Guvernantės – ne tik romanų veikėjos: toks darbas iki šiol egzistuoja

Guvernantės – ne tik romanų veikėjos: toks darbas iki šiol egzistuoja


Nors guvernantės mums labiau primena romanų veikėjas iš praėjusių amžių, iš tikrųjų jos egzistuoja iki šiol, o jų darbas – itin gerai apmokamas.


Ramutė ŠULČIENĖ


Nuo auklių guvernantės skiriasi tuo, kad pagrindinė jų užduotis yra ugdyti, lavinti vaikus, ne tik prižiūrėti. Guvernančių pėdsakų rastume kiekvienoje karališkojoje ar bajorų šeimoje. Kartais jos tapdavo atsidavusiomis būsimųjų karalių ir karalienių patikėtinėmis, lydėdavo juos visą gyvenimą ir išlaikydavo dar vaikystėje užmegztą artimą, motinišką ryšį su savo auklėtiniais. Guvernantės itin paklausios tapo XIX a. Tuo metu jas pradėjo samdyti ne tik aristokratija, didikai, bet ir vidurinės klasės miestiečiai, vadinamoji buržuazija. Guvernantės ir pačios dažniausiai buvo kilusios iš miestiečių, kartais – iš kilmingų šeimų. Tai leido joms įgyti tam tikrą išsilavinimą savo namuose ar specializuotose guvernančių mokyklose.

REKLAMA


Ilgi vienumos metai


Anuomet moterims dirbti nebuvo įprasta, juo labiau svetimuose namuose. Sprendimas tapti guvernante dažnai slėpė įvairias šeimos nelaimes: bankrotą ir gresiantį nepriteklių, šeimą išlaikiusio tėvo mirtį ir pan. Tiesa, kai kurios merginos darbą laikė galimybe išsilaisvinti iš namų aplinkos, pamatyti pasaulį už namų sienų. Ne visos jautėsi laimingos: niekada negalėjai žinoti, ar tėvai bus malonūs ir vaikai – paklusnūs, o gal teks kentėti aukštesnės klasės žmonių panieką ir begalinį vienišumo jausmą.


Guvernantė ilgam apsigyvendavo ponų namuose, aplankyti artimuosius pavykdavo vos keletą kartų per metus. Nors gyvendavo kartu, ji nebūdavo nei šeimos dalis, nei tarnaitė, niekas su guvernante iš esmės nebendraudavo. Daugelis motinų baimindavosi, kad jų vaikai labiau pamėgs guvernantę, nes ji praleisdavo su jais kur kas daugiau laiko, todėl po darbo valandų ją ignoruodavo. Pavojų guvernantei galėjo kelti ir nedoro namų šeimininko troškimai.

REKLAMA


Nepriekaištingas išsilavinimas


Paprastai guvernantės jaunesnio amžiaus mergaites ir berniukus mokė skaityti, rašyti, skaičiuoti, užsienio kalbų. Vaikams paūgėjus, berniukams ieškota mokytojų vyrų arba jie būdavo išsiunčiami į mokyklas, o mergaites pagal to meto moterų išsilavinimo standartus toliau ugdė guvernantės, t. y. mokė groti muzikos instrumentais, rašyti poeziją, tapyti ir pan.


Šiuolaikinei guvernantei privalu turėti aukštojo mokslo diplomą, mokėti vieną ar kelias užsienio kalbas, guvernantės dažnai specializuojasi tam tikrose srityse: muzikos, menų, humanitarinių ar kitų mokslų. Šiais laikais jos dažniausiai dirba su jaunesnio amžiaus vaikais, kol šie pradeda lankyti privačias ugdymo įstaigas. Tačiau kai kurios guvernantės ir toliau lieka šeimose, prižiūri vaikus po pamokų, bendrauja su jais užsienio kalba, moko groti pianinu ir pan. Guvernantės samdomos ir tada, kai šeima turi daug keliauti, todėl nori užtikrinti tam tikrą vaikų išsilavinimo lygį.


Nerealu, bet įmanoma


Ištekėti guvernantėms būdavo gana sudėtinga, nes jos tiesiog nesutikdavo savo socialinio sluoksnio vyrų. Šeimininkų namuose pasirodydavę vyrai dėl socialinių skirtumų jomis nesidomėdavo. Nors tikrovėje tai buvo beveik neįmanoma, apie guvernančių ir jas nusamdžiusių ponų santykius, meilę ir santuoką parašyta ne viena knyga. Pavyzdžiui, Šarlotės Brontės „Džeinė Eir“ ne tik vis dar gausiai skaitoma nuo 1847 m., bet ir ne sykį ekranizuota. Pati rašytoja neištekėjo už pono Ročesterio, kaip Džeinė Eir, tačiau, apakus tėvui, dirbo guvernante (kaip ir jos seserys) ir savo patirtį sudėjo į romaną.



Dar viena žymi istorija – miuziklas „Muzikos garsai“ – slepia realios šeimos istorijos faktus. Guvernantė Marija 1926 m. iš tiesų išvyko prižiūrėti ir ugdyti septynių našliu tapusio kapitono Georgo fon Trapo vaikų, netrukus už jo ištekėjo ir tapo Marija fon Trap. Beje, guvernantė tekėti labai nenorėjo, atidėliojo kaip galėdama šį sprendimą, nes svajojo stoti į vienuolyną. Visgi, kaip pati vėliau prisipažino, aukojosi dėl vaikų, ir ši auka po kurio laiko leido džiaugtis trimis bendrais mažyliais. Tiesa ir ta, kad šeima buvo labai muzikali. Po karo ji išvyko į Ameriką, kur, pasivadinusi Trapų šeimos choru, itin sėkmingai koncertavo.


Prastas sprendimas


Gera guvernantė turi mokėti ne tik kelias kalbas ir groti kokiu nors muzikos instrumentu. Ne mažiau svarbu mokėti tylėti daug metų. Dauguma guvernančių dirbo ir tebedirba karališkosiose ar žymių žmonių šeimose, labai vertinančiose konfidencialumą. Užtenka vienos išplepėtos paslapties, trumpos atvirumo minutės – ir guvernantės reputacija amžiams sugadinta, vargu ar ją samdys kita šeima.


Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II ir jos sesers princesės Margaretos guvernantė Marion Kroford į karališkąją šeimą atvyko dirbti, kai princesės dar buvo mažytės. Po metų jai buvo pasiūlyta neterminuota darbo sutartis. Guvernantės pareigas M. Kroford ėjo iki pat Elžbietos vestuvių 1947 m. Net 16 metų Marion atidėliojo savo pačios vestuves, nes tai būtų privertę atsisveikinti su princesėmis – ištekėjusios moterys guvernantėmis nebedirbo.

REKLAMA


Po ilgų atsidavimo metų guvernantė neliko pamiršta: jai leista apsigyventi žymiajame Notingamo kotedže Kensingtono rūmų teritorijoje – tame pačiame, į kurį po vestuvių įsikėlė princas Haris su Megan Markl. M. Kroford ir toliau būdavo kviečiama į šventes rūmuose ir mėgavosi išskirtiniu karalienės dėmesiu. Tačiau visa tai ji kaipmat prarado, kai sutiko išspausdinti savo, kaip guvernantės, prisiminimus knygoje apie mažąsias princeses: iš išskirtinių namų teko išsikraustyti, karališkoji šeima su ja daugiau niekada nesikalbėjo, net neatsiuntė užuojautos per buvusios guvernantės laidotuves.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.