Nors žodis „pelkė“ mūsų mintyse dažnai siejasi su kažkuo nykiu ir pavojingu, gamtosaugininkai pabrėžia, kad būtent pelkės turi milžinišką potencialą spręsti svarbiausias klimato kaitos, biologinės įvairovės apsaugos, švaraus gėlo vandens ir kitas šiandien pasaulyje aktualias problemas.

Daiva Červokienė

Priminsime, kad iki žemių sausinimo įkarščio pelkės dengė apie 10 proc. dabartinės Lietuvos teritorijos. Per XX a. net du trečdaliai buvusių pelkių buvo nusausinta ir sunaikinta. Daugiausia nukentėjo žemapelkės, mat jų durpės pasižymi palankiausiomis ūkininkauti savybėmis. Didžioji šių nusausintų pelkių dalis ir šiandien yra naudojama žemės ūkio, kiek mažiau – miškininkystės reikmėms. Visgi dar galime džiaugtis, kad turime nepažeistų ar mažai pažeistų, bet natūralius bruožus išsaugojusių pelkių, daugiausia – aukštapelkių.

Didžiausios ir žinomiausios mūsų krašto pelkės plyti Žuvinto, Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Girutiškio apylinkėse ir Nemuno deltoje. Tačiau vieną pelkutę, kertu lažybų, težino ne daugiau kaip vienas iš šimto tūkstančių šalies gyventojų, nes ji gyvuoja... ant botanikės, biomedicinos mokslų daktarės, Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo gamtos apsaugos ekspertės Jūratės Sendžikaitės palangės Vilniaus rajone. Tiesa, ši „nešiojamoji pelkutė“ kol kas skaičiuoja vos šeštus metus ir yra labai priklausoma nuo šeimininkės priežiūros.

Augina ir kiminus

Dr. Jūratės Sendžikaitės teigimu, per žmonijos istoriją buvo auginama daugiau nei 30 tūkst. augalų rūšių, plačiausiai – javai (kviečiai, miežiai, rugiai, ryžiai, kukurūzai ir kt.), ankštiniai augalai, bulvės, įvairios daržovės ir vaisius vedantys augalai. Mažai kas gali įsivaizduoti, kad pasaulyje mokslininkai dirba siekdami išvesti derlingas kiminų veisles. Kam to reikia?

„Tam, kad ant stalo turėtume šviežių daržovių ar galėtume padovanoti gėlės žiedą mylimiems žmonėms. Mat didelė dalis mūsų stalą pasiekiančių daržovių yra užaugintos pramoniniuose šiltnamiuose, specialiai sukurtoje auginimo terpėje – durpių substrate. Tik retas iš mūsų patys užsiauginame daržovių ar mėgstamų gėlių ir, net turėdami tokią galimybę, nevengiame naudoti auginimo substratų, pagamintų iš sunaikintų pelkių kūno – durpių“, – sako biomedicinos mokslų daktarė.

Mokslininkė pasakoja, kad per pastarąjį ketvirtį amžiaus Greifsvaldo universitete (Vokietija) susibūrė viena stipriausių mūsų žemyne pelkes tiriančių mokslininkų grupė. Ji atlieka ne tik tradicinius pelkių tyrimus, bet ir siekia keisti visuomenės mąstymą apie pelkių ekosistemas kaip žmogui nevertingas ir net pavojingas dykras, skatinti tvarų ir klimatui palankų pelkių naudojimą – pelkininkystę. Tai labai sunki užduotis, nes visuomenei sunku, o kartais net stinga noro pristabdyti į nuokalnę jau įsibėgėjusį traukinį, nešantį klimato kaitos bėdas.

Greifsvaldo universiteto mokslininkai siekia atrasti derlingiausius, t. y. didžiausią biomasę užauginančius kiminus, kad galėtų išvesti veisles, tinkamas auginti vidutinio klimato sąlygomis. Panašius tyrimus atlieka ir Danijos, Olandijos, Kanados, Japonijos, Jungtinės Karalystės, Suomijos ir kitų šalių mokslininkai.

Kodėl dedama tiek pastangų siekiant dirbtiniu būdu auginti kiminus? Tam, kad išsaugotume dar išlikusias pelkes, kad pramoninių šiltnamių savininkai ir privatūs daržininkai, gėlininkai turėtų patikimų auginimo substratų, pagamintų ne vien iš durpių, bet ir iš šlapiose plantacijose užaugintų kiminų biomasės. Tai ideali atsinaujinanti žaliava naujos kartos auginimo terpės gamybai.

Talkino vokiečių eksperimentui

Greifsvaldo universiteto mokslininkai yra surinkę didžiulę įvairių rūšių kiminų kolekciją iš visos Europos. Joje yra kiminų ir iš Lietuvos.

„2018 m. pradžioje į mus kreipėsi šio universiteto mokslininkai – paprašė 20 Magelano kiminų individų auginimo eksperimentams. Šį klausimą suderinome su Aplinkos apsaugos agentūra. Tais metais pelkių dienos renginyje Aukštumalos aukštapelkėje (Šilutės r.) kartu su Nemuno deltos regioninio parko darbuotojais vedėme pažintinę ekskursiją po pelkę. Tąkart buvo gerokai pašalę, paimti kiminų mėginį buvo nelengva, bet pavyko. Grįžusi namo išrinkau sveikiausius augalus ir išsiunčiau Greifsvaldo universiteto mokslininkams.

Na, o likusias augalų atplaišas ir daleles sudėjau į nedidelę plastikinę dėžutę, joje paklojau 1 cm storio durpių sluoksnį, užpyliau sniego tirpsmo vandeniu ir pastačiau ant palangės... Pažiūrėsiu, kas iš to išeis. Nors tebuvo nepilna sauja sodinamosios medžiagos, gaila buvo išmesti“, – prisimena dr. J. Sendžikaitė. Pašnekovės teigimu, pirmąjį pusmetį kiminų „darželis“ keitėsi vangiai, bet pamažu dėžutėje ėmė rastis vis daugiau gyvybės.

Visas sėklų bankas

Pasak dr. J. Sendžikaitės, ta augalų atplaišų krūvelė, likusi išrinkus gražiausius kiminus, pasirodė esanti lyg mažutis gyvybės lopšys, gyvybingas sėklų bankas. Iš pradžių dėžutės paviršiuje ėmė formuotis retas liulantis žalių kiminų kilimėlis, o vėliau pradėjo dygti įvairios staigmenos: pasirodė spanguolių, baltųjų saidrų, paprastosios balžuvos daigeliai. Dar vėliau virš kiminų iškilo ir viena miniatiūrinė apskritalapė saulašarė. Kiekvienais metais augalai vis stiprėjo, kiminų danga susivėrė, pagausėjo ir pačių kiminų rūšių.

„Geriausiai jautėsi baltosios saidros, kurios kasmet žydėjo ir džiugino savo šviesiai žaliu vasariniu rūbu. Ir saulašarė gerokai ūgtelėjo, vienais metais net pražydo“, – pasakojo gamtininkė.

Tai pelkutei ant palangės reikia daug priežiūros kasdien: laistyti tik minkštu lietaus, sniego tirpsmo ar distiliuotu, t. y. maisto medžiagų neturinčiu, vandeniu – tokiu, kokį aukštapelkių augalai gauna gamtoje. Be to, kelis kartus per savaitę kiminus būtina nupurkšti tokiu pat vandeniu, kitaip kiminų galvelės ima juoduoti. Jokiu būdu negalima jų laistyti vandentiekio vandeniu, ypač kalkingu, nes toks vanduo kiminus tiesiog pražudytų.

Pavasariais mokslininkė dėžutę su pelkių augalais perkelia į lauką. Tada dar labiau tenka rūpintis, kad augalams nestigtų drėgmės, ypač saulėtomis dienomis, nes dirbtinėje aplinkoje, saulėkaitoje, sausra pelkių augalams pražūtinga.

Tie paslaptingieji kiminai

Pasak dr. J. Sendžikaitės, kiminai – tai samanos, be kurių neįsivaizduojama aukštapelkė. Kiminai tankiomis įvairiaspalvėmis vejomis dengia ir nuo smalsių akių slepia po jais glūdinčius durpių klodus. Kiminų spalvų įvairovė susijusi su ląstelių pigmentais, suteikiančiais šiems augalams nuo gelsvų ar rausvų iki sodriai violetinių atspalvių. Pigmentų kiekį lemia aplinka, todėl tos pačios rūšies kiminai, augdami nevienodomis ekologinėmis sąlygomis, gali būti skirtingų spalvų. Dėl ypatingos sandaros šios samanos tarsi kempinė gali sugerti net 20–30 kartų daugiau vandens, negu sveria pačios, būdamos sausos. Kaip tik dėl to kiminai ir skatina pelkėdarą, be to, jie rūgština aplinką, tad ši tampa vis mažiau palanki kitiems augalams augti, todėl aukštapelkėse nėra itin gausu rūšių, palyginti su pievomis ar miškais.

„Kiminų lapus sudaro gyvos ir negyvos ląstelės: negyvosios kaupia vandenį, o gyvosios (turinčios chlorofilo) vykdo fotosintezę. Kiminai gali daugintis ne tik sporomis, bet ir vegetatyviškai – atitrūkusiais palyginti nedideliais stiebų ar viršūnių gabalėliais, todėl palankiomis sąlygomis šios samanos sparčiai plinta. Tad tinkamai prižiūrima ant palangės netikėtai atsidūrusi Aukštumalos kiminų saujelė sugebėjo ne tik išlikti, bet ir plėstis“, – aiškina mokslininkė.

Pasak dr. J. Sendžikaitės, Lietuvoje auga ne mažiau kaip 35 kiminų rūšys, 6 iš jų yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

„Visos Lietuvoje augančios kiminų rūšys įrašytos į Buveinių direktyvos V priedą, skelbiantį, kad jų ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės, kad jų nederėtų imti iš natūralios aplinkos. Taigi kiminai vienu ar kitokiu mastu yra saugomi visoje Europos Bendrijoje“, – sako pašnekovė ir priduria, kad ne specialistui atskirti kiminų rūšis ir pasakyti jų pavadinimą yra labai sunku. Dažnai net gamtininkams, norintiems tiksliai nustatyti kiminų rūšį, tenka pasitelkti ne tik mikroskopą, bet ir ne vienų metų šių augalų pažinimo patirtį.

Auginti keliolikoje šalių

Dr. J. Sendžikaitė sako, kad pastaraisiais dešimtmečiais net keliose šalyse bandyta auginti kiminus baigtuose eksploatuoti aukštapelkių durpynuose, nusausintuose tokiuose durpynuose įrengtų kultūrinių pievų ir ganyklų vietoje, laboratorinėmis sąlygomis, ant plūduriuojančių plaustų dirbtiniuose vandens telkiniuose ir net šiltnamiuose. Didžiausią patirtį šioje srityje yra sukaupę Kanados, Vokietijos ir Olandijos mokslininkai, keli kiminų auginimo eksperimentai įgyvendinti ir Baltijos šalyse.

2011 m. Greifsvaldo universiteto mokslininkų iniciatyva nusausintame Hankhauzeno aukštapelkės durpyne pradėtas įgyvendinti unikalus pelkininkystės projektas – kultūrinių pievų ir ganyklų vietoje įrengtas 2 ha kiminų auginimo laukas: pašalinta augalinė danga ir viršutinis susiskaidžiusių durpių sluoksnis, performuotas reljefas, įrengtas drėkinamųjų griovių tinklas, sumontuota automatinė įranga optimaliam vandens lygiui palaikyti, o lauke paskleista kiminų donorinė medžiaga ir mulčiuota šiaudais.

„Mulčias sukuria oro tarpą, kuris dieną palaiko žemesnę temperatūrą ir drėgnesnę aplinką, reikalingą augalams įsitvirtinti ir gyvuoti. Kanados mokslininkai vieni pirmųjų ėmė taikyti kiminų skleidimo ir mulčiavimo šiaudais metodą, o 1997 m. publikavo pirmąjį Pelkių atkūrimo vadovą“, – pasakoja pelkininkystės ekspertė.

Apie vokiečių eksperimentą

Na, o Hankhauzeno pelkėje jau po penkerių metų buvo nuimtas pirmasis kiminų derlius ir panaudotas eksperimentiniam laukui išplėsti iki 6 ha. „Mokslininkai apskaičiavo, kad Vokietijos klimato sąlygomis Hankhauzeno pelkės kiminų auginimo lauke po 3,5 metų susivėrusios kiminų dangos vidutinis produktyvumas yra 3–7 t/ha orasausės masės. Kiminų derlius, priklausomai nuo sąlygų, gali būti nuimamas kas 3–5 metus“, – sako pašnekovė.

Kiminai pjaunami rankinėmis žoliapjovėmis ar ekskavatoriumi su specialiu šienavimo kaušu ant pailgintos strėlės, dirbančiu ant laukus supančių pylimų. Taip pat nuolat ieškoma naujos kiminų derliaus nuėmimo įrangos, kuri kuo mažiau pažeistų durpes, nesuspaustų nuimamos biomasės ir nesuslėgtų paliekamų kiminų pradmenų. Tinkamai nuėmus derlių kiminų danga susiveria po 2,5 metų.

Dr. J. Sendžikaitei teko kelis kartus lankytis Greifsvaldo universiteto mokslininkų prižiūrimoje Hankhauzeno pelkėje. Labai nustebino ne tik jau įrengtų kiminų laukų plotai, bet ir mokslinių tyrimų apimtis, aprėpianti hidrologinio režimo, vandens kokybės, augalinės dangos formavimosi ypatumų stebėjimus, kiminų produktyvumo vertinimą, biologinės įvairovės (floros, faunos, grybijos ir kitų mikroorganizmų), vaistinių augalų (pvz., apskritalapių saulašarių), laukų priežiūros technikos poveikį kiminų dangai ir kitus tyrimus, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų matavimus, naujoviškų auginimo substratų receptūrų kūrimą ir, žinoma, ekonominius veiklos vertinimus.

Platus panaudojimas

Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo gamtosaugos ekspertė teigia, kad plantacijose užauginta kiminų biomasė gali būti naudojama labai įvairiai: pirmiausia – buveinėms atkurti sausinimo pažeistose aukštapelkėse, išeksploatuotiems durpynams rekultivuoti; taip pat auginimo substratų gamyboje kaip vertingas iškastinių durpių pakaitalas. Tai yra labai aktualu visame pasaulyje.

Naujojoje Zelandijoje ir Čilėje yra privačių pelkių, kuriose kas kelerius metus nuimamas kiminų derlius. Nupjauta kiminų biomasė surenkama į gigantiškus krepšius, kurie prikabinami prie sraigtasparnių ir nugabenami į perdirbimo vietas, kur perrenkama, džiovinama, presuojama ir siunčiama į įvairias šalis, kur naudojama egzotinių augalų augintojų.

„Toks kiminų verslas galimas tik tose šalyse, kur yra pakankamas kritulių kiekis ištisus metus. Visgi siekiama šio verslo, kad ir mažiau kenksmingo gamtai nei durpių kasyba, atsisakyti ir tose šalyse, natūralią gamtą paliekant ramybėje. Daug racionaliau kiminus auginti žemės ūkio paskirties durpžemiuose, kuriuose atkurtas hidrologinis režimas. Taip sumažinama šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija iš pažeistų durpynų ir gaunama vertinga atsinaujinanti biomasė auginimo substratų gamybai ar donorinė medžiaga kitiems durpynams atkurti“, – teigia ekspertė.

Pagrindinė saugios ir sveikos ateities kūrimo sąlyga

Biomedicinos mokslų daktarė teigia, kad pelkių atkūrimas ir pelkininkystė (klimatui palankus šlapių durpinių dirvožemių naudojimas) labai svarbus šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimui ir klimato kaitos švelninimui. Nusausintos pelkės dengia vos 0,5 proc. planetos sausumos, tačiau joms tenka 5 proc. antropogeninės (susijusios žmonių veikla) kilmės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų ir net 32 proc. emisijų, susijusių su žemės ūkio pasėliais.

Tad pelkių sausinimas žemės ūkio, miškininkystės, durpių kasybos, urbanizacijos ir kitoms reikmėms sukelia nuolatines šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, besitęsiančias dešimtmečius ar šimtmečius, o natūralios ir atkurtos pelkės sugeba kaupti organinę anglį durpių pavidalu. Tad atkūrus pelkes gerokai sumažėtų arba būtų visai sustabdytos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos iš nusausintų plotų ir ilgainiui jie vėl taptų organinės anglies kaupyklomis, kurios durpių klode saugiai užrakina fotosintezės metu „sumedžiotą“ anglies dioksidą – vieną klimato kaitos skatintojų.

„Pažeistų pelkių atkūrimas ir tausus pelkių bei durpynų naudojimas yra vienas veiksmingiausių būdų mažinti antropogeninės veiklos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Vis daugiau natūralių bruožų atgaunančios pelkės gali tapti mūsų visų sėkmės istorija susigrąžinant prarastas ar susilpnėjusias pelkių ekosistemos „paslaugas“, kurios neabejotinai svarbios mūsų klimato, biologinės įvairovės, švaraus vandens ir oro apsaugai, taigi ir visuomenės gerovei, sveikos bei saugios ateities kūrimui“, – apibendrina pašnekovė.

Kiminus auginti bandoma ir Lietuvoje

2011–2012 m. prof. dr. Romo Pakalnio ir durpių įmonės „Klasmann-Deilmann Šilutė“ iniciatyva baigtoje eksploatuoti Aukštumalos durpyno dalyje atlikti pirmieji Lietuvoje kiminų auginimo eksperimentai, tačiau jie nebuvo sėkmingi.

2018–2019 m. Lietuvos gamtos fondo pelkių atkūrimo grupės iniciatyva Aukštumalos durpyne atnaujintas kiminų auginimo eksperimentas: specialiai įrengtame lauke (2 ha plote) įkurdinti aukštapelkinių augalų pradmenys.

„Deja, su eksploatuojamu durpynu ir Šilutės polderių sausinimo magistraliniu grioviu besiribojančiame eksperimentiniame lauke kol kas nepavyksta palaikyti kiminams augti reikalingų drėgmės sąlygų, tai sunkina kiminų ir kitų aukštapelkėms būdingų augalų įsikūrimą. Tačiau vilties teikia tai, kad durpių įmonė pasiryžusi investuoti lėšų tinkamam vandens lygiui palaikyti“, – sako mokslininkė.

O kaip lietuviškiems kiminams sekasi augti Greifsvaldo universiteto mokslininkų prižiūrimame durpyne? Dr. J. Sendžikaitė džiaugiasi, kad prieš porą metų viena lietuviškų kiminų rūšis buvo patekusi į produktyviausių rūšių penketuką. Ar tai reiškia, kad kiminai gali tapti perspektyviais įvairiose mūsų šalies šlapynėse kultivuojamais ir svetur iš Lietuvos eksportuojamais augalais?

„Idealiu atveju taip galėtų būti, kol kas šiuo klausimu vyksta daug pastangų ir investicijų reikalaujantis tyrimas. Tai viena iš Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo vykdomo tarptautinio projekto „EUKI – pelkininkystės plėtra žemės ūkyje Baltijos šalyse“ vizijų, – teigia pašnekovė.