Išankstinis įspūdis apie atlikėją Justę Arlauskaitę-Jazzu sprogo lyg oro burbulas. Po atviro pokalbio. Apie muziką, Saliamutės vaidmenį naujame filme ir vakarus sodyboje, kai, įsisupus į didelį nertinį, smagu skaičiuoti žvaigždes. Pasirodo, dažnai lipinamos „pasipūtėlės“ ir „arogantiškos damutės“ etiketės – visai ne Justei.

Birutė JANČIENĖ

– Kalbą norėtųsi pradėti nuo jūsų naujojo amplua – poetės Salomėjos Nėries vaidmens daugiaserijiniame filme „Laisvės kaina. Partizanai“. Kodėl panūdo tapti aktore?

– Nepanūdo, o ir aktore netapau. Tiesiog gavau pasiūlymą (vaidinti buvo mano sena svajonė!) ir supratau, kad šis iššūkis – būtent man. Prisipažinsiu, kai kas nors mesteli frazę „štai dabar ji ir aktorė!“, jaučiuosi nejaukiai. Tai – netiesa. Aš labai gerbiu kiekvienos profesijos žmones, taip pat manau, kad aktorystės – kaip ir muzikos – mes mokomės visą gyvenimą. Žinoma, yra ir kita medalio pusė – tai žmogaus prigimtis, duotybės, pajautimas, talentas… O už tai, kad taip nutiko, ir aš gavau šį vaidmenį, esu dėkinga likimui, sutiktiems žmonėms ir sau pačiai.

– Tikriausiai Lietuvos lakštingala vadinamos poetės vaidmuo – kietas riešutėlis?

– Tikrai taip. Sunkiausia buvo sau pačiai atsakyti į klausimus, ar man to reikia ir kodėl, ar aš esu tam pasirengusi, ar sugebėsiu. Nes (dėl vaidybos) turėjau išties skaudžios patirties – krūva aktorių mane engė ir žemino, sakė, kad nesugebėsiu, kad neturiu diplomo, kad esu niekam tikusi… Taigi, spaudė didžiulis psichologinis blokas. O kai žengiau pirmąjį žingsnį ir pasakiau TAIP, prasidėjo kiti ieškojimai. Juk mano kuriamas personažas ne bet koks – tai tragiška, kontroversiška asmenybė, kartais visuomenės vertinama labai neigiamai… Ir tuo pat metu – menininkė, nuostabi poetė, stipri moteris.

Tai kokia gi buvo ta Salomėja? Buvau susitikusi su muziejininkais, žmonėmis, kurie ją prisimena, skaičiau poetės dienoraštį, laiškus, eiles. Tačiau konkretaus atsakymo, kokia gi buvo Salomėja Nėris, neradau. Ji buvo visokia: naivi, bet nekvaila, ieškanti meilės, uždara, dažniau – stebėtoja, taip pat – jautri, atsidavusi, trokštanti visapusiškos laisvės, galiausiai atgailaujanti, sužlugdyta… Labai daug gilinausi į šį vaidmenį, skirtingas filmo scenas ir t. t. Supratau, kad neturiu kito pasirinkimo – galiu būti Salomėja tokia, kokią pati ją atradau, pažinau, patyriau ir pajaučiau.

– Ar daug savyje apčiuopiate kuriamos herojės charakterio ypatybių, būdo savybių, kitų tapatumo niuansų?

– Analizavau Salomėją įvairiais aspektais – moters, poetės, politinės veikėjos… Iš tiesų tarp mudviejų radau daug panašumų, susidraugavau su ja. Tapo skaudu girdėti tokius epitetus, kaip antai „tautos išdavikė“, „komunistų paleistuvė“, „parsidavėlė“… Visa tai išgyvenau taip stipriai, kad mane tos pastabos jau ima užgauti. Ne viskas, ką aptikau Salomėjoje, man patiko, kaip ir, toli gražu, ne viskas man patinka manyje… Amžina savianalizė – toks mano antrasis vardas (nusijuokia, – aut. past.). Vis dėlto S. Nėris pirmiausia buvo talentinga poetė – ir to niekas nepaneigs. Dažnai mėgstu sakyti, jei norite bent šiek tiek manęs pažinti – pasiklausykite mano dainų. Manau, taip pat ir su Salomėja – norint ją pažinti, pirmiausia reikia perskaityti jos eilių.

Pamenu sceną, kurioje reikėjo skaityti eiles iš rinkinio „Prie didelio kelio“. Vis kažkoks gumulas strigo gerklėje. Rodos, būtent tą akimirką supratau, apie ką kalba tos plačios stepės, speigas, nuėjęs pavasaris… Šis rinkinys – tikra priešprieša gaivališkumu, šviesiu laisvės ir meilės troškimu persmelktam rinkiniui „Pėdos smėlyje“. Tai tarsi diena ir naktis. Vien šiame kontraste galime išskaityti labai daug…

– Ar šiandien artimieji dažnai jus pavadina Saliamute?

– Pasitaiko. Bet dažniau mūsų panašumą pastebi pašaliniai. Jau prieš penkerius metus Saulius Šaltenis tikino, kad man reikia suvaidint Salomėją, nes mūsų panašumai – ne vien išoriniai! Keli draugai sako, kad reikia tučtuojau statyti miuziklą, nes iškart aišku, kam teks pagrindinis vaidmuo.

– Juste, kas smagiau – dainuoti ar vaidinti? Kur jaukiau – scenoje ar filmavimo aikštelėje?

– Muzika yra meilė, mano likimas, būtinybė, sapnai, aukščiausias dangus ir tvirčiausia žemė. Aš esu dainininkė, muzikuoti mokiausi visą gyvenimą. Scena yra mano namai. Tvirčiau, žinoma, jaučiuosi savo scenoje, kai valdau situaciją, kai dainuoju savo kūrybos dainas, kai pažįstu savo publiką, kai jaučiuosi mylima ir sava, kai nieko per daug vaidinti nereikia, kai nebijau apnuoginti sielos, nes žinau, kad būsiu suprasta. Vaidyba? Naujas dalykas.

Daugsyk ir dėl daugelio dalykų teko perlipti per save, ir tai išties nebuvo jauku. Tačiau esu drąsi, turiu šiokios tokios patirties, o meną įsivaizduoju kaip daugelio sričių sąlytį. Ir dirbau su nuostabia komanda! Todėl jaučiausi tvirtai. Tik vis pagalvodavau, kodėl gaunu tiek nedaug pastabų. Mąsčiau, arba aš beviltiška, arba viską atlieku puikiai. Pasirodo, mano svarstymų atsakymas buvo pastarasis variantas. Aš taip įsijaučiau į vaidmenį, jog net atsirado Salomėjos balsas, judesiai, eisena. Beje, sunkiausia buvo ne vaidinti, o išeiti iš vaidmens…

– Galbūt jau sulaukėte naujų aktorinės veiklos pasiūlymų?

– Iš tiesų, sulaukiau, ir nemažai. Bet tikrai nenoriu vaidinti bet kur, su bet kuo ir bet ką. Vien dėl to, kad – pamanykit – noriu būti aktorė. Esu užsiėmusi muzikine veikla, tad bet kam savo laiko dalinti negaliu ir nenoriu. Galbūt, jeigu pasitaikytų koks nors išties rimtas projektas – kaip ir pastarasis, – imčiausi jo. Norėčiau, kad kas nors labiau paklibintų Salomėjos Nėries gyvenimo peripetijas, dar noriu pagyventi su ja, dar ne viską pasakiau, ir dar taip sunku ją paleisti…

– Kuo pati save laikote – dainininke, muzikante, menininke ar tiesiog daugialype asmenybe?

– Regis, visiems seniai aišku, kad aš esu daugialypė. Bet pirmiausia aš – muzikantė, dainininkė, dainų autorė. Muzika – didžioji gyvenimo meilė. Tikrai žinau, kad turiu ir literatūrinį talentą – rašau ne tik dainų tekstus. Kada nors būtinai išleisiu knygą ir į ją suguldysiu savo kūrybą – prozą, poeziją ir baltąsias eiles. Man patinka žodis „artistas“. Jame telpa tiek daug! Mes dažnai save varžome, stengiamės ką nors įrodyti kitiems, bijome aplinkinių reakcijų ir komentarų. Kodėl? Kartais reikia save paleisti, nustoti bijoti – tuomet savyje rasime daug nuostabių dalykų – daug neatrastų talentų ir jausmų!

– Kada jūsų gyvenime atsirado muzika ir koks buvo pirmasis instrumentas, kuriuo grojote?

– Muzika su manimi nuo mažumės. Būdama ketverių metukų jau rankiojau natas, šešerių įstojau į fortepijono klasę, o keturiolikos jau baigiau muzikos mokyklą, paraleliai – ir dainavimą.

– Jūsų balso neįmanoma supainioti su niekuo. Originalus, savitas, kerintis. Kaip puoselėjate šį neįkainojamą instrumentą?

– Ačiū. Nesu ta, kuri nesurūkys cigaretės prie taurės vyno ar atsisakys pasivaikščioti drėgną naktį, arba nešoks į nelabai šiltą ežero vandenį ir garsiai nesijuoks prieš vėją… Darau viską, o kartais – ir su kaupu. Žinoma, nuolat sau primenu, kad reikia pasirišti šalikėlį, kad nevalia nuolat mėgautis šaltais gėrimais, kad būtina avėti šiltus batus. Atlieku balsą lavinančius pratimus. Turiu įvairiausių metodų, kurie padeda atgauti ar pailsinti balsą.

– Galbūt savo balsą esate apdraudusi (juk čia nieko stebėtino!)?

– Taip, esu ir gana rimtai. Po to karto, kai atgavau balsą, kasdien už tai dėkoju, ir saugau jį daug labiau nei anksčiau. Nes supratau: jei nedainuočiau, manęs tiesiog nebūtų.

– Esate sakiusi, jog daina „Older“ jums – viena geriausių. Prasitarėte, jog net pati netikite, kad ją parašėte. Ar ir šiandien atrodo dar vis taip pat?

– Taip, esu taip sakiusi ir savo nuomonės nepakeičiau. Ši daina man – lyg kosminė odisėja. Tarsi tos skaudžios stepės, kuriose niekad nebuvau, nors jaučiuosi ten gyvenusi. Dainoje „Older“ sudėti tikri išgyvenimai – apie susitaikymą, apie laiką, apie suvokimą, kad nors ir nebebūsime šitam pasaulyje, mūsų sielos liks amžinos ir supsis vėjyje. Ir apie tai, jog kartais reikia taupyti žodžius, kad įsiklausytume į tylą, kurioje girdisi mūsų pačių širdies dūžiai. Rašydama šią dainą, patyriau didelių sukrėtimų, todėl ji man – tokia brangi.

– Kaip jautėtės šalia legendinės grupės „Antis“ lyderio Algirdo Kaušpėdo „sutikdama Naujus metus...“?

– Jaučiau didybę, šviesą, meilę ir pasididžiavimą. Kažkada esu pasakiusi: kai užaugsiu, būsiu A. Kaušpėdas. Manau, tai pasako viską. Esu tokia laiminga, kad mes susipažinome! Algirdas – vienas nuostabiausių ir labiausiai įkvepiančių žmonių, kuriuos teko pažinti.

– Esate nuskynusi ne vieną muzikinį apdovanojimą, turite gausybę gerbėjų. Ar publikos dėmesys bent šiek tiek neišpaikina?

– Aš myliu žmones ir dainuoju jiems. Ir tai svarbiausia. Apdovanojimai yra jėga, man jie patinka, visiems jie patinka. Ir čia nieko naujo. Gera būti išgirstam ir įvertintam. Bet tai absoliučiai nekeičia esmės – muziką kuriu ne dėl apdovanojimų. O kad aš esu išpaikinta – didžiausia nesąmonė.

Pasikėlusi, arogantiška? Tai – ne man! Tiesiog nesu žmogus, kuris visiems šypsosi, nes nori patikti. Tad temano kas kaip nori! Man visada buvo mįslė, kodėl žmogus, niekada su manimi nebendravęs, o vien pamatęs per TV, leidžia sau daryti apie mane išvadas? Ir jei kvailai neišsiviepi, jei garsiai juokiesi ir aštriai reiški savo nuomonę – vadinasi, esi kitokia, išsišokėlė. Bet aš jau geriau būsiu išsišokėlė, bet ta, kuri sako tiesą, nebijo būti savimi, ir niekada nevaidina šventos mergelės Magdalenos. Tegul manęs nemėgsta, tegul daro savas prielaidas, aš liksiu ištikima sau ir savo vertybėms.

– Kokia yra Justė be scenos grimo, ryškių šviesų, nusiavusi aukštakulnius?

– Tokia ir esu – draugiška, paprasta, kartais rami, kartais šėlstanti, mylinti be proto, mylinti su protu, rūpestinga, užsispyrusi, ieškanti tiesos, besistengianti gyvenimą gerti dideliais gurkšniais, dėkinga. Nes tiesiog tokia esu! Be abejo, scenoje atrodau padoriau nei sodyboje, kur nesibodžiu įsispirti į nunešiotus botus ir apsigobti kiek per dideliu nutąsytu megztiniu.

– Ką veikiate, kai nerepetuojate, nekoncertuojate ir nekuriate dainų?

– Miegu, valgau, skaitau, keliauju, plaukiu, užsiimu boksu, žiūriu į tolį, svajoju, verkiu, žiūriu filmus… Bet tada vis tiek kuriu, dainuoju arba groju. O jei kurį laiką to nedarau, mane apima depresija.

– Tikriausiai bestuburės, nedrąsios, atviro žvilgsnio vengiančios personos jus varo į neviltį?

– Yra visokiu žmonių, ir tai yra gerai. Nepatinka tik iš esmės blogi žmonės – nusikaltėliai, linkintys bloga kitam, ar šiaip labai neigiamos asmenybės. Kai kurių žmonių man tiesiog gaila – tarkime, „marozų“, tų, kurie dėl neišsipildžiusių lūkesčių nekenčia kitų; taip pat komentatorių, kurie kitus moko gyventi arba engia, o patys, apsikabinę „bambalį“, čiaumoja kotletą ir žiūri abejotino turinio laidas. Tvirtas stuburas yra labai svarbu, taip pat kaip ir progresas, empatija, diskusija.

– Regis, gimėte su vadinamaisiais laimės marškinėliais – ko imatės, tas sekasi. Argi ne taip?

– Tikrai ne! Oi, kiek tai toli nuo tiesos! Nors gal ir gerai, jei žmonėms taip atrodo. Galbūt aš nešu gerą emociją, lengvumą..? Bet tiesa yra visai kitokia. Mano gyvenimas nebuvo lengvas daugeliu prasmių. Tik niekada garsiai apie tai nekalbėjau, visada norisi su kitais dalintis meile ir kūryba, o ne demonais, tamsa, bankrotais, uždraustais jausmais, operacijomis, ligomis, ašaromis ar dar kokiais velniais. Nors buvo visko...

Na, o jei jau ko imuosi, darau tai iš visos širdies, atkakliai ir nemeluodama. Kenčiu, degu, bet savo pasiekiu. Aš gimiau nuoga ir iki šiol nežinau, kas tie laimės marškinėliai. Užtat puikiai žinau, kas yra sunkus darbas, ryžtas ir tikėjimas. Ir dar puikiai žinau, kaip visos gyvenimo negandos padėjo susiformuoti man kaip asmenybei ir vertinti tai, ką turiu, ir viską paversti dainomis.

– Ar būna dienų, kai pati sau pavydite?

– Taip, ir kuo toliau, tuo dažniau. Bėgant metams vis labiau suvokiu, kad turiu viską – nuostabią šeimą ir artimuosius, mylimą ir mylintį vyrą, ištikimiausius draugus, karjerą, namus. Esu sveika, gebu kurti, galiu leisti sau skaniai valgyti, nusipirkti knygą, pakeliauti… Mano reikmės kuo toliau, tuo labiau mažėja. Tik, žinoma, ne svajonės, tikslai, siekiai ir ambicijos. Esu menininkė, todėl, būna, pavydžiu ne sau, o kitiems – vis kaltinu save, kad per mažai pasiekiau, nuveikiau pamačiau, kad laikas bėga pro akis… Bet vėlgi, vis dažniau pagauna mintis, kad yra toks dalykas kaip mano istorija ir mano kelias. Ir aš pati jį kuriu.