Europinį briedį, tą kuris nuo seno gyvena pas mus, pelnytai galima vadinti girių karaliumi – vidutiniškai apie 500 kilogramų sveriantis gyvūnas yra pats stambiausias elninių šeimos žinduolis, o patinų galvas puošiantys ragai jiems suteikia ypatingo solidumo.

Laimius STRAŽNICKAS

Stiprinasi po vestuvių

Šiuo metu briedžių stovykloje – savotiškas atsipalaidavimo metas. O dar visai neseniai miškai aidėjo nuo briedžių siautulingų dvikovų, po kurių vyko poravimosi ritualai.

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Teriologinio rinkinio kuratorius Vaclovas Gedminas sako, jog rudeninės briedžių hormonų audros gyvūnus smarkiai sujaudrina. Patinai pradeda stenėti tarsi kviesdami prie savęs pateles, pasidaro itin judrūs, net agresyvūs, įnirtingai voliojasi prišlapintose vietose, trina ragus į krūmus ir medžius...

Įdomiausias tokio periodo momentas – patinų dvikovos. Iš visų jėgų suremdami karūnuotas savo galvas, jie aiškinasi, kuris yra stipresnis ir vertesnis patelės dėmesio. Po aršios dvikovos silpnesnis gėdingai sprunka iš mūšio lauko, o nugalėtojas užverčia raguotą galvą ir pergalingai užriaumoja. Ir, žiūrėk, netrukus toks jaunikis kaipmat sulaukia briedės palankumo. Kartais paskui vieną tokį raguotąjį sekioja net keturios. Tad per poravimosi sezoną, kuris paprastai tęsiasi nuo rugsėjo iki lapkričio, stipruolio meilės užtenka ne vienai patelei. Tačiau aistroms išblėsus visas savo damas kavalierius palieka likimo valiai.

Audringam poravimosi metui pasibaigus nusistekenę briedžių patinai, neseniai buvę didžiausiais priešininkais, susieina į draugiškas grupeles (3–8 žvėrys) ir migruoja po mišką ieškodami sau maisto. Dabar jiems svarbiausias rūpestis, kaip atsiganyti, sukaupti maisto medžiagų, kol dar neužklupo didžiuliai šalčiai.
Prieš vestuves briedžių galvas puošę ragai, kurie padėdavo ir įveikti silpnesnį priešininką, tampa jau nereikalingi. Spalio pabaigoje gyvūnai juos pradeda mesti. Gruodžio mėnesį daugiau kaip pusė briedžių patinų jau vaikšto be ragų. Ragų netekimas gyvūnams yra visiškai neskausmingas procesas – maitinamieji audiniai apmiršta ir ragai nukrenta savaime ar kur nors užsikabinus už medžio šakos. Tik jauni žvėrys jų atsikratys sausio–vasario mėnesiais. Ragus praradę briedžiai pavasarį vėl pradės puoštis nauja, dar gražesne ragų karūna. Iš pradžių jie bus aptraukti kailiuku, šis pamažu nusidėvės ir visu grožiu ragai suspindės vasaros viduryje.

Vesiančios briedžių patelės daugiau nešmirinėja buvusiems kavalieriams prieš akis. Jos mažomis grupelėmis, dar ir su savo šiųmečiais jaunikliais, kurie poravimosi metu buvo nustumti nuo šių audringų įvykių, būriuojasi šiek tiek atokiau. Briedžių patelių nėštumas trunka apie 7–8 mėnesius. Tad pavasarį, dažniausiai gegužės mėnesį, jos atveda jauniklius. Apie 75 proc. briedžių patelių atveda po vieną jauniklį, tačiau taip pat buvo pastebėta vaikščiojančių su dviem ar net trimis jaunikliais.

Už jauniklius atsakingos tik patelės. Kai maistas lengvai pasiekiamas, patinams čia nėra ko veikti, nebent iškilus pavojui apie tai perspėti savo balsu.
Briedžiai laikosi savose teritorijose, jose paprastai praleidžia visas žiemas ir vasaras, ten nevalia kišti nosies atėjūnams. O kai jaunikliai užauga ir jau tampa nepageidaujami šioje stovykloje, leidžiasi į naujų teritorijų paieškas.
Kai vyksta tokie persigrupavimai, briedžiai gali migruoti ir keliolika kilometrų ar dar daugiau. Jie yra ne tik galingi, bet ir neįtikėtinai greiti gyvūnai. Bėgdami jie gali pasiekti net iki 56 km per valandą greitį.

Žiemą ir vasarą kitose vietose

Žiemą ir vasarą šie kanopiniai žvėrys paprastai telkiasi kitose vietose, bet tose pačiose savo užimtose teritorijose. Briedžiai mėgsta apsigyventi pušų jaunuolynuose, aukštapelkėse, drėgnuose lapuotynuose. Žiemą renkasi į miškus, kur gausu pušų jaunuolynų, drebulynų. Vietas, kur leisti dienas ir maitintis, lemia mitybos bazė. Jie neruošia sau specialaus guolio, o gali snustelėti bet kur – ant sniego ar žemės, bet kurioje vietoje, ir dažniausiai nakvoja vis kitoje. Dieną maitindamiesi ir po penkis ar daugiau kartų stabtelėdami pogulio briedžiai gali nupėdinti apie penkis kilometrus.

Kadangi briedžiai yra augalinio maisto mėgėjai, geriausia ganykla vasarą jiems yra lapuočių ir mišrūs miškai, o žiemą – dažniausiai pušynai. Jiems labai patinka, jeigu netoliese yra koks nors vandens telkinys. Vasarą ir žiemą, kol jis neužšalęs, čia jie randa skanių vandens augalų, dumblių, o vasarą dar atsivėsina ir nuo karščio. Drėgnas guolis saugo kūną nuo perkaitimo, atviroje aplinkoje mažiau kraują siurbiančių vabzdžių.

Beje, briedžiai puikiai plaukia. Manoma, kad ieškodamas maisto briedis gali panirti net į penkių metrų gylį. Ir perplaukti ežerą briedžiui nesunku.
Žiemą šie keturkojai be vargo stambiomis kanopomis iš po sniego išsikapsto samanų, spanguolių ar bruknių krūmus. Beje, kanopos veikia tarsi sniego batai, neleidžiantys pernelyg įgrimzti į sniegą, todėl ir snieguotomis žiemomis jie jaučiasi gana jaukiai. Be to, briedžiai ginasi ne ragais, o kanopomis – spiria koja. Kanopos aštrios, ir gindamasis briedis gali užmušti ne tik vilką, bet ir mešką.

Apskritai briedžių maisto racionas yra ganėtinai įvairus. Jį sudaro iki septyniasdešimties rūšių augalų: žolės, javų želmenys, samanos, įvairūs grybai... Per parą šie stambūs gyvūnai (jie sveria apie 450–500 kilogramų) suėda mažiausiai 15 kilogramų augalinio maisto: medžių šakų, lapų, žievių, pumpurų ir žolių. Labiausiai mėgsta gluosnius. Vasarą jie suėda beveik dukart daugiau nei žiemą.

Briedžiai, kaip visi elniniai, neturi viršutinių priekinių dantų, bet apatiniame žandikaulyje turi šešis aštrius kaplinius dantis. Briedžio aštrus liežuvis, lūpos ir dantenos. Štai todėl jis gali nuplėšti jaunų medelių žieves ir šveisti jas tarsi saldainius.

Tačiau, kad ir koks puikus ir gerbiamas būtų mūsų girių karaliumi vadinamas briedis, miškininkai neretai jį keiksnoja. O būtent dėl to, kad jie, įsisukę į pušų jaunuolynus, nuskabo ištisus medelių plotus – nukanda viršūnėles ir taip sutrikdo tolesnį jų šakojimąsi. 2019 m. briedžių pažeidimų, nulaužant jaunuolynuose pušų viršūnes, fiksuota 192,1 ha plote.

Nėra baikštūs

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad briedžiai yra retai matomi laukiniai gyvūnai, iš tikrųjų, juos, priešingai nei elnius, baikščiais vadinti nebūtų teisinga. Jeigu niekas nedrumsčia jų ramybės, jie gali pasirodyti ne tik krūmynuose, miškeliuose, bet ir netoli žmonių. Neretai poilsiautojai išvysta ramiai vaikštinėjančius, žmonių nesibaiminančius briedžius Kuršių nerijoje.

Beje, juos nesunku prisijaukinti. Ypač žiemą. Kartą ėdžiose suradę padėto šieno ar medžių šakų, mielai apsilankys toje vietoje ir vėl.

Miške aptikus, pavyzdžiui, sužeistą jauniklį jokiu būdu negalima jo neštis į namus ir bandyti prisijaukinti – tai draudžia įstatymai. Nebent pamaitinti, kad sustiprėtų. Tokio poelgio jauniklis gali ir nepamiršti – ir vėl gali užsukti į sodybą, be vargo atpažinti savo geradarį.

Išaugusi populiacija

Mūsų platumose briedžiai pasirodė ledynams nuslinkus. Jie čia apsigyveno maždaug prieš 10–13 tūkstančių metų.

Po baudžiavos panaikinimo be atvangos kertant miškus ir medžiojant, šių žvėrių populiacija sparčiai nyko, išliko tik didžiosiose giriose, kur galėjo lengviau pasislėpti nuo persekiotojų. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo likę apie 30, po Antrojo pasaulinio karo – apie 90 briedžių.

Sovietmečiu, kai kanopiniams žvėrims buvo skiriamas ypatingas dėmesys, iki 1962 m. briedžius medžioti buvo draudžiama. Todėl jų populiacija smarkiai išaugo. 1972–1975 m. jų buvo apie 10 tūkst. Pastaraisiais metais briedžių populiacijai jau kuris laikas negresia joks nuosmukis. Ją paprastai reguliuoja medžiotojai, vykdydami briedžių selekciją. 2002 m. briedžių buvo priskaičiuojama 4 458, o 2019-aisiais – jau 18 182. Tačiau kai šių gyvūnų prisiveisė tiek daug, kad netgi iškilo rimta grėsmė miškams, juos leista intensyviai medžioti.

Dabar briedžių patinus leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 15 iki gruodžio 15 dienos, pateles – nuo spalio 1 iki lapkričio 30 dienos, jauniklius – nuo spalio 1 iki sausio 31-osios. Per 2021–2022 m medžioklės sezoną leidžiama sumedžioti 4 097 briedžius. 2021 m. medžiojamųjų žvėrių apskaitos duomenimis, kuriuos pateikė medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, šalyje yra 19 789 briedžiai. Jų skaičius, palyginti su 2020 m., padidėjo 7 502.

Senovės lietuviai nuo seno briedžius laikė naudingais gyvūnais. Briediena jiems buvo labai skani ir vertinga mėsa – juk tai augaliniu maistu mintantis gyvūnas. Kailius naudodavo patalpoms šiltinti.

Numesti žvėrių ragai nuo seniausių laikų buvo tikros gėrybės žmonėms. Ragais būdavo puošiami namai. Iš stambiųjų žvėrių ragų sumanūs meistrai sugebėdavo sumeistrauti stalo įrankių rankenas, net stalus, kėdes, šviestuvus, pakabas, juvelyrinius dirbinius. Medžiotojams briedžių ragai – patys geriausi medžioklės trofėjai.

Lietuvoje tinkamiausios vietos šiems žvėrims yra rytų, šiaurės ir vidurio Lietuvos derlingi lapuočių ir mišrūs miškai, kur vešlūs pomiškiai, šlama pušų jaunuolynai, boluoja aukštapelkių salos.

Nors briedžiai – stambūs gyvūnai, galintys apsiginti aštriomis kanopomis, vis dėlto jie gali tapti ir grobiu. Vilkų būrys ar meška iš tiesų nieko negali padaryti suaugusiam briedžiui, bet plėšrūnai gali sėkmingai medžioti jaunus, ligotus ir senus briedžius. Nors jie dideli ir stiprūs, tačiau užpuolikų apkandžioti gali pasigauti infekciją ir ilgai netrukus pakratyti kanopas.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.