Pianistas Janas Krzysztofas Broja: muzika – tai emocijų kalba

Pianistas Janas Krzysztofas Broja: muzika – tai emocijų kalba


Lenkų pianistas Janas Krzysztofas Broja dažnai vadinamas „vienu įstabiausių Lenkijos muzikantų.“ Atlikėjas sėkmingai dalyvavo ir pelnė prizines vietas daugelyje tarptautinių konkursų.


J. K. Broja yra surengęs rečitalių Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Pianistas išleidęs keletą kompaktinių plokštelių, tarp kurių – su kitais savo šalies muzikantais įrašyti Fryderyko Chopino kūriniai, Karolio Szymanowskio „Symphonie concertante“, atliekama su Varšuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Pastarasis, 2010-aisiais pretendavo į „Grammy“ apdovanojimą.


J. K. Broja, po 1999 metų tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininko konkurso pirmos premijos laimėjimo yra dažnas ir itin laukiamas svečias Lietuvoje. Pianistas, kas kartą, mūsų publiką stebina naujomis muzikinėmis interpretacijomis.


Lapkričio 4 dieną, atlikėjas pasirodys VIII tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio atidarymo koncerte, kuriame skambins F. Chopino ir M. K. Čiurlionio opusus. Atvykimo proga kalbiname pianistą, kuris šį kartą suintrigavo savo filosofiniais pamąstymais apie muziką, jos ryšį su atlikėju ir pianisto gyvenimą.

REKLAMA


Patirtys

– Muzikų bendruomenė su Jumis susipažino 1999 metų Tarptautiniame M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse, kuriame tapote pirmosios premijos laureatu. Tačiau įdomu, kaip atrodė Jūsų muzikinis kelias iki laimėjimo?

– Pamenu, kad mano tėvai labai mėgo dainuoti. Tikriausiai tą pomėgį perėmiau ir aš. Būdamas vos penkerių metų dainavau liaudies dainas su didžiuliu malonumu. Tėvai nufilmavo keletą tokių „pasirodymų“, kuriuos su šypsena pasižiūriu ir šiandien. Mama ir tėtis mane dažnai vesdavosi į Varšuvos nacionalinėje filharmonijoje vykstančius koncertus. Po kiekvieno renginio paklausdavo: „Galbūt ir Tu norėtum groti kokiu nors instrumentu?“ Atsakydavau, kad manęs tai visiškai nedomina.


Tačiau kartą, nuėjęs pasiklausyti legendinio pianisto Ivo Pogorelićiaus pasirodymo, likau nepaprastai sužavėtas ir įtikintas, kad ir aš noriu eiti muzikiniu keliu. Taigi būdamas devynerių pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Nepamenu savo pirmosios fortepijono mokytojos pavardės, nes jos pamokose jausdavausi lyg dirbdamas fabrike – nuolatinis techninis darbas, greitas tempas. Perėjau mokytis pas kitą pedagogę, kuri buvo labai rūpestinga, švelni ir mokanti sudominti – šie bruožai labai svarbūs vaikui.

REKLAMA


Vėliau, karinės padėties Lenkijoje metu (1981-1983) mums nebuvo leidžiama išeiti iš namų, tad vienintelės pramogos namie buvo žiūrėti televizorių arba klausytis radijo. Man labiau patiko radijas, mat tai ką galėjau išgirsti man buvo įdomiau nei tai ką galėjau išvysti. Itin mėgau lenkų muzikologo, muzikos kritiko ir žurnalisto Jano Weberio radijo laidas. Ypač tas, kurių metu klausydavomės įvairių pianistų atliekamus kompozitoriaus Fryderyko Chopino kūrinius ar pianisto Vladimiro Horowitz’o muzikines interpretacijas. Iki dabar, daugiausiai klausausi V. Horowitz’o, nes jis yra pianistas, kuris sukelia mažiausiai skausmo mano ausims.


– Gimėte ir šiuo metu gyvenate Varšuvoje. Keletą metų praleidote Ispanijoje, vėliau studijavote Vokietijoje. Kaip skirtingų šalių kultūros formavo Jūsų muzikos suvokimą?

– Suvokimą apie muziką labiausiai formavo mano dėstytojas Hanoverio aukštojoje muzikos teatro ir medijų mokykloje, pianistas Wolfgangas Hessas. Jis – labai protingas, bet emocionalus. Matyt įtakos turėjo tai, kad prof. Hessas – vokietis, studijavęs Maskvoje. Tikiu, kad skirtingų kultūrų susiliejimas visada duoda gerą rezultatą. Jo dėka supratau, kad muzika nėra vien technika, muzika – tai emocijų kalba. Linkiu kiekvienam jaunam pianistui išvykti bent trumpam studijuoti įvairiose šalyse, nes skirtingų šalių kultūrinės patirtys suteikia didesnes perspektyvas ateičiai.



– Ar pats norėtumėte dirbti pedagoginį darbą?

– Man teko trumpai dirbti pedagoginį darbą, kai gyvenau Ispanijoje. Tačiau tai dariau ne iš pašaukimo, o dėl savo materialinės gerovės. Dabar, karts nuo karto vedu privačias pamokas, bet tik tiems pianistams, kuriuos aš išgirdau grojant konkurse ar koncerte ir man jų atlikimas patikęs.


– Esate išleidęs keletą kompaktinių plokštelių. Su kokiais sunkumais susidurėte įrašų metu?

– Pats didžiausias iššūkis ir sunkumas man – būti ir groti įrašų studijoje, tiesiog nemėgstu tokios erdvės. Kaip žinote, išleistos kompaktinės plokštelės – daugiausiai orkestrinės, lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio kompozicijos, o groti kolektyve man nelabai patinka. Žinoma, aš suprantu tuos pianistus, kurie nuolat koncertuoja orkestrų sudėtyse, nes tai prestižo reikalas, taip pat suteikiama padori alga ir skiriamos nedidelės darbo valandos. Tačiau pastarieji dalykai manęs nevilioja. Aš mėgaujuosi grodamas vienumoje – tokiu būdu turiu visą kūrybinę laisvę.


– Lenkų režisieriaus Romano Polańskio filme „Pianistas“ (2002) dirbote muzikiniu konsultantu. Kokios užduotys Jums buvo paskirtos?

– Filmo režisierius manęs paprašė konsultuoti profesionalų, pagrindinį vaidmenį atlikusį aktorių Adrieną Brody. Tai buvo sudėtingas, dvylikos valandų darbas. Per tiek laiko turėjau išmokyti profesionalų aktorių atlikti pianisto vaidmenį. Turėjau papasakoti kaip taisyklingai sėdėti prie instrumento, kokia rankų pozicija. Filmavimo metu teko vis jam priminti, kad pianistas negali groti visiškai nepažvelgdamas į klaviatūrą (juokiasi).

REKLAMA


– Kokius išskirtumėte svarbiausius pasirodymus Jūsų muzikinėje karjeroje?

– Niekada neužmiršiu nei vieno savo pasirodymo Lietuvoje. Jūsų publika nepaprastai šilta, regis tokioje apsuptyje net groju nuoširdžiau. Lietuvoje sutikau plejadą nuostabių žmonių su kuriais bendrauju iki šiol. O juk viskas prasidėjo nuo laimėto konkurso... Pandeminę situaciją taip pat priėmiau kaip ypatingą įvykį savo karjeroje, nes galėjau daug groti. Nepaprastai džiaugiausi ramybe ir fortepijono draugija. Pirmaisiais pandemijos metais, vos prieš užsidarant Lietuvos sienoms spėjau išvykti koncertuoti į Tanzaniją (Rytų Afrika). Žinokite, šios, mums tolimos kultūros žmonės taip pat domisi klasikine muzika, tačiau tokio tipo koncertų jie sulaukia itin retai.


Pianisto gyvenimo filosofija

– Aktyviai koncertuojate gimtojoje Lenkijoje ir svetur. Kuo patrauklus solisto gyvenimas?

– Grodamas vienas tu esi tas pats žmogus, kuris atlieka kūrinį ir kuris kritikuoja. Tai labai patogi situacija. Manau, kad grojant su kitu(-ais) yra daug sudėtingiau pasiekti gerą rezultatą, nes čia groja du, visiškai skirtingi žmonės. Kitas nepajėgus iki galo pajusti tai, ką jauti tu. Girdėjau sakančių, kad solo pianisto karjera yra vieniša. Iš vienos pusės pritariu, kad koncertuoti kompanijoje smagiau. Tačiau iš kitos pusės – muzika yra visiškai kita, kupina atradimų dimensija, kurioje aš neturiu laiko galvoti apie vienišumą.


– Kokie yra pianisto muzikinio gyvenimo trūkumai?

– Jeigu iš tiesų myli muziką ir tai ką darai, nemanau, kad gali nutikti kažkas blogo. Muzika turi stebuklingą galią suteikti atgalinę meilę. Jeigu žvelgsime iš materialinės pusės – koncertuojančio pianisto profesija nėra pati palankiausia. Tačiau turime suprasti, kad pinigai ir muzika neturi nieko bendro. Sėkmingas pianistas bus tas, kuris gebės šiuos dalykus atskirti ir muzikai teikti pirmenybę.

REKLAMA


– Ar kada nors svarstėte užbaigti pianisto karjerą?

– Niekada. Net nesvarsčiau apie to svarstymą... Žinoma, esu pagalvojęs ką daryčiau, jeigu susižeisčiau savo rankas. Man patiktų darbas susijęs su gamta. Galbūt dirbčiau nacionaliniame parke, galbūt tapčiau profesionaliu kalnų kopėju arba vandenynų nardytoju.


– Kas Jums svarbiausia muzikos atlikime?

– Geras klausimas. Prieš kiekvieną pasirodymą esu susikūręs konkretų planą. Man labai svarbu kas kartą publiką nustebinti nauja interpretacija. Tačiau pats svarbiausias kiekvieno mano pasirodymo tikslas – suteikti publikai laimės.


Būsiu atviras – kūrinių interpretacijos man darosi vis mažiau įdomios. Nūdieną pasaulyje yra daugybė pianistų. Pastebiu, kad konkretaus kūrinio interpretacijos būna itin panašios. Tuomet susimąstau – galbūt šiam kūriniui kažko trūksta? Taigi jau keletą metų leidžiu sau pabūti kompozitoriumi ir sava muzikine medžiaga papildyti jau esamus kūrinius. Šiuo metu daugiausiai eksperimentuoju su Fryderyko Chopino opusais.


– Palyginkite lenkiškąją ir lietuviškąją pianizmo tradicijas.

– Tikriausiai nuskambėsiu perdėm kategoriškai, bet, mano nuomone, nėra teisinga fortepijoninės muzikos atlikimą skirstyti į tam tikras Mokyklas. Tie, kurie sudarinėja knygas ar rašo straipsnius šia tema, man regis, yra per mažai susipažinę su fortepijoninės muzikos atlikimu. Juk kiekvienas būsimas pianistas buvo mokomas labai panašiais principais ir visi tapome pianistais. Kaip ir anksčiau, taip ir šiandieną jaunieji muzikai keliauja po visą pasaulį ir semiasi žinių iš skirtingų pedagogų. Tad man vis neaišku kaip galima fortepijoninės muzikos atlikimą priskirti konkrečioms tradicijoms ar Mokykloms.


Smalsumo skiltelė

– Koks Jūsų muzikinio repertuaro interesas?

– F. Chopino muzika yra mano idealas. Galbūt dar pridėčiau Johannesą Brahmsą, bet dar nesu tikras ar aš jam patinku taip, kaip man patinka jo muzika. Žinoma, negaliu nepaminėti J. S. Bacho, tačiau manau, kad jo muzikos klodai labiau skirti vargonininkams ir klavesinininkams.


– Netrukus pasirodysite VIII tarptautiniame M. K. Čiurlionio muzikos festivalio atidarymo koncerte. Atliksite M. K. Čiurlionio ir F. Chopino opusus.

– Tai labai simboliškas renginys, negaliu jame neatlikti M. K. Čiurlionio kūrybos. Nepaliauju žavėjęsis jo kūrybos ekscentriškumu. Neslėpsiu – yra Čiurlionio kompozicijų, kurių aš iki šiol negaliu suprasti, tačiau tai tik dar labiau sužadina mano norą domėtis šiuo kompozitoriumi. Tuo tarpu F. Chopinas yra nepamainomas mano kiekvieno koncerto palydovas. Žaviuosi šio kūrėjo tempo, ritmo, metro išraiškomis muzikoje.


– Kokie Jūsų artimiausi planai?

– Kelių dienų bėgyje (pabrėžiama, kad interviu darytas š. m. spalio 27 dieną) vėl keliausiu koncertuoti į Tanzaniją, nepaprastai tuo džiaugiuosi. Po to vyksiu į mylimą Lietuvą.


– Ko palinkėtumėte jaunosios kartos pianistams?

– Būkite sveiki ir laimingi! Niekada nenustokite mylėję muzikos ir kitų menų. Visada padėkite vieni kitiems, nes tik tokiu būdu Jūs tobulėsite kaip asmenybės ir profesionalūs muzikai.


– Užbaigite sakinį: „Jei ne muzika...“

– Pasaulis pražūtų.


Partnerių turinys.