Pianistas Alexanderis Paley: „Tradicija yra tarsi švyturys“

T. Tereko nuotr.


Kilęs iš Moldovos, didžiąją karjeros dalį praleidęs Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Prancūzijoje, jau daugiau nei dvejus metus pianistas Alexanderis Paley gyvena ir kuria Lietuvoje. Per šį laikotarpį jį dažnai galima išvysti „Organum“ salėje, kurioje gruodžio 15 d. kartu su Vytautas Magnus trio, pianiste Pei-Wen Chen (JAV), sopranu Raminta Vaicekauskaite bei koncerte debiutuosiančiu Švitrigailos kvartetu pristatys unikalią Lietuvos modernizmo atstovo Stasio Vainiūno kūrinių programą „Stasys Vainiūnas ir šiuolaikybė“.


Ieva Kananavičiūtė


Pianisto daugiabriaunė kūrybinė veikla į Lietuvos muzikinę kultūrą įnešė reikšmingų reiškinių – suburtas ansamblis „Paleasis“, Vytautas Magnus trio, parengtos ir išpildytos monumentalios Johanneso Brahmso, Ludwigo van Beethoveno kamerinės muzikos programos, surengti kiti ryškūs koncertai festivaliuose, svarbiausiose koncertų salėse.


Artėjant koncertui kalbėjomės apie Stasio Vainiūno asmenybės mastą, unikalumo bei šiuolaikybės sampratą ir tai, kas pianistą žavi Lietuvoje.

REKLAMA


– „Organum“ koncertų salėje kartu su scenos bendražygiais surengėte jau ne vieną koncertą. Kaip atradote šią salę ir kas lemia, kad vis į ją sugrįžtate?

– Mano senas bičiulis smuikininkas Raimondas Butvila dar prieš „Organum“ salės įkūrimą supažindino mane su savo klasės draugu, fortepijonų salono ir salės įkūrėju Dainium Sverdiolu. Salei atvėrus duris, joje kartu su Vytautas Magnus trio parengėme koncertų ciklus, skirtus J. Brahmso ir L. van Beethoveno kamerinei kūrybai, kurie truko kelis sezonus, taip pat pasirodėme su mano suburtu ansambliu „Paleasis“.


Žinote, mano nuomone, „Organum“ yra geriausia kamerinės muzikos salė Vilniuje, kurioje pasirodo daug nuostabių muzikantų. Puiki akustika, atmosfera, fortepijonai, publika – visa tai sukuria išskirtinę, net, sakyčiau, mistinę patirtį joje. Tai mane skatina į šią salę sugrįžti vėl ir vėl – čia jaučiuosi kaip namuose.


– Gruodžio 15 d. atliksite Stasio Vainiūno kūrybos programą. Papasakokite, kaip atradote šį kompozitorių, kokie pirmieji įspūdžiai kilo, išgirdus jo muziką?

– Lietuvoje pirmą kartą apsilankiau, kai man buvo 15 metų, o karjeros eigoje čia koncertuodavau keliskart per metus, todėl lietuviška muzika man yra pažįstama. Pirmąsyk Stasio Vainiūno muziką išgirdau per televiziją – klausiausi kompozitoriaus dukros, mano bičiulės Birutės Vainiūnaitės atliekamo jo koncerto fortepijonui. Pamąsčiau: puiki muzika. Vainiūnas buvo ne tik talentingas kompozitorius, bet ir nuostabus pianistas, todėl jo kūriniai fortepijonui pasižymi ypatinga instrumento prigimties pajauta. Mano repertuare gausu 20 amžiaus muzikos, daug kompozitorių man yra skyrę savo kūrinius, kuriuos atlieku su malonumu, tačiau Vainiūno asmenybė, mano požiūriu, pasižymėjo talentu ir beribe vaizduote, milžiniška kultūra, nuoširdumu ir kompozicine meistryste. To pasigendu mūsų laiko jaunųjų kompozitorių ir atlikėjų tarpe.

REKLAMA


– Su kuo palygintumėte Stasio Vainiūno muziką?

– Manau, kad unikalumas negali būti palyginamas. Galime palyginti fabriko gaminius, tačiau meno kūrinių – ne. Ir tai galioja ne tik Vainiūno muzikai, tai galioja visam menui. Visgi galime kalbėti apie įtakas, tai normalu.


– Koncertas pavadintas „Stasys Vainiūnas ir šiuolaikybė“. Kas slepiasi po terminu „šiuolaikybė“?

– 1940-aisiais vienas iškiliausių 20 amžiaus kompozitorių Igoris Stravinskis Harvardo universitete parengė paskaitų ciklą pavadinimu „Muzikos poetika šešių pamokų forma“, kuriame kalbėjo apie tradicijos galią mene ir muzikoje. Jo teigimu, tradicija nėra vien praeities įvykiai ar reiškiniai, nebeegzistuojantys dabartyje. Tradicija yra tarsi švyturys – ji sugeria geriausia, kas buvo prieš mus, ir rodo mums ateitį. Ateitį, kuri ir yra modernumas arba, kitaip tariant, šiuolaikybė. Taigi neįmanoma galvoti apie ateitį, neturint praeities bagažo, kuris ir yra tradicija.


Iš tiesų, aš nesuprantu vieno: kodėl modernumas ir tradicija turi būti priešinami? Pavyzdžiu laikykime muzikos atlikėjus. Einame į sceną ne todėl, kad grotume greičiau nei kaimynai, o einame todėl, kad savo atliekama muzika pasakytume tai, kas mums svarbu, ir tokiu būdu savo žinutę paverstume tokia pat svarbia ir publikai. Šitai pasiekti turime turėti išlavintą skonį, žinias ir, žinoma, talentą. Turime mylėti tai, ką darome, ir šia meile dalintis su žmonėmis. Turime būti visiškai nuoširdūs sau ir muzikai. Taigi šis fenomenas buvo gajus tiek praeityje, tiek yra gajus ir mūsų laikais. Iš šio žiūros taško, kas gi yra modernumas? Jei kūriniai sukurti dabarčiai aktualiomis temomis, tai nereiškia, kad muzika jau yra moderni. Tad ir Stasio Vainiūno asmenybė, kūrybos nuoširdumas, didis talentas ir meistriška technika neturi konkretaus laiko. Ji amžina. Tokia pat amžina, kaip ir praėjusių epochų didžiųjų kompozitorių muzika.



– Kokią vietą jūsų kūrybinėje veikloje užima lietuvių kompozitorių muzika?

– Lietuvos kompozitorių kūrinius atlieku ir įtraukiu į koncertų programas ne todėl, kad gyvenu Lietuvoje. Groju tik tai, ką mėgstu, kas artima mano širdžiai, kas leidžia man save išreikšti, nepaisant geografijos, politikos ar kitų įtakų. Artėjančios ansamblio „Paleasis“ koncertų programos įtrauks nemažai Lietuvos kompozitorių, tokių kaip Jeronimas Kačinskas, Stasys Vainiūnas, Onutė Narbutaitė, Loreta Narvilaitė, kūrinių. Kartu išskirčiau ir Balio Dvariono bei 2021 metais amžinojo atilsio išėjusio Broniaus Kutavičiaus kūrybą, kurią kartu su keliais „Paleasis“ nariais pristatėme Moldovoje ir sulaukėme didžiulio pasisekimo.


– Papasakokite apie pasirinktus koncerte atlikti Stasio Vainiūno kūrinius. Kuo paremtos jų koncepcijos?

– Koncerte skambės pirmasis Lietuvos muzikos istorijoje sukurtas Stasio Vainiūno Kvintetas, kurį atliksime su Švitrigailos kvartetu: Deimena Petkauskaite, Gediminu Plėšniu, Emilija Minkevičiūte, Marium Dominyku Sakavičium. Kvintetas – tikras šedevras, tarytum vienas fortepijono ir kvarteto kūnas tiek melodine, tiek harmonine prasme. Sukurtas 1955 m., kai didieji 20 amžiaus kompozitoriai dar buvo gyvi ar neseniai palikę gyvųjų tarpą – A. Schoenbergas, B. Bartókas, S. Prokofjevas, I. Stravinskis, G. Enescu ir kiti. Kvintete Vainiūnas meistriškai naudoja lietuvių liaudies motyvus, kartu išlaikydamas savo unikalų balsą, stilių ir viziją.


Su Vytautas Magnus trio atliksime vienintelį Vainiūno Trio smuikui, violončelei ir fortepijonui. Tiek Kvintetas, tiek Trio pasižymi optimistine prigimtimi, tyrais romantiniais idealais. Iš tiesų, nemėgstu romantizmo, klasicizmo ar impresionizmo klišių – tai lyg kelio ženklai, padedantys jame tiesiog nepaklysti. Mano nuomone, tokie kompozitoriai kaip J. P. Rameau, J. Haydnas, W. A. Mozartas, L. van Beethovenas skleidė itin romantiškas idėjas, jei galvotume apie romantizmą ne kaip apie grupę žmonių, kuriuos jungia ta pati kalba ir estetinė pajauta, o apie epochai priklausančių žmonių širdyse gyvus idealus.

REKLAMA


Įdomi Vainiūno dainų istorija. Mano žmona pianistė Pei-Wen Chen, kuri taip pat yra ir vokalo koučerė, šiam koncertui atvyksta iš JAV ir sužinojusi, kad gros tik vieną kūrinį, pasiteiravo, ar Vainiūnas yra sukūręs dainų. Kreipiausi į kolegę Beatą Andriuškevičienę, kuri kuruoja koncertmeisterio discipliną VDU Muzikos akademijos fortepijono katedroje – iki šiol ji dar neturėjo progos susipažinti ir išgirsti kompozitoriaus dainų, tačiau paieškos davė vaisių ir Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje ji rado 4 Vainiūno dainų tomus. Iš jų sopranas Raminta Vaicekauskaitė išsirinko 3 dainas, skambėsiančias koncerte.


Paskutiniojo koncerto kūrinio – Muzika dviem fortepijonams ir styginių kvartetui kompozitorius nebaigė, jį sukūrė prieš mirtį, išliko tik nedidelė ketvirtoji dalis. Koncerto programos natas padėjo gauti buvę Vilniaus kvarteto nariai primarijė Audronė Vainiūnaitė ir violončelininkas Augustinas Vasiliauskas, kurie kartu su kvartetu reikšmingai prisidėjo prie ketvirtosios dalies redakcijos. Šioje kompozicijoje atsiskleidžia visiškai kitoks Vainiūnas, tarsi kitas žmogus. Muzikinė kalba žymiai labiau sofistikuota, moderni. Matyt, pasikeitė laikas, pasikeitė ir kalba.


– Stasio Vainiūno kūryba fortepijonui išties gausi, tad ar planuojate tęsti jo muzikos atlikimą?

– Žinoma. Labai tikiuosi, jog ateityje pavyks atlikti jo 4 koncertus fortepijonui. Tai nėra lengva įgyvendinti, tačiau gyvenime beveik visos mano svajonės išsipildo, tad tikiu, kad išsipildys ir ši.


– Lietuvoje gyvenate jau daugiau nei 2 metus. Kokią ją matote iš šių metų perspektyvos?

– Lietuvoje esu labai laimingas, kadangi turiu galimybę dažnai groti ir pasirodyti. Jei kiekvieną vakarą galiu būti scenoje, man nieko daugiau gyvenime nereikia. Žinoma, tai yra neįmanoma, reikia leisti publikai ir atsikvėpti, tačiau bent kartą per savaitę groti scenoje su skirtingomis programomis yra mano siekiamybė. Be koncertinės veiklos, taip pat dėstau VDU Muzikos akademijoje, turiu daug puikių studentų. Mano gyvenimas Lietuvoje yra kupinas muzikos, esu apsuptas šviesių, talentingų žmonių ir už tai esu labai dėkingas šiai šaliai.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 09 (2024)

    Savaitė - Nr.: 09 (2024)