Gegužės 1-ąją minima Gegutės diena – proga prisiminti vieną žinomiausių pavasario pranašų. Paprastoji gegutė (lot. Cuculus canorus) išsiskiria ne tik savo elgsena, bet ir lengvai atpažįstamu kukavimu, kurį žino ne vienas.

Šiemet pirmoji gegutė Lietuvoje buvo pastebėta vėliau negu pernai. Lietuvos ornitologų draugijos paukščių stebėtojai balandžio viduryje gegutės kukavimą girdėjo Šalčininkų ir Trakų rajonuose. Šiuo metu dauguma gegučių jau yra sugrįžusių ir galima girdėti visoje Lietuvoje, bet dėl atšalimo kukuoja neintensyviai.

Lietuvoje gegutė gana dažnas ir įprastas paukštis

Nors pasaulyje žinoma daug gegučių rūšių, Lietuvoje gyvena tik viena. Europoje – dvi.

Išvaizda primenanti paukštvanagį, gegutė pasižymi smailiais sparnais ir dryžuota uodega. Gegutės unikalios tuo, kad pačios savo jauniklių neaugina. Vietoj to jos deda kiaušinius į kitų paukščių lizdus – dažniausiai žemės paviršiuje perinčių giesmininkų, nendrinukių ar krakšlių. Kiekviena gegutės patelė specializuojasi tam tikrai rūšiai, todėl jos kiaušiniai spalva ir dydžiu atitinka priimančiojo paukščio dėtį.

Prieš padėdama savo kiaušinį, gegutė atidžiai stebi lizdą, laukdama, kol šeimininkai trumpam paliks vietą. Patekę į svetimą lizdą, jos dažnai pašalina vieną šeimininko kiaušinį, kad šis nepastebėtų įsibrovėlės apgavystės. Jei perintis paukštis pastebi svetimą kiaušinį, jis gali apskritai apleisti lizdą.

Ne tik klasta, bet ir nauda

„Evoliucijos eigoje gegutės pasirinko tokį unikalų veisimosi būdą – jos nesuka savo lizdų, bet vis tiek geba išauginti palikuonis. Todėl jos vadinamos lizdiniais parazitais“, – pasakoja Liutauras Raudonikis, Lietuvos ornitologų draugijos vadovas. Anot jo, kukuoja tik patinai, o patelės skleidžia savitą garsą, primenantį juoką.

Vos išsiritęs, plikas gegužiukas išstumia kitus kiaušinius ar jauniklius, likdamas vienas. Jis sparčiai auga, tampa toks stambus, kad net „įtėviai“ kartais jo baidosi – mažieji giesmininkai jį maitina net užšokdami ant nugaros, kad pasiektų snapą.

Nepaisant apgaulingo elgesio, gegutės laikomos naudingais paukščiais, nes minta žalingais vabzdžiais – ypač plaukuotais vikšrais, kurių vengia dauguma kitų paukščių. Šiuose vikšruose esančios nuodingos medžiagos gegutei nepavojingos dėl stiprios imuninės sistemos.

Deja, Europoje fiksuojamas gegučių skaičiaus mažėjimas, kuris, kaip manoma, susijęs su bendru žvirblinių paukščių nykimu. Be jų, gegutės neturi galimybės auginti jauniklių, todėl jų išlikimas tiesiogiai priklauso nuo kitų rūšių.

Pranešimas spaudai.