Tvarumas dažnai pristatomas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinio pasaulio iššūkių – dabarties siekis, reikalaujantis naujų technologijų ir sprendimų. Nauja Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos paroda „Panaudoti dar kartą“ kviečia pažvelgti į kasdienes priešistorinių žmonių praktikas – daiktų taisymą, pakartotinį naudojimą ir pritaikymą, kurios modernybės laikotarpiu prarado reikšmę, o šiandien vėl tampa aktualios.

Parodoje eksponuojami didelę kultūrinę ir istorinę vertę turintys dirbiniai – ir pakartotinai naudoti, taisyti, ir pritaikyti, pakeičiant pirminę daiktų paskirtį. Jie leis lankytojui iš arti pažvelgti į (pa)tvaraus gyvenimo principus ir atskleis, kaip bendruomenės gebėjo prisitaikyti, pasakos apie žmonių santykį su daiktais pasaulyje, kuriame kiekvienas objektas turėjo vertę, istoriją ir tęstinumą.

Praeities kasdienybė – šiandienos būtinybė

Tvarumas kaip vertybinė sistema yra šiuolaikinis konstruktas, tačiau ir priešistorėje egzistavusios praktikos turi to požymių. Tik anuomet priežastys buvusios kitos. To meto žmonėms taisyti ir pakartotinai naudoti daiktus buvo praktinė būtinybė, kylanti dėl menkų išteklių, didelių darbo sąnaudų ir tuolaikinių technologinių galimybių.

„Priešistorinės bendruomenės gyveno pasaulyje, kuriame ištekliai buvo riboti, o daiktai – vertingi. Čia taisymas, pakartotinis naudojimas ir daiktų perdarymas buvo ne alternatyva, o norma, leidusi prisitaikyti prie aplinkos ir kasdienių poreikių“, – pasakoja parodos kuratorė dr. Šarūnė Valotkienė.

Archeologiniai radiniai liudija įvairius praktinius sprendimus, susijusius su daiktų naudojimu, kurie šiandien atrodo stebėtinai aktualiai. Sulūžę daiktai būdavo ne išmetami, o taisomi ir naudojami toliau arba pritaikomi kitai paskirčiai. Tai leido pratęsti daiktų „gyvenimą“ ir taupyti sunkiai gaunamas žaliavas, ypač metalą.

Tokį požiūrį iliustruoja ir vienas ryškiausių parodos pasakojimų apie Staldzenės bronzinių dirbinių lobį, kuris buvo aptiktas Baltijos jūros pakrantėje netoli Ventspilio.

„Kad pagamintum įrankį, papuošalą ar buities daiktą, reikėjo įdėti daug laiko ir pastangų, todėl jų taisymas buvo savaime suprantamas dalykas. Parodoje matome, kaip žmonės, turėdami ribotus išteklius, prisitaikydavo. Pavyzdžiui, Skandinavijai būdingi dirbiniai buvo gabenami į rytinę Baltijos jūros pakrantę, kur greičiausiai turėjo būti perlydyti ir pagaminti nauji, o tam reikėjo daug išradingumo ir tarpusavio bendradarbiavimo“, – pabrėžia parodos kuratorė dr. Lijana Muradian.

Maždaug 2500–3000 metų senumo lobį sudaro ilgai naudoti, taisyti ir sulūžę dirbiniai. Jie būdingi Skandinavijos regionui, iš kurio greičiausiai ir pasiekė rytinę Baltijos jūros pakrantę – regioną, kuriame nėra spalvotųjų metalų rūdos šaltinių.

„Manoma, kad šiame lobyje rasti dirbiniai buvo skirti būtent perlydymui, taigi jie liudija racionalų požiūrį į metalą kaip itin vertingą ir pakartotinai naudojamą žaliavą. Iš vario ir alavo (bronzos) pagaminti dirbiniai buvo ne tik taisomi. Tai vienas didžiausių lobių rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, kur aptariamu laikotarpiu bronziniai dirbiniai buvo reti. Galbūt nedidelis žinomas jų skaičius šiandien gali būti susijęs su dirbinių perlydimo praktika praeityje“, – sako L. Muradian.

Daiktų „biografijos“ ir jų naudojimo istorijos

Visi parodoje eksponuojami archeologiniai radiniai yra perdaryti arba taisyti. Kai kurių daiktų taisymas akivaizdus – matyti kniedės, papildomos plokštelės ar pergręžtos skylės. Tačiau parodoje galima išvysti ir subtilių taisymo pavyzdžių, kuriuos be papildomų piešinių ir nuotraukų sunku pastebėti.

Parodos kuratorė dr. L. Muradian teigia, kad šie daiktai mums svarbūs ne vien todėl, kad yra gražūs ar gerai išlikę archeologiniai radiniai, bet ir todėl, kad pasakoja platesnes istorijas: „Tokie radiniai leidžia atsekti daiktų „biografijas“: kas jie buvo iš pradžių, kaip buvo taisomi, kaip keitėsi jų funkcija ir prasmė. Smeigtukas virsdavo pakabučiu, žetonas – papuošalu, o pats virsmas tapo naujos istorijos pradžia.“

Paroda atskleidžia, kad daiktų taisymas neapsiribojo vien praktiniais tikslais – daiktai buvo taisomi ir dėl emocinių ar ritualinių priežasčių. Ilgai dėvėti, iš kartos į kartą perduodami dirbiniai įgydavo ypatingą vertę, o tai skatino juos taisyti, saugoti ir toliau juos naudoti.

„Kai kurie daiktai buvo specialiai ruošiami tam tikroms progoms, pavyzdžiui, laidojimo apeigoms. Būdavo taisomi arba pritaikomi net ir tada, kai jau nebetiko kasdieniam naudojimui“, – pasakoja dr. Š. Valotkienė.

Mirusieji į kapus dažnai buvo palydimi su tam tikru dirbinių rinkiniu: darbo įrankiais, ginklais ir papuošalais. Vieni iš tokių dirbinių – apyrankės.

„Kai kuriuose kapuose pastebėtas išskirtinis reiškinys – mirusiesiems ant riešų uždėtos apyrankės, perdarytos iš antkaklių. Tai leidžia manyti, kad apyrankės buvo svarbi mirusiojo aprangos dalis, todėl prireikus jos buvo pagaminamos net ir „čia pat“ – nukerpant antkaklės galus ir metalinį lankelį pritaikant riešui. Šią praktiką iliustruoja kapas, kuriame rasta ne tik dvi ant riešų užmautos apyrankės, bet ir nepanaudotas antkaklės galas“, – pasakoja Š. Valotkienė.

Paroda pakvies pažvelgti į praeitį kaip patirties šaltinį, galintį keisti mūsų požiūrį į dabartį – per konkrečius daiktus ir jų naudojimo istorijas.

„Tai yra pirmoji tokia archeologijos paroda Lietuvoje, tvarumo temą nagrinėjanti ne per šiuolaikinius sprendimus, o per kultūrinę atmintį. Ir tai nėra siūlymas gręžtis į praeitį, nes šiuolaikybėje turime modernesnių sprendimų, tačiau tikrai verta ją pažinti ir susimąstyti, ką iš jos galime pasiimti šiandien. Ji skatina reflektuoti, kiek mums iš tiesų reikia, ką reiškia taisyti, naudoti ilgai ir atsakingai ir ar gebame iš naujo atrasti santykį su daiktais pasaulyje, kuriame išmesti tapo įprasta“, – sako muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė.

Pranešimas spaudai.