Didmiesčio sindromas, arba Kai miestas tampa žudiku

Didmiesčio sindromas, arba Kai miestas tampa žudiku

Didmiesčių gyventojai nuolat susiduria su daugybe dirgiklių, keliančių stresą.


Nerimas, nemiga, apatija, padažnėjęs širdies ritmas, galvos skausmai ir net virškinimo sutrikimai... Ir visa tai – be jokios aiškios priežasties. Gydytojams vis dažniau tenka konsultuoti pacientus, kuriems gali pasiūlyti ne vaistų, o išsikraustyti iš didmiesčio. Taigi kas tas megapolio sindromas?


Vitalijus BALKUS


Nuo didelių kaimų iki tikrų miestų


Net keli pasaulio miestai pretenduoja į seniausio iki šių dienų išlikusio miesto titulą. Apie jų amžių galime spręsti daugiausia iš archeologinių radinių ir tik labai retais atvejais iš rašytinių šaltinių. Tad kuris miestas – seniausias?


Sirai teigia, kad jų teritorijoje yra net du seniausi miestai – tai sostinė Damaskas ir pastaraisiais metais liūdnais įvykiais išgarsėjęs Alepas. Damaskas egzistavo jau prieš 3 500 metų, kai buvo pirmą kartą paminėtas Egipto dokumentuose. Jei tikėtume archeologiniais tyrimais, šis miestas yra senesnis bent 700–800 metų. Na, o viduramžių istoriko Ibn Asakiro teigimu, dabar jam turėtų būti daugiau kaip 6 tūkst. metų. Tiesa, šis istorikas buvo damaskietis, tad nieko nuostabaus, jei miestą kiek pasendino. Alepas turi kiek didesnes galimybes vadintis seniausiu miestu, nes jo naudai byloja archeologiniai radiniai, kurių amžius siekia 8 tūkst. metų.


Kitų seniausių miestų chronologija ne ką tikslesnė. Reikėtų paminėti Kirkuką (Irake), gyvenamą jau daugiau nei 4 500 metų, Libano sostinę Beirutą, skaičiuojantį apie 5 tūkst. metų. Panašiu metu galėjo būti įkurtas ir Libane esantis Biblas. Na, o realiausias pretendentas vadintis seniausiu miestu yra Izraelio Jerichas. Jam dabar gali būti 9–11 tūkst. metų. Beje, žymioji Jeruzalė net nepatenka į seniausių išlikusių miestų dešimtuką.

REKLAMA


Tiesa, supratimas apie miestą kaip apie specifinių problemų šaltinį atsirado gerokai vėliau ir sietinas su didinga antikine Roma. Kad ir kaip norėtų sirų, žydų ar egiptiečių istorikai vadinti minėtas gyvenvietes tikrais miestais, iš esmės tai buvo didelių agrarinių teritorijų prekybos ir amatų centrai, kurių negausūs gyventojai dirbo aplinkinių žemdirbių naudai. Tokie miestai greičiau priminė mums puikiai žinomus tradicinius bažnytkaimius.


Nešvara, žiurkės ir ligos


Milijono gyventojų ribą peržengusi Roma jau kentėjo nuo kai kurių šiuolaikinių miestų ligų, pirmiausia – nuo nešvaros. Būtent miestai tapo pirmųjų didžiųjų epidemijų, kurių aukomis tapo šimtai tūkstančių ar net milijonai žmonių, židiniai. Vadinamasis Justiniano maras – epidemija, siautusi V a. ir nusinešusi iki 25 mln. gyvybių, – tapo paskutine vinimi, įkalta į Romos imperijos karstą.


Klaidinga manyti, kad antisanitarinės gyvenimo sąlygos liko praeityje ir, be sezoninės gripo epidemijos, neturime dėl ko jaudintis. Mokslininkai atranda vis naujų virusų, kurie nesukelia ūminių ligų, bet gali gerokai sumažinti darbingumą. Vien paprasčiausią slogą gali sukelti kone 40 skirtingų virusų, o kai kurie autoriai nurodo ir kitą skaičių – 120. Gausi yra ir mikroorganizmų, sukeliančių žarnyno veiklos sutrikimų, kariauna. Vis dar vyksta ginčai dėl lėtinio nuovargio sindromo kilmės, tačiau teorija, kad dalis atvejų gali būti virusinės kilmės, patvirtinama.

REKLAMA


Taigi ir šiuolaikinis žmogus, gyvenantis tankiai gyvenamame mieste, nuolat patiria mikroorganizmų atakų. Mokslas tik visai neseniai pradėjo apčiuopti mikroorganizmų ir iš pirmo žvilgsnio su jais nesusijusių negalavimų sąsajas ir ėmė nagrinėti, kaip jie veikia žmogaus imuninę sistemą. Tiesa, niekur nedingo ir mirtinų ligų pavojus, miestų džiunglės joms plisti – itin palanki vieta. Daugiausia nerimo kelia visiems žinomiems antibiotikams atsparios tuberkuliozės formos ir „paprastas“ gripas, esant dideliam žmonių populiacijos tankiui, mutavęs į ispaniškojo gripo pavojingumo lygio ligą.


Didmiesčio sindromas, arba Kai miestas tampa žudiku

Sirijoje esantis Alepas laikomas vienu seniausių pasaulio miestų.


Teršalų apsuptyje


Pirmieji miestai buvo žemės ūkio regionų centrai, o šiuolaikiniam miestui išmaitinti reikia už kelių šimtų ar net tūkstančių kilometrų esančių išteklių. Optimalios mitybos būdas, kai gyventojai vartoja vien savo regione pagamintą maistą (vadinamasis 100 km principas), liko praeityje, jį propaguoja nebent ekologiškos gyvensenos entuziastai, ir tai ne visi. Savaime suprantama, kad didmiesčio gyventojas vartoja daugiau maisto priedų nei mažo miestelio, juo labiau nei kaimo.


Be to, miestiečio mitybos racione yra daugiau kaloringesnių produktų – juos paslaugiai siūlo tiek greitojo maisto užkandinės, tiek parduotuvės, dėl ekonominių sumetimų linkusios didinti ilgai galiojančių mažaverčių produktų pasirinkimą. Kaip tai atsiliepia žmonių vartojimui, puikiai atspindi Didžiosios Britanijos statistikos duomenys. Šiandien vidutinis britas suvalgo margarino ar sviesto 7 kartus daugiau, nei rekomenduojama, mėsos (daugiausia pusgaminių) – 4 kartus daugiau, duonos – 2 kartus, o saldžių kepinių – 3 kartus.


Pabrėžtina, kad tai bendri šalies statistikos rodikliai, tokiuose miestuose kaip Londonas, Birmingamas ar Mančesteris jie trečdaliu ar net perpus aukštesni. Be to, ir bendras suvartojamo maisto kiekis net 43 proc. didesnis, nei turėtų būti.


Problema nebūtų tokia opi, o padariniai – tokie sunkūs, jei miestiečių neveiktų dar vienas veiksnys – mažas fizinis aktyvumas. Kone pusė išsivysčiusių šalių gyventojų prie kompiuterių praleidžia daugiau nei 4 valandas per parą. Miestietis valgo kaip artojas sėjos metu, o kalorijų sudegina ne daugiau nei viduramžių ponas, laiką leidęs pataluose.


Sveikatos nesuteikia ir didmiesčių oras. Puikiai žinome apie taršos poveikį plaučiams, o štai kad tarša yra tiesioginis hipertonijos rizikos veiksnys, sužinota visai neseniai Ohajo universiteto mokslininkų dėka. Apie oro taršą kaip apie galimą akių ligų priežastį jau prabilo ir oftalmologai.



Na, o vienas iš straipsnių oro taršos tema buvo pavadintas „Liaukitės sportuoti mieste“. Tyrėjai, palyginę dviratininkų ir bėgikų, sportavusių miesto gatvėse ir užmiestyje, būklę, konstatavo, kad sportas didmiestyje kenkia sveikatai. Aktyviai judėdamas žmogus vos per valandą įkvepia daugiau teršalų nei per visą ramaus darbo dieną. Taigi greičiausiai yra teisūs tie, kurie sportuoti renkasi uždaras sales net ir vasarą.


Tikrosios miestiečio problemos


Kas leidžia aiškiai nubrėžti liniją tarp didmiesčio ir provincijos gyventojų ir to, kas vadinama megapolio sindromu? Pirmiausia – psichologiniai faktoriai, lemti dirgiklių pertekliaus. Vienas iš jų – nuolatinė baimė pavėluoti. Gyvenimas pagal griežtą dienotvarkę galiausiai tampa streso priežastimi, o stresas veikia organizmą.


Specialistai, nagrinėjantys miego sutrikimus, vartoja terminą jet lag („lėktuvo vėlavimas“), kuriuo apibūdinamas natūralių paros bioritmų sutrikimas žmogui keliaujant per kelias laiko juostas. Pastaruoju metu medikų terminiją papildė social jet lag, t. y. bioritmų sutrikimas dėl socialinės aplinkos veiksnių, kitaip vadinamas savaitgalio nemiga ar pirmadienio sindromu. Žmogus, dėl darbo ritmo nuolat patiriantis miego stygių, savaitgalį jį kompensuoja ilgiau miegodamas ir taip tarsi keliauja lėktuvu per laiko juostas į Vakarus, o pirmadienį lyg ir yra priverstas grįžti į Rytus.


Išsamūs šio reiškinio tyrimai, atlikti Vokietijoje, Šveicarijoje ir Austrijoje, parodė, kad pusė iš 35 tūkst. apklaustųjų junta bioritmų sutrikimo padarinius. Dieną tokie žmonės – mažiau darbingi, mieguisti, o naktį juos kamuoja nemiga. Dar labiau stulbina išvada, kad tokia būsena lemia didesnį alkoholio vartojimą, tarp tokių asmenų buvo daugiau rūkančių, nutukusių ir net sergančių cukralige. Be to, žmonės, varginami bioritmų sutrikimo, daugiau vartojo kavos ar kitų stimuliatorių.


Miestų gyventojai nėra apsaugoti nuo išorės dirgiklių. Mums visiškai įprasta, kad atsikėlę ryte patikriname savo socialinio tinklo paskyrą, keliaudami automobiliu klausomės trankios muzikos, t. y. net nepradėję darbo dienos jau esame atlikę aibę „darbų“. O juk organizmui nėra didelio skirtumo, ar jūs įsitempę diskutuojate internete tariamai opia tema, ar, tarkime, tvarkote buhalterijos dokumentus.

REKLAMA


Nieko nuostabaus, kad dažnas jau per pietų pertrauką jaučiasi išsunktas. Kuo didesnis miestas, tuo daugiau dirgiklių, ir įdomu, kad į juos reaguojame visada, net jeigu to nesuvokiame. Reaguojame į naują reklaminę iškabą, į eismo pokyčius, į bet kokią žinutę, nuskambėjusią per radiją.


Dar vienas svarbus didmiesčio sindromo aspektas tas, kad miestietis gyvena kur kas didesnės konkurencijos sąlygomis nei provincijos gyventojas. Būtent miestuose yra pačios geidžiamiausios ir geriausiai apmokamos darbo vietos. Čia didesnis ir gyvenimo tempas, nes reikia viską daryti greičiau už kitus konkuruojančius individus. 2012 m. grupė mokslininkų sumanė pirmą kartą sudaryti matematinį modelį gyvenimo tempui apskaičiuoti.


Siekiant išsiaiškinti tarpusavio bendravimo intensyvumą buvo išanalizuoti 440 mln. mobiliųjų telefonų skambučių Portugalijoje ir daugiau kaip 8 mlrd. laidinių telefonų skambučių Didžiojoje Britanijoje duomenys. Kaip ir buvo galima tikėtis, nė vienas kaimiškasis regionas ar mažesnis miestas neprilygo didmiesčiui, o skirtumai kartais siekė kelias dešimtis kartų. Net jeigu prielaida, kad skambučių skaičius ir intensyvumas yra gyvenimo tempo rodiklis, nėra teisinga, tyrimo rezultatai vienareikšmiškai rodo telefonų skambučių, kaip dar vieno stipraus dirgiklio, svarbą.


Didmiesčio sindromas, arba Kai miestas tampa žudiku

Dažnam miestiečiui tenka gyventi didesnės konkurencijos sąlygomis nei provincijos gyventojui.


Pabėgimas iš miesto


Sėkmingas jaunas bankininkas palieka darbą ir pradeda ūkininkauti, programuotojas persikelia gyventi iš Vakarų didmiesčio į Afrikos gilumą, fotomodelis išnuomoja butą miesto centre ir keliauja traukiniais po tolimąją Aziją... Tai – ne užgaida, ne atsitiktinumas, o vis labiau plintančio socialinio reiškinio pavyzdžiai.


„Daunšiftingas“, arba gyvenimas „žema pavara“, Vakaruose vis labiau įsigali – žmonės atsisako karjeros, išorinių patogumų ir net turto dėl asmeninio komforto. Be abejo, tai nėra visiškai naujas dalykas, iš istorijos žinome, kaip žmonės rinkdavosi atsiskyrėlio dalią ar apsigyvendavo vienuolynuose ar kitose asketiškose bendruomenėse.


Kaip tam tikras gyvenimo modelis šis reiškinys pradėjo plisti Vakaruose XX a. septintajame dešimtmetyje kartu su hipių subkultūra. Modernieji diogenai rinkdavosi gyvenimą atokiuose pasaulio kampeliuose, bet masiniu reiškiniu tai netapo, nes daugeliui atrodė pernelyg nekomfortiška. Dešimtojo dešimtmečio „žemos pavaros“ idėjas palaikantieji – jau ne visiški asketai, o žmonės, atsisakantys kai kurių vartojimo malonumų ar karjeros siekių.


Ir supratimas, kad taip besielgiantis žmogus anaiptol nėra nevykėlis, visuomenėje tik didėja. Pavyzdžiui, Australijoje atlikta sociologinė apklausa parodė, kad net 26 proc. šalies gyventojų renkasi asmeninį komfortą, o ne karjerą ar vartojimo malonumus. Panašūs skaičiai yra ir kitose industrinėse Vakarų valstybėse. Reikia pripažinti, kad mūsų ekonomikos sąlygomis gyventi „žema pavara“ vis dėlto būtų sunku, nes dažnam net ir intensyvus darbas yra būdas išgyventi, o ne susikrauti papildomus turtus, kurių kiti atsisako dėl savo vidinės ramybės. Ir Vakaruose šiuolaikiniai atskalūnai – dažniausiai išsilavinę jauni žmonės, kurių pajamos yra kiek didesnės nei vidutinės.

REKLAMA


Jei visgi negalime sau leisti įsigyti ūkio kaime ar juo labiau iškeisti butą Vilniuje į salą Samoa salyne, ar tikrai turime būti „suvalgyti“ miesto? Tikrai ne. Ir pirmoji užduotis – mažinti stresą. Nieko blogo nenutiks, jeigu bent savaitgaliais nesijungsite prie socialinių tinklų, neskaitysite laiškų, gal netgi pamiršite, kuriame kambario kampe stovi televizorius.


Specialistai rekomenduoja laikytis griežtos dienotvarkės tik išskirtiniais atvejais. Nėra jokios būtinybės planuoti darbus minučių tikslumu nepaliekant laisvo laiko. Kaip rodo atlikti tyrimai, prieš kiekvieną naują užduotį, jei tai, be abejo, ne vinių kalimas į sieną, reikia vidutiniškai 24 minučių, kad tinkamai pasirengtume. Telefonas taip pat gali tapti jūsų priešu, tad ar jo tikrai nuolat reikia, maža to, su aibe pypsinčių pranešimų?


Penktadienio „poilsis“ su bokalu alaus ar taure kokteilio klube taip pat greičiau išbalansuos, nei padės atsipalaiduoti. Na, o kai nuo pirminio streso pailsėsite, bus pats laikas pagalvoti – gal tikrai verta pradėti gyventi „žema pavara“?


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ