Arbatinukas – namų šilumos sargas

Arbatinukas – namų šilumos sargas


Kai tik Rytuose išpopuliarėjo arbata, neįmantrus indas jai ruošti tapo svarbia arbatos gėrimo ritualo dalimi, suvienijančia šeimos narius, suteikiančia namams šilumos ir jaukumo. Tokį vaidmenį arbatinukas atlieka ir šiandien.


Nuo vario iki molio


Kaip ir pati arbata, arbatinukas atsirado Kinijoje, bet gerokai vėliau. Arbatą esą 2700 metų prieš Kristų atrado imperatorius Šen Nunas, kai jo tarnas virino vandenį ryžiams, ir į puodą netyčia įkrito keletas nežinomo augalo lapelių. Vanduo įgavo tokį gerą skonį ir suteikė tiek žvalumo, kad imperatorius liepė šį augalą pasodinti rūmų sode ir pavadino jį te, - iš to ir kilo europietiški arbatos pavadinimai (angliškai arbata – tea, vokiškai – tee, prancūziškai – le thé).
Žinoma, tai – tik legenda.


Ilgą laiką arbatą, norėdami tapti žvalesni, gėrė arba kramtė tik valstiečiai. Aristokratišku gėrimu, kuris padėdavo jiems neužmigti ilgai meldžiantis, budistų vienuolių dėka ji tapo gerokai vėliau. Ilgą laiką arbata buvo tik žalioji. Tik viduramžiais jos lapelius pradėjo džiovinti saulėje arba virš ugnies, šitaip suteikdami jiems juodą arba raudoną atspalvį bei ypatingą aromatą. Iš pradžių arbatą plikydavo tiesiai puodelyje, suberdami pasmulkintus lapelius į karštą vandenį. Japonijoje darydavo kitaip: pildavo verdantį vandenį į plikinį, o paskui plakdavo, kol atsirasdavo putų. Tai ir buvo žymiosios arbatos ceremonijos esmė.

REKLAMA


Vandenį šiai ceremonijai virindavo katiliuke arba ketaus arbatinuke virš anglių. Kinai tai laikė barbarišku veiksmu ir tikino, kad verdantis vanduo užmuša naudingąsias arbatos savybes; vanduo arbatai turi būti karštas, bet ne verdantis. Tam buvo išrastas varinis indas, į jį supildavo vandenį, o į centre esantį dūmtakį pildavo anglių. Šis virdulys (tolimas samovaro „protėvis“) buvo naudojamas ne tik arbatai ruošti, bet ir mėsai, žuviai, koldūnams virti. Maždaug IV a. atsirado ir arbatinių, skirtų arbatai plikyti. Tiesa, apvalainus molio indus lipindavo dar prieš mūsų erą – ypač išgarsėjo gaminami Dziangsu provincijoje, kur būdavo iškasamas geriausias raudonasis molis. Iš pradžių į juos pildavo vyną, kurį kinai geria pašildytą. Vėliau paaiškėjo, kad arbata tokiame inde užplikoma kur kas geriau negu puodelyje. Molis leidžia arbatai „kvėpuoti“ ir drauge sugeria jos aromatą.


Ne tik skoniui, bet ir grožiui


Netrukus arbatinukus pradėjo gaminti iš ketaus – tokie ilgiau išsaugodavo šilumą, be to, juos buvo galima pašildyti virš ugnies. Tiesa, ne visiems patikdavo arbatoje atsiradęs metalo prieskonis. Kompromisiniu variantu tapo taip pat Kinijoje išrastas porcelianas. Iš jo pagamintas arbatinis išlaikydavo arbatos skonį ir aromatą, be to, būdavo galima mėgautis ne tik arbatos skoniu, bet ir arbatinių išvaizda. Ant jų vaizduodavo drakonus, feniksus, laukinius arklius – šitaip linkėdami geriantiems arbatą sveikatos ir ilgaamžiškumo.

REKLAMA


Vėliau virdulius pradėjo gaminti iš stiklo: jie idealiai tiko „surištoms“ arbatoms plikyti. Tokios arbatos būdavo gaminamos rutuliukų pavidalo. Panardinti į vandenį, jie virsdavo nuostabiomis gėlėmis. Tik stiklinis arbatinis suteikia galimybę mėgautis šiuo reginiu. Buvo ir tokių nagingų žmonių, kurie gebėdavo pagaminti arbatinius iš vertingo akmens – jaspio arba nefrito.


Neatsižvelgdami į medžiagą, kinai skyrė aštuonių formų arbatinukus, iš jų populiariausiu laikytas Si Ši, taip pavadintas legendinės senovės gražuolės garbei. Šis arbatinukas buvo mažas, skirtas dviem puodeliams arbatos, ir beveik apvalus, su trumpu snapeliu. Iki šiol jį gamina meistrai iš Isino ir dugne palieka savo įspaudą – kokybės garantiją. Si Ši, kaip visi geri arbatai plikyti skirti arbatiniai, uždengiamas gerai priglundančiu dangteliu su maža angele – ji neleidžia užplikytai arbatai „uždusti“. Kita ypatybė: arbatinuko snapelis prie korpuso turi priglusti 30-35 laipsnių kampu, o gale šiek tiek susiaurėti.


Švilpukas užmaršiesiems


XVII a. pabaigoje įvyko neišvengiamas dalykas – olandų pirkliai arbatą atvežė į Europą. Iš pradžių ją vartojo kaip vaistą, o vėliau žvalumui suteikti gerdavo rytais su cukrumi ir pienu (tai kinai laikė dar didesniu nesusipratimu negu arbatos plikymą verdančiu vandeniu). Vėliau didžiojoje Europos dalyje arbatą išstūmė kava, ir tik Anglijoje ją iš tiesų pamėgo.


Vakaruose arbatinukus, kaip ir katiliukus, gamindavo iš vario arba alavo. Jie greitai atvėsdavo, tad netrukus juos, kaip ir Kinijoje, ėmė gaminti iš ketaus. Tokie arbatiniai ilgai išlikdavo karšti, bet ir užvirdavo gerokai lėčiau. Jie tapo tikru kantrybės išbandymu žymiojo Džeromo Klapkos Džeromo romano herojams, kurių sugalvotas įstatymas skelbė: „Virdulys, į kurį tu žiūri, niekuomet neužverda.“ Tačiau tereikėjo nukreipti dėmesį, ir vanduo išvirdavo visas, pats virdulys perkaisdavo, aprūkdavo, pasidengdavo suodžiais arba net tapdavo gaisro priežastimi. Tik 1921 m. amerikiečių prekeivis Džozefas Blokas bent iš dalies išsprendė problemą, prie virdulio snapelio pritaisęs švilpuką – pasigirdęs garsas pranešdavo užmaršiai šeimininkei, kad vanduo jau užvirė.



Aprūkusį ketaus virdulį palikdavo ant viryklės, o kilnųjį gėrimą plikydavo atskirame arbatinuke. Iš pradžių kinų pavyzdžiu jis būdavo nedidelis, molinis, skirtas vos vienai arbatos porcijai paruošti. Tokį indą vadino portugališku žodžiu bokaro – „didelė burna“. Vėliau, nusižiūrėjus turkiškus kavinukus, arbatinius imta daryti didesnius, bet, kitaip negu kavinukai, savo apvalią formą jie išlaikė.


Arbatinukus imta gaminti iš vario arba sidabro, puošti įmantriais ornamentais ir įvairiomis detalėmis. Jų nosis pailgėjo, ėmė panašėti į gulbės kaklą, todėl Prancūzijoje imta gaminti gulbės pavidalo arbatinukus. Tokie įmantrūs dirbiniai brangiai kainavo, bet dar labiau buvo vertinamas iš Kinijos atvežtas porcelianas. XVIII a. po daugelio bandymų kokybišką porcelianą pagaliau išmokta gaminti ir Vokietijoje. Maždaug tuo pat metu atsirado ir pirmieji servizai, susidedantys iš paties arbatinuko, puodelių rinkinio, indo pienui bei indo rankoms nuskalauti. Viskas buvo gaminama iš porceliano, kainavo brangiai ir lengvai duždavo. Kur kas praktiškesni buvo indai iš fajanso (pavadinimas kilo nuo Italijos miesto Faencos, kur XVII a. buvo ištobulinta fajansinių dirbinių gamyba). Dauguma keraminių arbatinukų iš jo gaminama ir šiandien.


Britų gėrimas


XIX a. kiekvienas anglas išgerdavo vidutiniškai 300 litrų arbatos per metus, ypač po to, kai lordas Čarlzas Grėjus Indijos kolonijoje užveisė arbatos plantacijas. Arbatą gerdavo ir rytais, ir vakarais, o 1840 m. hercogienė Ana iš Bedfordo įvedė paprotį mėgautis šiuo gėrimu ir dieną, penktą valandą popiet. 1851 m. vyriausybė net įteisino specialią arbatos pertraukėlę valstybės tarnautojams („five o‘clock tea“). Britų premjeras Viljamas Juartas Gladstonas sakė: „Kai šalta, arbata jus sušildys, kai karšta – atgaivins. Ji prablaško liūdesį ir padeda nusiraminti susijaudinus.“


Anglai arbatą ruošdavo (ir teberuošia) taip: į šiek tiek pašildytą porcelianinį arbatinuką beriama po šaukštą arbatžolių kiekvienam ruošiamam puodeliui, pridedamas papildomas šaukštas visam arbatinukui. Užpilama karštu vandeniu, palaikoma penkias minutes ir išpilstoma į puodelius, kuriuose jau būna įpilta pieno arba grietinėlės.

REKLAMA


Karalienės Viktorijos epochoje tokie arbatos gėrimo vakarėliai pakeitė kviestinius pietus (nes kainavo kur kas pigiau) ir galėdavo trukti net kelias valandas. Kad arbatinis per tiek laiko neatvėstų, jį laikydavo ant spiritinės viryklės. Atsirado ir kitų naujovių, pavyzdžiui, „arbatos virtuvė“, kurioje vanduo arbatai buvo šildomas ant degančių anglių arba įkaitintu metalo gabalu. Tiesą sakant, tai nėra britų išradimas – panašių įtaisų vandeniui pašildyti turėjo dar senovės romėnai.


Elektriniai virduliai


Vis dėlto arbatos ruošimo technologijos toliau tobulėjo – vokiečiai išrado samovarą, kuris kaitino vandenį degindamas žibalą arba spiritą. Įsigalėjo paprotys žolelių plikymo arbatinuką įtaisyti samovaro viršuje, kad jis visada būtų šiltas.


Maždaug XX a. viduryje ant ugnies kaitinamus arbatinukus iš rinkos ėmė stumti elektriniai virduliai. Pirmą elektrinį virdulį dar XIX a. pabaigoje sumeistravo amerikiečių kompanijos „Carpenter electric“ inžinieriai, bet tada jų produktas palaikytas komerciškai neperspektyviu. Estafetę perėmė vokiečių firma AEG. Ji ėmė gaminti įprastus arbatinukus su išorine kaitinimo plokšte – kai kuo panašu į elektrinę viryklę. Po Pirmojo pasaulinio karo inžinieriai kaitinimo elementą (spiralę) įtaisė arbatinuko viduje – toks sprendimas leido užvirinti vandenį kur kas greičiau. Maždaug tuo pat metu buvo sukurtas pirmasis apsaugos mechanizmas, išjungiantis arbatinuką, jeigu jame nėra vandens. Pirmieji elektriniai arbatinukai buvo gaminami iš ketaus arba plieno. Jie buvo labai sunkūs ir brangūs.


Na, o sovietinėse virtuvėse tuo metu karaliavo emaliuotas arbatinukas. Didžiausias patobulinimas – metalinę rankenėlę pakeitė plastikinė arba medinė. Septintajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje imti gaminti elektriniai virduliai iš nikeliuoto žalvario. Jie menkai tesiskyrė nuo įprastų, užvirdavo gana negreitai – per 10 ar 15 minučių. Be to, nebuvo automatinio išjungimo mechanizmo, tad tokie virduliai negalėjo būti palikti be priežiūros.


O Vakaruose elektrinių virdulių forma iš esmės keitėsi: jie tapo cilindriniai, kaitinimo elementas buvo montuojamas arbatinuko dugne – tokia konstrukcija leido vandenį pašildyti kur kas sparčiau. Gana greitai praėjus stiklinių arbatinukų madai, jie pradėti gaminti bene vien tik iš plastiko. Kad būtų patogiau ir elektros laidas nesipainiotų pilant vandenį, padėklas buvo atskirtas nuo paties virdulio. Elektros kontaktą dizaineriai suprojektavo apvalų, tiksliai padėklo viduryje, todėl patį virdulį ant padėklo galima pasukti taip, kaip patogiau. Visi šiuolaikiniai arbatinukai automatiškai išsijungia, kai vandens nėra arba jis užverda.

REKLAMA


Šiuolaikiškos tendencijos


Šiandien pirkėjams siūlomi pačių įvairiausių modelių elektriniai arbatinukai - nuo mažučių, skirtų tik porai puodelių arbatos, iki 2–3 litrų talpos, orientuotų į naudojimą įstaigose. Yra arbatinukų, įkaitinančių vandenį tik iki tam tikros nustatytos temperatūros. Pastaruoju metu vėl madingi arbatinukai iš keramikos arba nerūdijančiojo plieno – jie brangesni, bet juose virintas vanduo, gamintojų nuomone, yra skanesnis.


Sunku pasakyti, kiek čia tiesos, bet pirkėją visada traukia gražesnis, tarsi senoviškas daiktas, kartu išlaikantis šiuolaikinį funkcionalumą. Tai matome ir arbatinukų arbatai plikyti atveju: kad ir kokios būtų mados ir diegiamos naujovės, porcelianiniai ir fajansiniai servizai lieka nenugalima klasika. Vakaruose taip pat yra populiarūs arbatinukai iš plieno arba karščiui atsparaus stiklo, pastaruosiuose dažnai naudojami kūginiai filtrai, kurie pakeitė anksčiau madingą sietelį. Į tokį filtrą suberiamos arbatžolės ir užpilamos karštu vandeniu. Filtras užtikrina, kad gėrimas bus visiškai skaidrus, jame nebus arbatžolių lapelių.


Ruošti arbatai pritaikomi ir arbatinukai su stūmokliu. Specialus stūmoklis arbatžolių lapelius prispaudžia prie dugno, o arbata būna itin aromatinga.


Kad ir koks būtų arbatinukas, pigus ar brangus, labai paprastas ar itin modernus, kaip ir anksčiau, prie jo susiburia namiškiai pasidžiaugti senojo gėrimo skoniu ir bendravimu su artimaisiais.