Manvydas VITKŪNAS

Amazonės miškai dėl išskiriamo didelio kiekio deguonies vadinami žaliaisiais Žemės plaučiais. Gamta ir žmonės šiame krašte sukūrė daug stebuklų: galinga Amazonės upė turi savo požeminę sesę, o džiunglių viduryje išaugęs milijoninis miestas didžiuojasi puikiu operos teatru.

Kur yra Amazonės ištakos ir koks tikslus vandeningiausios pasaulio upės ilgis? Šis iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas iš tiesų yra labai sudėtingas. Amazonė kaip vientisa upė susidaro sutekėjus dviem kitoms iš Andų kalnų Peru teritorijoje atitekančioms vandeningoms upėms – Maranjonui ir Ukajaliui, – susiliejančioms netoli Ikitoso miesto. Jei Amazonės pradžia laikysime Maranjoną, bendras Amazonės ilgis sieks 6 400 km, jei skaičiuosime su Ukajaliu, bendras ilgis bus apie 7 100 km. Štai čia ir prasideda tolesni ieškojimai – į Ukajalį įteka Apurimako upė, o į ją Andų kalnuose, nuo Mismio kalno šlaito, srovena du sniego tirpsmo suformuoti upokšniai – Karhuasanta ir Apačita. Būtent ši vieta Mismio kalno šlaite, kur dabar stovi nedidelis kryžius, pastaruoju metu dažniausiai laikoma Amazonės ištakomis.

Amazonės iš džiunglių?

Pirmieji europiečiai, 1499 m. liepą pasiekę Amazonės žiotis ir beveik 100 kilometrų nuplaukę viena iš jos deltos šakų – Para, buvo italų kilmės keliautojo Amerigo Vespučio vadovaujami Ispanijos jūrininkai.

Senieji Pietų Amerikos gyventojai indėnai milžinišką upę vadino įvairiais vardais – jie išvertus dažniausiai reikšdavo „didžioji upė“, „upių motina“ ar „upių valdovė“. Pavadinimą „Amazonė“ suteikė europiečiai, ir tai susiję su gana keistu pasakojimu. Ispanų konkistadoro Gonsalo Chimeneso de Kesados vadovaujamos 1539 m. ekspedicijos dabartinės Kolumbijos teritorijoje dalyviai užrašė, esą žemyno gilumoje gyvena karingų moterų – amazonių – gentis. Amazonėmis senovės graikai vadino mitines moteris kovotojas, neva gyvenusias Mažojoje Azijoje (dab. Turkijoje), o vėliau persikėlusias į Skitiją dabartinės Ukrainos pietuose. Pasakota, kad šios moterys santykius su kitų genčių vyrais palaikė tik dėl giminės tąsos, gimusias mergaites pasilikdavo, o berniukus nužudydavo ar atiduodavo jų tėvams.

Taip pat senovės graikai teigė, jog amazonės nusipjaudavo vieną krūtį, kad būtų patogiau šaudyti iš lanko. Šio antikinio mitologinio pasakojimo motyvus iš dalies atkartojo XVI a. ispanų keliautojai, aprašę moteris iš Pietų Amerikos miškų gelmių taip pat kaip labai karingas, su kitų genčių vyrais santykius palaikančias tik dėl giminės pratęsimo bei gimusius berniukus atiduodančias tėvams. Ispanai neminėjo tik krūtų amputavimo. Vis dėlto atrodo, kad tai labiau pramanyta nei tikra istorija. Tačiau ji neliko be atgarsio.

1542 m. kitas ispanų konkistadoras, Fransiskas de Oreljana, su bendražygiais nuo Andų priekalnių leisdamasis Amazonės upe tolyn į Rytus, Atlanto vandenyno link, esą taip pat susidūrė su moterimis kovotojomis. Ekspedicijoje dalyvavęs vienuolis ir kronikininkas Gasparas de Karvachalis aprašė baltaodes, puikiai kovojusias ir taikliai šaudžiusias iš lankų. Šį pasakojimą jis pagražino žiniomis, neva „kiti indėnai jam pasakojo“, jog moterys karės gyvena mūriniuose pastatuose už kelių dienų kelio nuo upės, o jų būstus puošia moteris vaizduojančios skulptūros iš sidabro bei aukso. Istorijos apie tropinių Amazonės miškų glūdumoje esančią, aukso ir kitų brangenybių pertekusią mitinę Eldorado šalį paskatino leistis į tolimas ir pavojingas ekspedicijas daugybę keliautojų bei avantiūristų.

Dabar dauguma istorikų mano, kad ispanų konkistadorų ir jų palydovų aprašytos amazonės nebuvo atskira moterų kovotojų gentis, tiesiog indėnės stojo į mūšį prieš atėjūnus kartu su savo vyrais. Taip pat tikėtina, kad iš laivų su indėnais šaudęsi ispanai iš tolo galėjo palaikyti moterimis ilgaplaukius vyrus, o balta oda – priešų kūnus dengusius ritualinius dažus, naudotus indėnų kariams einant į mūšį. Kiti keliautojai Amazonės miškuose jokių amazonių genties pėdsakų nerado. Tačiau pačiam F. de Oreljanai kelionės įspūdžių pakako, kad atrastą didžiulę upę (plaukiant ja vis tolyn į rytus, ėmė net nesimatyti krantų) jis pavadintų Amazone.

Kaučiuko karštligė

F. de Oreljana su bendražygiais pasiekė upės žiotis. Artėdami jų link, europiečiai susidūrė su reiškiniu, kurį vietos indėnai vadino pororoca. Tai – potvynio banga, netoli vandenyno siekdavusi 3 m aukštį. Galiausiai laivai išplaukė į Atlantą ir vargais negalais palei Pietų Amerikos pakrantes pasiekė Kubagvos salą prie dabartinės Venesuelos krantų. Grįžęs į Ispaniją, F. de Oreljana surengė naują ekspediciją – vėl perplaukė Atlantą ir įplaukė į Amazonės žiotis. Šį kartą jo tikslas buvo pakilti prieš srovę ir pabandyti pasiekti Amazonės ištakas. Šios ekspedicijos metu F. de Oreljana, jo jaunutė žmona ir daugelis kitų bendražygių žuvo nuo tropinių ligų ir maisto stygiaus.

Pirmasis keliautojas, kuriam pavyko nukeliauti nuo Amazonės žiočių iki ištakų, buvo portugalas Pedras Teišeira. 1637–1639 m. jo vadovaujamos ekspedicijos dalyviai pakilo nuo žiočių iki Andų kalnų, juos įveikė ir pasiekė Ramųjį vandenyną, vėliau grįžo prie upės ir vėl atsidūrė prie jos žiočių. Būtent portugalai užvaldė didžiąją dalį Amazonijos ir įtraukė į vėliau nepriklausoma valstybe tapusios Brazilijos kolonijos sudėtį.

Pirmuosius keliautojus didžiąja upe pribloškė, taip pat ir šiuolaikinius žmones stebina Amazonės didybė. Dėl gausių ir vandeningų intakų (iš viso jų yra daugiau kaip 1,1 tūkst.; daugiau neturi nė viena pasaulio upė) Amazonė vis didina savo tūrį ir plotį: ties Maranjono ir Ukajalio santaka upės krantus skiria 2 km, ties Manausu įtekėjus didžiausiam intakui – Rio Negrui – plotis siekia 18 km, o ties žiotimis upė išplatėja iki 80 km. Deltoje Amazonė suskyla į daugybę atšakų. Čia yra ir didžiausia Amazonėje Maražo sala, savo plotu prilygstanti dviem trečdaliams Lietuvos. Drumsto gėlo vandens masė įsiveržia į Atlantą milžiniška jėga, upės poveikis (sumažėjęs druskingumas) juntamas vandenyne net už 300 km nuo žiočių. Amazonės nuotėkis sudaro net 18 proc. (!) visų pasaulio upių nuotėkio, o giliausia upės vieta siekia net 139 m.

Upės gylis ir vandeningumas leidžia net okeaniniams laivams plaukti Amazone labai toli – net 1 690 km nuo žiočių iki Manauso uosto, esančio pačioje Amazonijos širdyje. Mažesni laivai gali plaukioti net 4 300 km ilgio atkarpoje, o viso Amazonės baseino vandens kelių tinklas – tiesiog milžiniškas – net 25 tūkst. km. Manausas – megapolis (2,2 mln. gyventojų), išaugęs vidury džiunglių. Jis buvo įkurtas portugalų 1669 m. kaip karinis fortas. Miestas ėmė labai sparčiai augti XIX a. pabaigoje, prasidėjus vadinamajai kaučiuko karštligei.

Pasaulio pramonei reikėjo daug kaučiuko, o didžiausi ištekliai buvo Amazonijoje. Į Braziliją, Peru ir kitas regiono šalis, ir taip traukusias imigrantus, plūstelėjo nauja atvykėlių banga. Miestai sparčiai plėtėsi ten, kur dar prieš keliasdešimt metų civilizacija buvo vos pastebima. Manausas – ryškiausias tos epochos atspindys. Mieste dar XIX a. pabaigoje buvo įrengtas elektrinis tramvajus, iškilo aibė puikių pastatų, o viską vainikavo 1896 m. atidarytas Amazonės teatras. Itin prabangius šio teatro rūmus papuošė marmurinės grindys ir krištoliniai sietynai iš Italijos, baldai ir interjero detalės iš Belgijos, Prancūzijos ir kitų šalių.

Į teatrą atvykdavo gastroliuoti žymiausi muzikantai ir dainininkai iš Europos ir Šiaurės Amerikos. Vėliau, kaučiuko karštligei gerokai nuslūgus ir regionui nuskurdus, teatras ilgą laiką buvo uždarytas ir griuvo, o prieš kelis dešimtmečius restauruotas ir vėl veikia. Kitas tos neįtikėtinai turtingos epochos Amazonijoje pavyzdys yra Peru Ikitoso mieste stovintis vadinamasis geležinis namas, suprojektuotas garsiojo prancūzų inžinieriaus Gustavo Eifelio, pagamintas iš metalo Belgijoje, atplukdytas į Amazonės aukštupį vietos milijonieriaus užsakymu ir pastatytas 1890-aisiais.

Požeminė sesė

Dabar Amazonija ekonomiškai reikšminga visų pirma dėl naudingųjų iškasenų (naftos, dujų, spalvotųjų metalų) gavybos, kokybiškos medienos, durpių eksporto. Didžiuliai miškų plotai – iškirsti, tapo dykynėmis ar naudojami žemės ūkiui. Kadaise Amazonės indėnai, skirtingai nei dažnai įsivaizduojama, buvo daug pasiekę naudodami šias žemes, versdamiesi žemdirbyste, bet gyveno santaikoje su gamta. Šiuolaikiniai žmonės elgiasi labai trumparegiškai. Amazonijos gamta niokojama, ištekliai sparčiai eikvojami. Tai kelia milžinišką pavojų išties unikaliai regiono gamtai.

Visi yra girdėję apie anakondas ar piranijas, bet retas žino, kad būtent Amazonės baseine gyvena vienos stambiausių pasaulyje gėlavandenių žuvų – didžiosios arapaimos, sveriančios daugiau nei 200 kg. Taip pat čia galima išvysti nykstančių gėlavandenių Amazonės delfinų. Vien žuvų Amazonėje ir jos intakuose gyvena daugiau nei 2 tūkst. rūšių. Sausumoje gyvybės formų įvairovė tiesiog pribloškia. Apskaičiuota, kad čia vos 10 kv. km atogrąžų miško tenka apie 2 250 augalų, 125 žinduoliams, 400 paukščių, daugybei bestuburių.

Zoologai ir botanikai ten vis dar atranda ką nors naujo, o archeologus džiugina džiunglėse aptinkami senųjų indėnų genčių, kurių dauguma atstovų mirė nuo europiečių atneštų ligų, kultūrų pėdsakai. 2011 m. Brazilijos geofizikų draugija iškilmingai pranešė apie dar vieną reikšmingą atradimą: pasirodo, Amazonė turi požeminę sesę. Maždaug 4 km gylyje po Amazone teka (tiesa, labai lėtai) ir Atlantą pasiekia požeminė upė. Ji pavadinta Hamza net 45 metus Amazonės baseiną tyrinėjusio indų kilmės mokslininko Valijos Hamzos garbei. Neabejotina, kad Amazonės upė ir visas Amazonijos regionas nustebins dar ne vienu atradimu.

Daugiau įdomių istorijų rasite žurnale „Ar Žinai, Kad?“