaikai gali išgyventi tiek emocinius sunkumus, tokius kaip vienišumas, nerimas, tiek elgtis trikdančiai ar fiziškai agresyviai.

Socialiai nepritapusių vaikų iššūkiai

Pavyzdžiui, jei Tomas klasėje patiria fizinę agresiją, o jo klasės draugai – ne, Tomas gali jaustis kaip „nepritampantis“. Net jei klasė laikoma „saugia“, jo asmeninė patirtis gali sukelti stipresnius vienišumo, nerimo, elgesio sutrikimų simptomus.

„Kai mokinys sunkiai pritampa prie klasiokų, patiria patyčias klasėse, kuriose patyčios nėra būdingos, tikėtina, kad jo elgesys blogės, nes jis nežinos, kaip kitaip susitvarkyti su turimais iššūkiais“, – pažymi dr. Gintautas Katulis. Svarbu suvokti, kad mokinių trikdantis elgesys ne visada yra tik individuali savybė. Tai gali būti ir socialinės izoliacijos pasekmė.

Šiuo atveju berniukui reikia ne tik paramos, bet ir aktyvios mokyklos pastangos įtraukti jį į bendruomenę, suteikiant jam galimybę jaustis vertinamu ir priimtu. „Mes turime daugiau dėmesio skirti socialinei integracijai. Tai apima ne tik patyčių prevenciją, bet ir aplinkos kūrimą, kur kiekvienas mokinys jaustųsi vertinamas ir saugus“, – akcentuoja dr. Gintautas Katulis.

Iššūkiai ir sprendimai mokykloms

Mokslinio tyrimo rezultatai padeda giliau suprasti, kodėl svarbu ne tik mažinti patyčių paplitimą, bet ir stebėti, ar klasėje nelieka vaikų, kurių patirtys ženkliai skiriasi nuo bendro konteksto. Tai subtili, bet labai svarbi grėsmės zona.

„Svarbu mokyti mokinius priimti net sunkiai pritampančius mokinius, kartu ugdant jų socialinius įgūdžius, taip pat ugdant sunkiai pritampančių mokinių socialinius įgūdžius, kad jiems būtų paprasčiau įsitraukti į klasės gyvenimą“, – sako MRU mokslininkas.

Mokyklos, kurios jau taiko prevencines priemones ir mažina bendrą patyčių lygį, gali susidurti su naujais iššūkiais. Šiose „sveikose“ aplinkose gali atsirasti pavienės aukos, kurioms reikalinga specifinė pagalba. Todėl svarbu imtis veiksmų, kad mokyklose mokiniai jaustųsi ne tik saugūs nuo patyčių. Būtinas ir jautrus požiūris į socialinę integraciją bei pagalbą vaikams, kurie gali jaustis socialiai izoliuoti.

BNS inf.