Nevasariškas pasivaikščiojimas po Palangą

Nevasariškas pasivaikščiojimas po Palangą


Palanga be vasariško šurmulio – didesnę dalį trunkanti populiariausio Lietuvos kurorto realybė. Kurorto svečiams – tai galimybė pasinaudoti mažesnėmis viešbučių kainomis, pasilepinti kitokios jūros vaizdais. Kai netraukia poilsis paplūdimyje, atsiranda galimybė daugiau laiko praleisti mieste, aplankyti objektus, kuriems vasaros įkarštyje gal net nelieka laiko.


Manvydas VITKŪNAS


Viloje „Anapilis“ vaidenosi?


Garsiąją Basanavičiaus gatvę tarsi įrėmina du objektai: viename gale – visų pamėgtas Jūros tiltas, kitame gale – Vytauto gatvė, o už jos – paminklas Palangoje gimusiam Lietuvos partizaninio judėjimo vadui, generolui Jonui Žemaičiui–Vytautui. Čia pat – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kurioje atidaryta apžvalgos aikštelė. Beje, ši bažnyčia, pastatyta 1897–1907 m., Palangoje yra ne pirma. Pirmoji kukli medinė šventovė iškilo dar 1540 metais.


Visiškai netoli Jūros tilto ir Basanavičiaus gatvės su Birutės alėja sankryžos, įspūdingoje medinėje istorinėje viloje „Anapilis“, įsikūręs vos prieš dvejus metus atidarytas Palangos kurorto muziejus. Jį buvo ketinama steigti ne vieną dešimtmetį, kraštotyrininkai dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje ėmėsi rinkti eksponatus, bet dėl įvairių priežasčių muziejus taip ir nebuvo atidarytas. 2019 m. tai pagaliau įvyko, ir dabar čia galima susipažinti su archeologiniais radiniais iš Palangos ir jos apylinkių, Palangą puoselėjusių grafų Tiškevičių veikla, kurortinės vietovės raida, pamatyti senąsias fotografijas, sužinoti apie poilsio paplūdimyje, maudymosi tradicijas, paplūdimio madų raidą.

REKLAMA


Labai įdomi ir pačios vilos „Anapilis“, iškilusios netoli jūros pačioje XIX a. pabaigoje, istorija. Ši vila priklausė grafams Tiškevičiams, tiksliau – grafienei Sofijai Tiškevičienei, vėliau atiteko grafaitei Marijai Tiškevičiūtei. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Palangos atgavimo, kai 1921 m. iš kurorto pasitraukė kurį laiką Palangą ir jos apylinkes kontroliavusios Latvijos administracija ir karinis dalinys, vilą nusipirko Lietuvos ūkio bankas, kurio pagrindiniai akcininkai buvo Palangą labai mėgę broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai. Vila tapo mėgstama garsių Lietuvos žmonių, tokių kaip prezidentas Aleksandras Stulginskis, dainininkas Kipras Petrauskas, poetas ir kunigas Maironis ir daugelis kitų, poilsio vieta.


Legenda byloja, kad vilos pavadinimas „Anapilis“ atsirado ne atsitiktinai. Pasakojama, kad grafienė Sofija Tiškevičienė labai domėjosi spiritizmu, mėgusi kviesti dvasias. Esą vėliau čia vaidenosi ir pačios grafienės bei jos pasikorusios tarnaitės vėlės.

REKLAMA


Grafų Tiškevičių alėja

Nuo Palangos kurorto muziejaus toliau keliaujame Basanavičiaus gatve. Kairėje – kurorto svečių, ypač mažųjų, pamėgtas iliuzijų namas „Eureka“, kuriame galima ne tik pramogauti, bet ir mokytis, susipažinti su įvairiais mokslo dėsniais, pamatyti trimačius paveikslus, pabuvoti viesulo tunelyje. Tokių lankytinų vietų yra daug įvairiose pasaulio šalyse. Puiku, kad panašus objektas veikia ir Palangoje.


Toliau žingsniuodami Basanavičiaus gatve, pasiekiame Vytauto gatvę ir sukame į dešinę. Prieiname Kurhauzą – vėlgi grafų Tiškevičių apie 1877 m. pastatydintą erdvų restoraną ir pirmąjį kurorto viešbutį. Jis davė didelį impulsą kurorto plėtrai. Kurorte ėmė augti vilos, viešbučiai, o kurhauze veikė prestižinis restoranas, skaitykla, vyko šokiai, spektakliai, koncertai. Daugelį metų išstovėjęs pastatas 2002 m. sudegė, o po dešimtmečio buvo atstatytas. Dabar čia veikia Palangos kultūros ir jaunimo centras, vyksta įvairūs renginiai.


Nuo Kurhauzo į pietus, iki Kęstučio gatvės, driekiasi puikiai sutvarkyta Grafų Tiškevičių alėja. Ji Įkurta daugiau nei prieš šimtmetį grafo Juozapo Tiškevičiaus. Alėjoje stovi dvi puikios skulptūros – „Grafienė Antanina Sofija Loncka–Tiškevičienė“ ir „Grafas Feliksas Tiškevičius“. Alėjos pietiniame gale atstatyti įspūdingos architektūros mediniai vartai.


Prie alėjos glaudžiasi Palangos koncertų salė, kuri kelis dešimtmečius veikė kaip Palangos vasaros estrada. Po kapitalinės rekonstrukcijos čia iškilo modernus pastatas, kurio fasadą puošia maestro Stasio Povilaičio, daug metų gyvenusio, koncertavusio Palangoje, čia ir palaidoto, autografas. Tai didžiausias autografas Lietuvoje: jo ilgis siekia 6,96 metro, aukštis – 1,19 metro.



Prie Grafų Tiškevičių alėjos ir Vytauto gatvių įsikūręs puikus Skulptūrų parkas, kuriame eksponuojami per kelis dešimtmečius Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir Armėnijos menininkų kūriniai. Čia puikiai atsiskleidžia įvairių laikotarpių (sovietmečio ir Nepriklausomybės) meninė estetika, skirtingas autorių braižas.


Paryžietis iš Žemaitijos


Vytauto gatve traukiame į pietus, praeiname istorinę vaistinę su išlikusiu unikaliu interjeru ir netrukus pasiekiame Jono Šliūpo namus – muziejų. Garsus tautinio atgimimo veikėjas, visuomenininkas, gydytojas, laisvamanis J. Šliūpas 1930 m. persikėlė į Palangą ir tapo pirmuoju burmistru, netrukus išrūpino Palangai miesto teises. Amžininkų vertintas kaip kontroversiška asmenybė, dažnai bekompromisis, tiesmukas, J. Šliūpas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Palangos miesto istorijoje. Apsilankymas jo muziejuje – tai pažintis su įdomia J. Šliūpo asmenybe, galimybė susipažinti su tarpukario inteligento buitimi, aplankyti parodas (tuo metu, kai lankėmės, čia veikė Palangos atgavimo šimtmečiui (1921–2021 m.) skirta paroda).


Toliau keliaujame į visada žavų Birutės parką, be kurio aplankymo neįsivaizduojame viešnagės Palangoje bet kuriuo metų laiku. Garsiojo prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduaro Fransua Andrė sukurtas parkas yra vienas puikiausių Baltijos regione. Parko centre stūksančiuose Tiškevičių rūmuose esantį Palangos gintaro muziejų daugelis esame aplankę, bet jei tai buvo anksčiau nei 2021 m. pavasarį – būtinai užsukite vėl. Visiškai neseniai muziejus esmingai rekonstruotas, labai modernus, papildytas naujais eksponatais. Čia veikia ir kavinė bei didelė suvenyrų parduotuvė, galima įsigyti leidinių.

REKLAMA


Iš Birutės parko sukame atgal į šiaurę ir pasiekiame tarp S. Daukanto gatvės ir Birutės alėjos 2016 m. įrengtą Palangos pasakų parką, kuriame labai žaismingai galima susipažinti su lietuviškomis pasakomis, jas išgirsti, pamatyti įamžintas skulptūrose, instaliacijose. Tai puiki pramoga visai šeimai.


Prie pat pasakų parko, mėlynai dažytame name, veikia Antano Mončio namai-muziejus. Nuo Darbėnų (Kretingos r.) kilęs žemaitis, didesnę dalį gyvenimo praleidęs Paryžiuje, Mončys buvo ryškus Europos moderniojo meno atstovas. Ypač įspūdingos jo iš vientiso medžio sukurtos, tarsi sunarstytos kelių segmentų skulptūros, taip pat piešiniai, grafikos darbai, kaukės. Vienas pastato aukštas skirtas nuolat keičiamoms kitų autorių parodoms.


Smagusis Šunų muziejus


Iš senosios Palangos dalies traukiame į daugelio poilsiautojų retai aplankomą Palangos dalį – rytinį, sovietmečiu išaugusį daugiabučių rajoną. Čia yra net dvi po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iškilusios šventovės. Iš tolo rusiško stiliaus auksaspalviais kupolais šviečia stačiatikių Iveros Dievo Motinos ikonos cerkvė. 2002 m. duris atvėrusi cerkvė pasižymi gausiomis ikonomis, sienų tapyba, o greta esančiuose bendruomenės namuose veikia turtinga biblioteka.


Visiškai netoli – Palangos evangelikų liuteronų bažnyčia. Pirmoji liuteronų parapija Palangoje įsikūrė dar XX a. pradžioje, ją sudarė lietuviai, latviai ir vokiečiai. Tikintieji glaudėsi parapijos namuose, bet 1938 m. jie sudegė. 2005 m. buvo pašventinta nauja modernios architektūros bažnyčia.


Praeiname dar porą šimtų metų ir pasiekiame vieno iš taikos gatvės daugiabučių pusrūsyje įsikūrusį Šunų muziejų. Jo savininkai – Vytautas ir Vida Kusai, atvėrę lankytojams savo privačią, kelis tūkstančius eksponatų siekiančią šunų kolekciją. Šuniukai čia pagaminti iš įvairių medžiagų (nuo stiklo, plastiko iki įvairių rūšių metalo, muilo, gintaro ar šiaudų). Eksponatai atkeliavę iš kone pusšimčio pasaulio šalių – nuo Suomijos iki Australijos, nuo JAV iki Izraelio ir Tailando.

REKLAMA


V. Kusas yra menininkas, tad kitame kambaryje eksponuojami jo tapybos darbai, akvarelės, kūriniai iš kiaušinių lukštų ir įvairių kitų medžiagų, į Lietuvos rekordų knygą įtraukta mažiausią knyga. Apžiūrėję šią ekspozicijos dalį, vėl grįžtame prie šunų. Didžiausią, 80 centimetrų aukščio medinę šuns skulptūrą pamatome be vargo, o štai mažiausią paprašome parodyti šeimininko. Pasirodo, tai vos 5 milimetrų auksiniai šuns formos auskariukai. Užsukome į šį muziejų tikrai ne veltui. Daug pamatėme, dar daugiau išgirdome. Išskirtinio žavesio jam suteikia įdomūs ir šmaikštūs šeimininko pasakojimai.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.






Daugiau >>