Serbijos Respublika – Balkanų valstybė Pietryčių Europoje, pagrindinė buvusios Jugoslavijos šalis, apie kurią lietuviai įprastai žino gana nedaug. Varšuvoje reziduojantis Lietuvai akredituotas Serbijos ambasadorius Neboiša KOŠUTIČIUS (Nebojša Košutić) mano, kad situaciją reikėtų keisti iš esmės: ne tik skatinti abiejų šalių gyventojus daugiau domėtis ir pažinti vieniems kitus, bet ir stiprinti ekonominį bei kultūrinį bendradarbiavimą.

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

– Spėčiau, kad lietuviams Serbija yra ne itin žinoma valstybė. Greičiausiai ir serbai apie Lietuvą žino mažai. Papasakokite mūsų skaitytojams, kokia yra Serbija.

– Iš tiesų vieni apie kitus žinome mažokai – turiu tai pripažinti. Vis dėlto noriu keisti esamą padėtį ir kurti glaudesnius santykius su jūsų šalimi, jūsų žmonėmis.

Serbija – išskirtinė šalis dėl daugelio dalykų: savo istorijos, kultūros, virtuvės, ten gyvenančių žmonių. Visgi pirmiausia man ateina į galvą mintis, kad Serbija yra išskirtinė dėl geografinės padėties. Turime tokį posakį (net nežinau, kas pirmasis tai pasakė), jog Serbija – kryžkelė tarp Rytų ir Vakarų. Balkanų regionas yra sudėtingas dėl savo geografinės padėties, bet kartu turtingas įvairių kultūrų paveldo. Tai matyti iš paminklų, religinių objektų, architektūros apskritai, taip pat iš virtuvės. Visa tai galite išvysti ne tik Serbijoje, bet ir kitose buvusios Jugoslavijos respublikose, nors šiandien šio žodžio nesame linkę vartoti. Turėtume išmokti vertinti ir gerbti tai, ką turime unikalaus, – tą iš tiesų didingą įvairių kultūrų įtakų mišinį.

Beje, man labai patinka Lietuva. Vilnius yra tarsi muziejus, po kurį labai gera vaikščioti ir pažinti. Nesakau, kad mes esame labai panašūs, pavyzdžiui, gerokai skiriasi klimatas, bet ir Lietuvoje įžvelgiau kultūrų samplaiką. Tai pastebima architektūroje, šalies virtuvėje. Įvairių periodų ir kultūrų atspindžių matyti ir jūsų šalyje, nes ir jūs esate savotiškoje geografinėje kryžkelėje.

Buvimas kryžkelėje lemia ir tai, kad papuolame į nuolatinę kovą, kai didesni, galingesni kaimynai kovoja dėl įtakos regione. Pavyzdžiui, Balkanai visada jungė Vidurio Europą su Azija, tad per mūsų šalį nuolat ėjo kitų šalių kariuomenės. Balkanų tautos buvo artimos etniškai, tačiau mumis naudojosi svetimos jėgos, o tai lėmė, kad ir mes patys kariavome vieni prieš kitus. Tai – neigiama mūsų istorijos dalis.

– Reziduojate Varšuvoje. O kaip dažnai lankotės Lietuvoje?

– Lietuvoje lankausi bent du kartus per metus. Buvau Vilniuje sausio pabaigoje ir dabar planuoju naują vizitą. Esu labai suinteresuotas didinti mūsų šalių bendradarbiavimą, megzti tarpusavio santykius, tad tam skiriu daug laiko.

Kai galvoju, kas jungia mūsų šalis, pirmiausia į galvą ateina krepšinis. Nors esame gana nedidelės valstybės, krepšinyje mūsų pasiekimai – labai ryškūs. Dauguma sportininkų, tiek serbų, tiek lietuvių, gerai pažįsta vieni kitus, ir tai labai džiugina. Kita vertus, labai noriu išplėsti tą pažinimą, kad vieni kitus žinotume ne tik dėl krepšinio. Taigi aš bandau kreiptis į Lietuvos, taip pat į savo valdžios institucijas Belgrade, kad organizuotume ką nors bendro, pasikalbėtume, pažiūrėtume, kokių bendrų projektų galime imtis. Galiu pasakyti, kad Serbijos vyriausybės ir žmonių pozicija yra ta, jog mes norime kuo geresnių santykių su Lietuva. Dėl to aš ir dirbu. Nepaisydami kai kurių geopolitinių pažiūrų skirtumų, mūsų ir jūsų patiriamų problemų, esame pasirengę veikti, kad mūsų santykiai būtų glaudesni.

2010 m. buvo uždarytas Lietuvos ambasados Vengrijoje diplomatinis biuras Belgrade. Manau, kad būtų puiku, jeigu ir vėl turėtume Lietuvos atstovybę. Dar labai gaila, kad nėra tiesioginių skrydžių iš Belgrado į Vilnių. Tačiau yra iš Belgrado į Rygą. Serbai, kurie skrenda į Rygą, dažnai aplanko ir kitas Baltijos šalis. Vis dėlto norėčiau, kad mūsų šalies žmonės dažniau vyktų pas jus, o jūs – į Serbiją. Beje, 2027 m. Serbijoje vyks „Expo“ paroda. Joje dalyvaus ir Lietuva. Tai – puiki galimybė tiek serbams geriau pažinti Lietuvą, tiek lietuviams – Serbiją.

– Minėjote, kad per krepšinį pažįstame vieni kitus. Lietuvoje jis net vadinamas antrąja religija. Tačiau serbai apskritai garsūs sporte?

– Nuo vaikystės prisimenu, kad krepšinis serbams buvo viskas. Tada buvo Jugoslavija, dabar – Serbija, bet tradicija išlieka. Pamenu, kai Jugoslavija žaidė su Sovietų Sąjunga ir geriausi sovietų rinktinės žaidėjai buvo lietuviai. Jūs visada buvote geriausi ir pagrindiniai mūsų varžovai.
Tiesa, pas mus labai populiarus ir tenisas. Vieni garsiausių mūsų tenisininkų – Novakas Džokovičius, Ana Ivanovič, Monika Seleš.

– Pakalbėkime apie ekonomiką. Kokie sektoriai šiandien plėtojami sparčiausiai?

– Turiu pasakyti, kad dabar mes pereiname į labiau išsivysčiusios ir pažangesnės ekonomikos etapą, nes didiname paslaugų sektoriaus indėlį į mūsų bendrąjį vidaus produktą (BVP). O kai kalbame apie paslaugas, omenyje turime informacines technologijas (IT), telekomunikacijas – jas mes vystome labai greitai. Per pastaruosius 10 metų 8 kartus padidinome BVP dalį, gaunamą iš IT sektoriaus. Technologijos yra sritis, kur mes pritraukiame investicijų iš įvairių pasaulio šalių, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas ir kai kurias kitas svarbias valstybes. Taigi sakyčiau, kad nors tradiciškai buvome stiprūs žemės ūkyje, padėtis keičiasi. Juolab kad tai, jog žemės ūkis sudaro itin didelę dalį BVP, rodo, kad ekonomika nėra išvystyta. Taigi mūsų žemės ūkio sukuriama BVP dalis smunka, o IT sektorius sparčiai auga.

Apskritai mūsų BVP per pastaruosius 10 metų padvigubėjo. Taigi mes padarėme didžiulę pažangą. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad Serbija daug investuoja į infrastruktūrą, kelius. Mes tiesiame greitkelius ir vos prieš porą dienų atidarėme geležinkelio liniją tarp Belgrado ir Vengrijos sienos. Ši jungtis pasitarnaus geresniam susisiekimui tarp valstybių – traukiniai galės pasiekti iki 200 km/val. greitį. Tad į Budapeštą galėsime nuvykti greičiau nei per 3 valandas traukiniu, kai vengrai baigs geležinkelio atkarpą savo pusėje. Turiu paminėti, kad mes apleidome savo geležinkelį nuo Jugoslavijos žlugimo laikų, tad dabar dedame pastangas, kad susisiekimas būtų geresnis. Tikiuosi, kad panašios linijos atsiras ir kitų kaimynių kryptimis.

Kaip minėjau, daug investuojame ir į greitkelius. Dabar galite keliauti greitkeliais visoje Serbijoje. Iš Serbijos gerais greitkeliais galima vykti į Graikiją, Juodkalniją, Kroatiją, Slovėniją, Bulgariją, iki Vengrijos sienos.

– Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria jūsų šalis?

– Pagrindinis iššūkis – visuomenės senėjimas. Sprendžiama, kaip įveikti šį demografinį iššūkį, kaip paskatinti jaunimą sugrįžti, nes mūsų diaspora užsienyje yra gana didelė. Mes bandome susigrąžinti žmones, pavyzdžiui, pritraukti jaunų gydytojų. Mūsų jaunimas baigia Belgrado universiteto Medicinos fakultetą, o paskui išvyksta, nes, pavyzdžiui, Vokietijoje, taip pat Austrijoje pripažįstami jų diplomai. Tai yra šalys, į kurias dažniausiai išvyksta mūsų darbo jėga, nes ten geresni atlyginimai, geresnės sąlygos. Tačiau mes stengiamės gerinti medikų darbo sąlygas Serbijoje.

Žinoma, stengiamės išlaikyti ar susigrąžinti ir kitų profesijų atstovus. Mūsų valdžia šiuo metu kuria įvairias programas, siekdama paskatinti jaunus žmones sugrįžti arba neišvykti iš šalies. Tai daroma pasitelkiant stipendijas, patrauklias darbo sąlygas, galimybes gauti būsto kreditą pigiau. Yra daug paskatų, kurių mūsų vyriausybė imasi, kad sustabdytų žmonių emigraciją ir susigrąžintų specialistus.

Dėl ekonomikos augimo kyla pensijos, atlyginimai. Jie – mažesni nei Vokietijoje ar Šveicarijoje, bet jau pakankami, kad žmonės įsitvirtintų. Taigi dalis emigrantų grįžta – procesas prasidėjo. Bet kokiu atveju visada geriausia yra gyventi savo šalyje, o svetur keliauti.

– Visuomenės senėjimas kelia iššūkių daugeliui valstybių. O kiek Serbija orientuota į vyresnių žmonių gyvenimo gerinimą?

– Visuomenės senėjimas mums kelia išties rimtų iššūkių. Vidutinis gyventojų amžius – net 42–43 metai. Serbijoje – gana mažas gimstamumas, nes jauni žmonės neskuba susilaukti vaikų, nenori gausių šeimų. Tačiau su tuo susiduriate ir jūs, ir kitos Europos šalys.

Jau minėjau, kad Serbijoje auga pensijos. Viešosios investicijos į sveikatos apsaugos sektorių yra labai didelės. Investuojame į naujas ligonines, yra galimybė gauti ir valstybines, ir privačias sveikatos priežiūros paslaugas. Medicinos personalas – labai kvalifikuotas.

Mūsų vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo sąlygos iš tiesų yra geros. Todėl tie, kurie tam tikrą laiką dirbo ir gyveno svetur, užsidirbo ten pensijas, grįžta į Serbiją ir čia gyvena. Jų pajamos – ganėtinai didelės, o gyventi vis tiek geriau savo šalyje.

– Serbija dažnai minima kaip investicijoms palanki valstybė. Kuo esate patrauklūs užsienio investuotojams?

– Mes esame labai arti Europos Sąjungos (ES). Jeigu žiūrėsite geografiškai, esame tarp ES narių. Rumunija, Bulgarija, Graikija, Kroatija, Vengrija – jos visos yra ES narės. Taigi tiek mūsų geografinė padėtis, tiek plėtojama infrastruktūra, tiek kvalifikuota darbo jėga, tiek kalbų mokėjimas – mūsų pranašumai, patrauklūs investuotojams. Tiesa, pastaruoju metu ryškėja vienas esminis iššūkis. Mūsų šalyje pakilo ir toliau auga atlyginimai, tad kai kuriems investuotojams jie tapo per dideli. Dėl to dabar kai kurie iš jų svarsto rinktis pigesnės darbo jėgos šalis. Tačiau stambios įmonės, kurios investuoja į IT sektorių, gamybą, renkasi Serbiją, ypač vokiško kapitalo bendrovės. Vokietija yra pagrindinė mūsų ekonominė partnerė, ir taip buvo visada. Mes turime mažiausiai 100 tūkst. darbuotojų, tiesiogiai dirbančių Vokietijos gamybos įmonėse Serbijoje.

– Serbija – kandidatė tapti ES nare. Paraišką dėl narystės ES ji pateikė 2009 m. gruodį, o 2012 m. kovą jai buvo suteiktas ES šalies kandidatės statusas. Kodėl, jūsų nuomone, taip užtruko stojimo procesas?

– 2001 m. pradėjau dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. Jau nuo tada siekiame šio užsienio politikos tikslo – narystės ES. Tačiau dėl įvairių priežasčių vis dar vyksta derybos. Nors baisi Ukrainos situacija paspartino ir atnaujino stojimo procesus. ES taip pat daugiau kalba apie plėtrą, nei tai buvo daroma iki karo. Vienareikšmiškai ir mes norime būti Europos šalių šeimoje. Kol nesame ES, susiduriame su daugybe iššūkių, pavyzdžiui, kaip išlaikyti savo ekonomikos augimą, jį paspartinti. Ir ne visada galime būti tikri, kad vienoje ar kitoje situacijoje susirasime partnerių kaimynystėje. O mums Vakarai yra kaimynai. Tačiau kai nesame ES šalių klube, turime dėti pastangas, kad padėtume savo ekonomikai. Pavyzdžiui, buvo atvejų, kai mus gelbėjo Kinijos investicijos.

Kai būsime ES nariai, turėsime 100 proc. laikytis ES prekybos ir bendros užsienio saugumo politikos. Esame pasiruošę ir pažadame, kad laikysimės, be to, iki tol įvykdysime keliamus reikalavimus. Tačiau kol nesame nariai, gelbėjame savo ekonomiką, kaip galime, tad ir bendradarbiaujame su įvairiomis šalimis, pavyzdžiui, Kinija.

Stojimo į ES procese nuveikėme daug – keitėme Konstituciją, įgyvendinome įvairius įstatymus, bet padarėme dar ne viską. Pavyzdžiui, turime priimti reikiamus įstatymus, susijusius su žiniasklaida. Nėra taip, kad neturime laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos, tačiau turime sutvarkyti teisinę bazę. Taip pat turime įvykdyti pokyčius, susijusius su rinkimais, turime pasitempti ir dėl ekologinių reikalavimų. Nesusikalbėjimų kyla ir dėl teritorinio vientisumo bei naftos perdirbimo.

– Kokios vertybės šiandien svarbios serbams?

– Manau, kad serbams svarbios europinės vertybės, kuriomis mes ir vadovaujamės. Be to, serbai daug keliauja, mėgsta gerą muziką, jiems artima Europos kultūra – literatūra, dailė, muzika. Serbai taip pat yra labai kūrybingi, tad turi kuo pasidžiaugti ir ką parodyti kitiems. Kartu mes labai vertiname savo tradicijas ir jas saugome. Pavyzdžiui, mums labai svarbi yra šeima ir mes daug laiko skiriame artimiesiems, šeimos šventėms. Mes taip pat esame labai svetingi ir mielai priimame svečius, dalijamės su jais tuo, ką turime. Mūsų namų durys – visada atviros. Ir švenčiame labai garsiai – su gera tradicine muzika ir mėgaudamiesi tradiciniu maistu.

Projektą „Žmogus ir valstybė Europoje: unikalu ir artima“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.