Kosmose tiek daug vietų, kur gali slypėti gyvybė, kad jų nė neįmanoma suskaičiuoti. Apie tai, kaip mokslininkai ieško gyvybės už Žemės ribų, kalbamės su Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto astrofizike daktare Renata MINKEVIČIŪTE.

– Kodėl mokslininkus taip domina egzoplanetų paieškos ir galimybės kuo daugiau apie jas sužinoti?

– Egzoplanetų tyrimai svarbūs keliais aspektais. Visų pirma mes norime suprasti, kaip atrodo visata ar bent mūsų galaktika. Buvo laikas, kai nežinojome, kad ir kitos žvaigždės turi savo planetų. Tiesa, apie tokią galimybę mokslininkai diskutavo, bet tik po 1995 m. stebėjimų gauta įrodymų. Dabar jau įsivaizduojame, kad mūsų Saulės sistema nėra unikali ir vienintelė, kad daugybė žvaigždžių turi planetų sistemas, – patvirtinta beveik 6 tūkst. egzoplanetų. Vienas jų galime lyginti su Saulės sistemos planetomis, kitos yra į jas nepanašios, išties egzotiškos. Mokslininkams rūpi, kaip jos formuojasi. Tokios žinios padeda suprasti, kaip susidarė mūsų Saulės sistema, nes kitas sistemas galime matyti skirtingose jų evoliucijos stadijose. Be to, svarbi ir dar viena misija – ieškoti į Žemę panašių egzoplanetų. Viena vertus, įdomu, kiek ir kokių jų yra, kita vertus, turime nepamiršti, kad mūsų gimtoji planeta nėra amžina, nors jai prognozuojamas laikas gana ilgas – 5 mlrd. metų. Vis dėlto, jei žmonija tiek gyvuos, jai teks ieškotis naujų namų. Skamba fantastiškai, bet reikia turėti planą B, kad esant būtinybei būtų kur keliauti.

Būdai pamatyti svetimus pasaulius

– Kaip aptinkamos egzoplanetos? Juk jos skrieja kažin kur labai toli...

– Yra keli metodai jas aptikti. Pats paprasčiausias – pamatyti. Mes Žemėje galime matyti savo Mėnulį ir kitas planetas, nes šie kosminiai kūnai atspindi Saulės šviesą. Logiškai galvojant, ir egzoplanetos turėtų atspindėti savo žvaigždės šviesą ir turėtume jas matyti. Bet žvaigždės nuo mūsų labai toli, ir įžiūrėti planetas šalia jų sudėtinga, dar neturime tokių galingų technologijų. Visų pirma reikėtų suprasti, kad žvaigždė skleidžia labai daug šviesos. Pavyzdžiui, jei stovėtume naktį priešais ilgąsias šviesas įjungusį automobilį, nematytume nieko, kas aplinkui vyksta. Bet jei šviesas išjungtume, galėtume įžiūrėti daug daugiau. Tą patį bandoma padaryti ir su žvaigždės šviesa.

Galima į teleskopą įmontuoti koronografą ar panaudoti kitą būdą jai užblokuoti. Bet yra papildoma sąlyga: egzoplaneta turi būti pakankamai didelė, tarkim, Žemės dydžio dangaus kūną tokiu būdu pamatyti sudėtinga – jis turėtų būti kaip Jupiteris ar dar didesnis ir skrieti toli nuo savo žvaigždės. Vis dėlto šis metodas yra taikomas, ir taip pavyko pamatyti keletą egzoplanetų. Bet daugiau jų atrandama naudojant kitus metodus.

Nors tiesiogiai egzoplanetos nematome, apie jos buvimą galime spręsti iš to, kaip ji paveikia savo žvaigždės šviesą ar pačią žvaigždę. Šiuo metu populiariausias yra tranzitų metodas. Kai tranzito metu tarp žvaigždės ir mūsų praslenka egzoplaneta, žvaigždės skleidžiamas šviesos srautas sumažėja, nes egzoplaneta jį blokuoja. Tas sumažėjimas labai menkutis, bet dabartinės technologijos tokios jautrios, kad jį užfiksuoja – taip identifikuojama egzoplaneta. Tranzitų metodu atrasta daugiausia egzoplanetų, jį taiko teleskopas TESS.

Gana dažnai naudojamas ir populiarus radialinio greičio metodas. Kai planeta sukasi aplink savo žvaigždę, pastaroji taip pat nestovi vietoje. Kiekviena žvaigždė su savo planeta sukasi aplink bendrą masės centrą ir mūsų atžvilgiu ji tai šiek tiek tolsta, tai artėja link mūsų, ir jos radialinis greitis periodiškai kinta. Tiesa, žvaigždžių radialinio greičio pokyčiai dėl planetų gravitacinės įtakos yra labai maži – gali būti keli centimetrai per sekundę. Pavyzdžiui, Saulė, veikiama Jupiterio, siūbuoja pirmyn ir atgal maždaug 12,5 m/s greičiu, o Žemės – vos 0,09 m/s. Turėdami labai jautrius prietaisus mes tuos mažyčius poslinkius galime pastebėti ir nustatyti, kad kažkas žvaigždę tarsi tampo iš jos pusiausvyros padėties – greičiausiai tai yra jos planeta. Šį metodą taikant buvo atrasta pirmoji egzoplaneta.

Norėčiau paminėti ir dar vieną – mikrolęšio – metodą. Jis paremtas Alberto Einsteino reliatyvumo teorija: kosminiai kūnai dėl gravitacijos, kuri šviesą iškreivina, veikia panašiai kaip lęšis – didinamasis stiklas, akiniai, netgi mūsų akys. Jie laužia žvaigždžių šviesos spindulius ir gali juos sutelkti į vieną tašką. Todėl kai tarp žvaigždės ir stebėtojo praslenka egzoplaneta, ji labai trumpam – kelioms akimirkoms – pastiprina žvaigždės šviesą, ir mes ją matome ryškesnę nei įprastai. Taip ji atkreipia mokslininkų dėmesį. Šis metodas nėra labai efektyvus, bet jis padeda aptikti egzoplanetas, kurios laisvai klajoja po galaktiką, palikusios savo žvaigždę. Jas pastebėti sunku, ir tik mikrolęšio metodas leido sužinoti, kad jos egzistuoja.

Gyvybė keičia atmosferą

– Aptikti egzoplanetas nėra paprasta… Kokios informacijos jas atradę mokslininkai gali gauti?

– Tai priklauso nuo taikomo metodo. Iš tranzitų metodu gautos informacijos galime nustatyti, kokiu greičiu egzoplaneta sukasi aplink savo žvaigždę, apskrita ar ištęsta jos orbita. Radialinio greičio metodas leidžia nustatyti egzoplanetos masę ir kiek laiko ji užtrunka apsisukdama aplink savo žvaigždę. Derindami abu metodus ir žinodami masę bei dydį galime apskaičiuoti tankį, o pagal jį spręsti, kokia ta egzoplaneta: ar vandens pasaulis, ar uolinė, panaši į mūsų Žemę, ar dujinė, kaip Jupiteris ar Saturnas.

Kai tranzito metu planeta keliauja per savo žvaigždės diską, jos šviesa, sklisdama per planetos atmosferą, sugeriama atmosferoje esančių atomų ir molekulių – taigi iki mūsų ji atkeliauja paveikta planetos atmosferos. Mes galime gauti žvaigždės spektrą, iš jo išskirti planetos spektrą ir nustatyti, kokia yra cheminė egzoplanetos atmosferos sudėtis. Kol kas tai bene vienintelis tyrimas, leidžiantis sužinoti apie egzoplanetas daugiau detalių: ne tik iš ko sudaryta atmosfera, bet ir spręsti apie paviršių, jo sąlygas, klimatą, debesuotumą. Kadangi egzoplanetos labai toli nuo mūsų, negalime stebėti, kas yra jų paviršiuje. Ir tik iš atmosferos tyrimų paaiškėja, ar tinkamos toje egzoplanetoje sąlygos gyvybei egzistuoti. Iš mūsų Žemės pavyzdžio žinome, kad gyvybė palieka tam tikrų pėdsakų, taigi pati apie save praneša. Pats paprasčiausias pavyzdys – atmosferoje esantis deguonis. Jo yra tik todėl, kad jį gamina gyvi organizmai: kol Žemėje nebuvo gyvybės, atmosferoje nebuvo deguonies. Tad, jei stebėdami egzoplanetą aptiktume stiprų deguonies signalą, galėtume įtarti, kad ten vyksta panašūs procesai kaip Žemėje, tikėtina, yra bakterijų, dumblių, augalų.

Kita gyvybės egzistavimą liudijanti medžiaga yra metanas. Žemėje vyksta natūralūs procesai, kurių metu į atmosferą patenka metanas, bet jis yra ir mikroorganizmų metabolizmo produktas. Mūsų atmosferoje deguonis su metanu nedraugauja ir iš karto jį oksiduoja. Bet jei kažkokios protingos būtybės, gyvenančios kitoje planetoje, padarytų Žemės atmosferos tyrimą, žinodami šių medžiagų savybes jie galėtų įtarti: hm, jei radome metano, vadinasi, jį nuolat kažkas gamina ir tikriausiai tai yra gyvi organizmai. Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodo publikacijų ir apie kitas medžiagas, kurias gali gaminti gyvi organizmai ir kurių aptinkama stebint už Saulės sistemos ribų esančias egzoplanetas. Pavyzdžiui, pernai planetos K2-18b atmosferoje buvo aptikta demetilsulfido ir demetildisulfido dujų. Žemėje tokias dujas į atmosferą išskiria jūrų fitoplanktonas ir bakterijos. Tai nėra neginčijami įrodymai, kad gyvybė ten tikrai egzistuoja, bet svarbus pats principas, kad mes galime ją aptikti iš atmosferos tyrimų ir tam tikrų joje esančių medžiagų.

Atpažįstama tai, kas panašu

– Kodėl egzoplanetų tyrimai neatsiejami nuo nežemiškos gyvybės paieškų?

– Mes norime suprasti, kiek gyvybės atsiradimas yra universalus reiškinys kosmose. Kol kas atrodo, kad jame viskas vyksta pagal tam tikrą tvarką, labai cikliškai. Atsiranda žvaigždės, galiausiai jos baigia savo gyvenimą, vienaip ar kitaip kosmose paskleidžia dujas, iš jų vėl susidaro naujos žvaigždės, aplink jas vėl formuojasi planetos – jų sistemas turi daugybė žvaigždžių. Šis procesas kosmose yra universalus. O kaip yra su gyvybe? Ar ji atsiranda spontaniškai, vos tik planetiškame dangaus kūne susidaro tinkamos sąlygos, ar vis dėlto gyvybė mūsų Žemėje yra atsitiktinis atvejis, nes laike ir erdvėje sutapo daugybė papildomų palankių aplinkybių? Aš išvardijau kraštutinumus, bet mums rūpi ir tai, kas yra tarp jų.

Taip pat labai įdomu patikrinti, ar už Saulės sistemos ribų egzistuojanti gyvybė tokia pati, kaip ir Žemėje – sudaryta iš angliavandenilio molekulių. Ar visur anglis yra pagrindinė medžiaga gyvybei susidaryti? Galbūt tai nėra vienintelis kelias ir egzistuoja gyvybė silicio pagrindu – tokia idėja sklando tarp mokslininkų. Kitas svarbus aspektas yra pačios gyvybės evoliucija. Žemėje gyvybė egzistuoja jau ne vieną milijardą metų: seniausia bakterijos fosilija datuojama 3,5 mlrd. m. Tai nėra tvirtai įrodyta, bet bent prieš 2,5 mlrd. m. gyvybė mūsų planetoje jau tikrai buvo. Tačiau tai buvo primityvios bakterijos, o sudėtingesni organizmai atsirado vėliau. Įdomu, ar tie evoliucijos šuoliai buvo atsitiktiniai, ar tai universalus procesas ir, jei kitose planetose sąlygos gyvybei egzistuoti laikėsi pakankamai ilgai, kelis milijardus metų, ar ten taip pat išsivystė protingos būtybės. O gal vis dėlto toks laimingas atsitiktinumas nutiko tik mums, o kitur rasime vien primityvius mikroorganizmus. Taigi kyla daugybė klausimų, ir tik atradę gyvybę už Žemės ribų galėtume tikėtis atsakymų.

– Egzoplanetų įvairovė didelė, bet mokslininkus labiausiai domina uolinės planetos. Kodėl? Ar galėtų gyvybė egzistuoti ir kitokiuose pasauliuose?

– Astrobiologijoje (moksle, kuris tyrinėja gyvybės atsiradimą ir egzistavimą už Žemės ribų) laikomasi principo, kad ieškome tokios gyvybės, kurią geriausiai pažįstame. Apie Žemės gyvybę žinome daugiausia: kaip ji pasireiškia, kokius bioindikatorius skleidžia į aplinką, kokių sąlygų jai reikia, kaip ji maitinasi ir dauginasi. O apie kitas gyvybės formas galime tik fantazuoti. Todėl mokslininkai nesiblaško (juk visi tie tyrimai brangiai kainuoja ir norisi juos atlikti kuo efektyviau) ir sutelkia dėmesį į tas planetas, kurios panašios į mūsiškę. Bet nenumoja ranka ir į vandens pasaulius, kurių paviršiuje tyvuliuoja ištisas vandenynas. Kodėl? Kadangi didžioji dalis mokslininkų sutaria, kad Žemėje gyvybės lopšys yra vandenyno dugnas, kur trykšta karštos, mineralų prisotintos hidroterminės versmės. Tačiau vandens pasauliuose gyvybę būtų sudėtingiau atrasti nei egzistuojančią paviršiuje, kur ji keičia atmosferą, aplinką. Ar gali būti gyvybės dujinėse planetose, sunku įsivaizduoti, savo Jupiteryje ir Saturne nesame jos aptikę.

Daug žinių apie galimybes palaikyti gyvybę egzoplanetose suteikia ir jų žvaigždžių cheminės sudėties tyrimai – juos atlieka ir Lietuvos mokslininkai. Žinodami žvaigždės temperatūrą galime nustatyti vadinamąją gyvybės zoną – regioną aplink žvaigždę, kur temperatūra yra tinkama tiek mums pažįstamai gyvybei išlikti paviršiuje, tiek vandeniui išsilaikyti. Taip pat reikėtų suprasti, kad žvaigždė su savo planetomis formuojasi iš tos pačios medžiagos – dujų ir dulkių debesies. Tirdami žvaigždės cheminę sudėtį galime numatyti, kokios planetos aplink ją formuosis, – mums svarbi anglis: jei jos žvaigždėje yra pakankamai, galime tikėtis, kad bus ir planetose. Iš Žemės pavyzdžio žinome, kad uolienos sudarytos iš magnio ir silicio, todėl daugiausia dėmesio tiriant žvaigždę kreipiama į šiuos mineralus, pagal jų santykį galime spręsti, ar buvo palanki terpė susiformuoti uolinėms egzoplanetoms.

Apie Lietuvos astrofizikų atradimą ir kitas galimybes

– Kokių dar galėtumėte paminėti mūsų šalies astrofizikų pasiekimų ieškant egzoplanetų egzistavimo įrodymų?

– Atliekant tyrimus ir nedideli teleskopai gali būti reikšmingi. Lietuvoje galime stebėti egzoplanetų tranzitus – VU Fizikos fakulteto Molėtų astronomijos observatorijos teleskopas, kurio skersmuo 165 cm, yra pakankamai galingas.

Kadangi dabar surenkama labai dideli kiekiai – terabaitai – duomenų, reikia daug kompiuterinių ir žmogiškųjų resursų jiems apdoroti. Lietuvių astrofizikai taip pat gali prie tos duomenų analizės prisijungti – tai vienas būdų dalyvauti pasauliniuose moksliniuose tyrimuose. TESS ir kovo mėnesį savo misiją baigęs „Gaia“ teleskopai veikia tokiu principu: skriedami kosmose jie skenuoja dangų, o duomenis analizuoja Žemėje dirbantys mokslininkai. Tos informacijos gausybėje jie pastebi įdomius įtartinus objektus, kuriuos reikėtų atidžiau patyrinėti, bet teleskopai nebegali prie jų grįžti.

Tad galima atlikti stebėjimus antžeminiais teleskopais, netgi tokiais, kokių turime Lietuvoje, ir bet kokia papildoma informacija yra vertinga. Mes kalbamės ypatingu metu – visai neseniai Lietuvos mokslininkai kartu su kolegomis iš Lenkijos ir kitų šalių atliko vieno iš „Gaia“ teleskopo pamatytų objektų papildomus stebėjimus ir, juos išanalizavus buvo atrasta dujinė egzoplaneta AT2021uey b. Ji labai įdomi keliais aspektais. Visų pirma, ji buvo aptikta dėl mikrolęšio efekto, o taip atrdandama labai nedaug egzoplanetų. Objektas įdomus ir tuo, kad yra toli nuo mūsų, ne galaktikos diske, bet sferoide. Šiuo metu tai tik trečia tokia žinoma egzoplaneta. Ji šiek tiek didesnė už Jupiterį ir skrieja labai toli nuo savo žvaigždės. Tai pavyzdys, kaip ir mažos šalies nedidelė astrofizikų bendruomenė gali prisijungti prie reikšmingų atradimų.

Ir Saulės sistemoje yra ką veikti

– O jei tolimų pasaulių neieškotume ir grįžtume į mūsų Saulės sistemą – ar čia dar yra vietų, kur tikimasi aptikti gyvybės?

– Saulės sistemoje tikrai yra įdomių objektų. Kuo toliau ją tyrinėjame, tuo geriau suprantame, kad gyvybės zonos apibrėžimas nėra pakankamas. Astrobiologų įsitikinimu, vanduo lygu gyvybei, o pastaruoju metu vis daugiau atrandama Jupiterio ir Saturno palydovų, kuriuose, manoma, yra poledinis arba popaviršinis vandenynas. Iš Žemės tyrimų mokslininkai žino, kad mikroorganizmai geba prisitaikyti ten, kur žmogus negalėtų gyventi, – aukštose ir žemose temperatūrose, druskingame vandenyje, aukštame slėgyje… Taigi suprantame, kad gyvybei nebūtinos idealios sąlygos, ir ne vienas kandidatas tapti potencialiu gyvybės turėtoju stoja į eilę. Tai ne tik seniausiai mokslininkų dėmesį patraukę Saturno palydovas Enceladas ir aplink Jupiterį skriejanti Europa, bet ir šios planetos palydovas Ganimedas. Dar vienas labai įdomus dangaus kūnas yra Titanas, skriejantis aplink Saturną. Jis turi atmosferą, kurią, kaip ir Žemės, daugiausia sudaro azotas. Jo paviršiuje yra skystų telkinių, tik jie sudaryti ne iš vandens, o iš angliavandenilių – skysto metano ir etano. Atliekant ilgalaikius tyrimus taip pat įrodyta, kad po Titano paviršiumi yra skysto vandens vandenynas. Taigi ir Titanas, ir Europa laukia jiems skirtų misijų ir išsamesnių tyrinėjimų. Egzoplanetos yra toli, ir apie skrydžius į jas galime tik pasvajoti, o Saulės sistemoje esančius objektus galime pasiekti kur kas greičiau.

Už Saulės sistemos ribų

Šios egzoplanetos gali būti pakankamai panašios į Žemę, kad jose būtų gyvybės.

Kepler-186f
Už 558 šviesmečių

Pirmoji Žemės giminaitė už Saulės sistemos ribų buvo atrasta 2014 m. Gulbės žvaigždyne. Ši egzoplaneta turi uolėtą paviršių ir galbūt net vandens bei atmosferą. Tačiau ji skrieja vadinamosios gyvybės zonos pakraštyje ir iš savo žvaigždės gauna vos trečdalį energijos, kuria Žemę aprūpina Saulė, todėl kyla abejonių, ar joje gali egzistuoti gyvybė.

Vieneri „metai“ šioje egzoplanetoje trunka tik 130 Žemės dienų. Kadangi jos žvaigždė yra raudonoji nykštukė, paviršiuje dienos šviesa galėtų būti labiau oranžinė ar rausva, o ne melsvai balta, kaip Žemėje. Net jei turėtume erdvėlaivį, skrendantį 10 proc. šviesos greičiu, kelionė pas mūsų planetos pusseserę (taip vos atradus buvo pavadinta Kepler-186f) truktų 5 tūkst. metų.

K2-18b
Už 124 šviesmečių

2023 m. Kembridžo universiteto mokslininkai paskelbė galimai aptikę biologinių požymių planetoje K2-18b. Analizuodami Jameso Webbo kosminio teleskopo Artimosios infraraudonųjų spindulių srities spektrografo surinktus duomenis, jie planetos atmosferoje aptiko metano, anglies dioksido ir, kas dar labiau stebina, dimetilo sulfido, kuris atlieka svarbų vaidmenį formuojantis debesims. Žemėje šios dujos yra jūros dumblių, jas išskiriančių į atmosferą, metabolitas. Jis ir kitos gyvybę palaikančios dujos teikia mokslininkams vilties, kad kada nors kosmose rasime gyvybės įrodymų.

Vis dėlto 2024 m. Kalifornijos universiteto Riversaide mokslininkai užginčijo 2023 m. tyrimo išvadas, teigdami, kad Jameso Webbo teleskopas negeba atskirti metano nuo dimetilo sulfido. Mokslininkai spėja, kad teleskopas dimetilo sulfidą aptiktų tik tuo atveju, jei gyvybė planetoje K2-18b išskirtų jo 20 kartų daugiau nei Žemėje. Kita vertus, ši išvada nepalaidojo vilčių aptikti gyvybę ar dimetilo sulfidą planetoje K2-18 b. Jameso Webbo teleskope taip pat yra Vidurinės infraraudonųjų spindulių dalies prietaisas, galintis metane atpažinti dimetilo sulfidą. Mokslininkai mano, kad metų pabaigoje jau bus daugiau informacijos apie šios egzoplanetos atmosferą.

Wolf 1069 b
Už 38 šviesmečių

Wolf 1069 b skrieja aplink raudonąją nykštukę, kuri yra daug mažesnė už mūsų Saulę, todėl planeta gauna tik apie 65 proc. energijos, kurios Žemė sulaukia iš Saulės. Ši egzoplaneta aplink savo daug mažesnę ir vėsesnę žvaigždę apskrieja per 15,6 dienos. Be to, ji sinchroniškai sukasi aplink savo ašį, t. y. visada yra viena puse atsisukusi į žvaigždę. Mokslininkai spėja, kad ši uolinė egzoplaneta yra panašios masės kaip Žemė ir joje gali būti vandens bei atmosfera, kuri teoriškai galėtų apsaugoti gyvybę nuo kenksmingos kosminės spinduliuotės.

Kentauro proksima b
Už 4 šviesmečių

Arčiausiai Žemės esanti egzoplaneta Kentauro proksima b skrieja aplink Saulės sistemai artimiausią žvaigždę. Kaip ir Wolf 1069 b, Kentauro proksima b skrieja aplink raudonąją nykštukę ir gauna apie 65 proc. energijos, kuria Žemę aprūpina Saulė. Vadinasi, ten gali būti vandens ir atmosfera, taigi ir gyvybė. Vis dėlto Kentauro proksima b nepasiduoda mokslininkų bandymams ištirti jos atmosferą. Paprastai tam naudojamas tranzitų metodas, kai laukiama, kol planeta praskries priešais savo žvaigždę. Sklisdama per egzoplanetos atmosferą, žvaigždės šviesa pažeria daug informacijos apie ją. Bet dėl Kentauro proksimos b gravitacinės traukos raudonoji nykštukė žvaigždė svyruoja ir neleidžia mokslininkams nuodugniai ištirti egzoplanetos atmosferos, todėl žinomas tik apytikslis jos dydis ir masė.

5 gyvybės ieškotojai

Jameso Webbo kosminis teleskopas. Viena iš pagrindinių šio prietaiso misijų yra egzoplanetų paieška, tikintis jose rasti gyvybės požymių. Planetų atmosferos sudėtį galima analizuoti įvairiais teleskope įrengtais prietaisais, pavyzdžiui, spektrografais.

„Europa Clipper“. Šis naujos kartos zondas, sukurtas Jupiterio palydovui Europai tirti, nuodugniai išanalizuos jos vandenynų sudėtį ir geologinius bruožus. „Europa Clipper“ buvo paleistas 2024 m. spalį, bet apledijusį palydovą pasieks tik 2030 m. balandį.

Tranzituojančių egzoplanetų apžvalgos palydovas. Šis 2018 m. paleistas prietaisas fotografuoja apie 75 proc. dangaus ir jau apžvelgė tūkstančius visatoje egzistuojančių egzoplanetų. Iki 2025 m. liepos 1 d. jis nustatė 7655 galimas egzoplanetas, iš kurių 638 buvo patvirtintos.

Itin didelis teleskopas. Tikėtina, kad tai bus didžiausias kada nors pastatytas antžeminis teleskopas. Jį sudaro penki veidrodžiai, iš kurių didžiausias yra 39 m skersmens ir sudarytas iš tūkstančio šešiakampių segmentų. Itin didelis teleskopas vis dar statomas, o mokslinius stebėjimus turėtų pradėti 2028 m.

CARMENES. Ši programa ieško egzoplanetų, labai tiksliai matuodama M nykštukių spinduliuotės pokyčius. Tam naudojamas radialinio greičio metodas. Stebėjimai atliekami Ispanijoje, Kalar Alto observatorijoje, naudojant 3,5 metro skersmens teleskopą.

Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.