Eifelio bokštas iškilo kaip laikinas statinys!

Eifelio bokštas iškilo kaip laikinas statinys!


Prieš 130 metų, 1889 m. kovo 31 d., Paryžiuje baigtas statyti vienas garsiausių pasaulyje inžinerinių statinių – Eifelio bokštas, iš pradžių planuotas kaip trumpalaikis statinys, bet galiausiai tapęs vienu iš Prancūzijos sostinės simbolių ir įamžinęs savo kūrėjo Giustavo Eifelio vardą.


Manvydas VITKŪNAS


1889 m. Paryžiui ir visai Prancūzijai buvo išskirtiniai – čia turėjo vykti Pasaulinė paroda. Ši paroda jau seniai buvo tapusi sparčios pramonės pažangos, naujų technologijų sklaidos, tarptautinio bendradarbiavimo simboliu. Pirmoji tokia paroda buvo surengta 1851 m. Londone garsiosios britų karalienės Viktorijos vyro princo Alberto iniciatyva. Vėliau parodos kas kelerius metus vyko įvairiose šalyse – Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Australijoje, Belgijoje, Ispanijoje. Paryžius nuo 1855-ųjų jau tris kartus buvo spėjęs tapti garsiausios pasaulyje parodos šeimininku, o 1889 m.


Pasaulinė paroda turėjo būti išskirtinė: tais metais buvo minimas Prancūzijos revoliucijos šimtmetis. Specialiai šiai parodai Paryžiuje buvo pastatyti Trokadero rūmai (vietoj jų rengiantis vėlesnei, 1937 m., parodai iškilo nauji Šajo rūmai). 111 metrų ilgio Mašinų galerija tapo tuomet didžiausiu dengtu pastatu pasaulyje, o jos statybai naudota suvirinta geležis, o ne lietas plienas. Parodoje buvo demonstruojami vokiečių inžinierių Gotlybo Daimlerio ir Karlo Benco sukonstruoti automobiliai, daugybė kitų įdomių mašinų bei išradimų (pavyzdžiui, pirmą kartą publika galėjo aplankyti fotografavimo kabiną). Parodos karaliene spauda pavadino elektrą, mat elektros gamybos ir naudojimo klausimams buvo skirta itin daug dėmesio. Paroda, vykusi nuo gegužės 6 iki spalio 31 d., baigėsi, neišliko ir dauguma jos objektų. Visgi vienam statiniui buvo lemta ne tik išlikti iki mūsų dienų, bet ir pelnyti pasaulinę šlovę.

REKLAMA


Buvo teisiamas


Rengiantis Pasaulinei parodai, Paryžiaus miesto savivaldybė kreipėsi į architektus, inžinierius ir paragino suprojektuoti statinį, kuris simbolizuotų Prancūzijos technologinius ir inžinerinius pasiekimus. Konkurse dalyvavo įvairūs specialistai ir jų grupės, viena iš jų buvo Giustavo Eifelio inžinerijos biuras.


G. Eifelis buvo vokiečių kilmės prancūzų inžinierius. Jis gimė Dižone (Rytų Prancūzijoje) 1832 m. gruodžio 15 d. Jo tikroji pavardė buvo Benikhauzenas, bet vokiečių kilmės šeima Prancūzijoje pasivadino kita pavarde – Eifeliais (Eifeliu buvo vadinamas kalvagūbris Vokietijos vakaruose, kur buvo Benikhauzenų gimtinė). Pats Giustavas net iki 1880-ųjų prisistatydavo senąja pavarde ir tik brandžiame amžiuje tapo Eifelis. Jo tėvas buvo kariškis, vėliau ėmė talkinti žmonai šeimos versle: Eifeliai turėjo ūkį ir įmonėlę, kurioje buvo gaminamos medžio anglys. Sūnus Giustavas veiklių tėvų buvo atiduotas auginti močiutei.


Berniukas mokėsi vidutiniškai ir tik paskutinėse mokyklos klasėse pasitempė. Jam labiausiai patiko istorija ir literatūra. Visgi, paskatintas dėdės iš mamos pusės, acto gamyklos savininko, ir jo draugo, žymaus chemiko, Giustavas nusprendė rinktis technologijų studijas. 1855 m. jis baigė Centrinę menų ir amatų mokyklą Paryžiuje ir gavo inžinieriaus diplomą. Greitai išgarsėjo kaip gabus sudėtingų inžinerinių įrenginių konstruktorius. Amžininkus stebino jo suprojektuoti statiniai – metalinis 60 metrų aukščio ir 160 metrų ilgio tiltas per Duero upę Portugalijos Porto mieste, 500 metrų ilgio geležinkelio tiltas Prancūzijos Bordo mieste, geležinkelio stoties statinių kompleksas Budapešte, didžiulis, pusės kilometro ilgio, įspūdingame 130 metrų aukštyje įrengtas Garabi viadukas Pietų Prancūzijoje ir daug kitų. G. Eifelis taip pat dalyvavo konstruojant Laisvės statulos Niujorke karkasą.

REKLAMA


Tiesa, ne viskas inžinieriaus biografijoje buvo gražu ir šlovinga. 1893 m. jis tapo vienu iš kaltinamųjų byloje, kurioje Panamos kanalo statytojai buvo kaltinami finansinėmis machinacijomis ir kitais nusikaltimais. G. Eifelis nuteistas kalėti dvejus metus ir turėjo sumokėti 20 tūkst. frankų baudą, bet apeliacinis teismas šį nuosprendį atšaukė suėjus senaties terminui.


Siūlė net giljotiną!


Paskelbus Pasaulinės parodos išskirtinio statinio konkursą, G. Eifelis iš pradžių neturėjo konkrečios idėjos, tad pradėjo raustis savo įmonės archyve ir peržiūrėti biuro darbuotojų anksčiau siūlytus projektus, kurie dėl įvairių priežasčių buvo atidėti į šalį. Akys užkliuvo už Moriso Kekleno 1884-aisiais parengto metalinio bokšto projekto eskizo. G. Eifelis nusprendė patobulinti šį projektą, pasitelkęs kitą projektuotoją – Emilį Nugjė. 1884 m. rugsėjo 18 d. G. Eifelis kartu su savo bendradarbiais įregistravo projektą patentų biure (vėliau Giustavas išpirko iš kolegų visas patentų teises).


1886-ųjų gegužę vyko konkursas, jame buvo vertinami net 107 projektai. Daugelis, kaip ir G. Eifelis, siūlė statyti aukštą metalinį bokštą, keli architektai – mūrinius bokštus, o ekstravagantiškiausiai atrodė siūlymas įrengti milžinišką giljotiną, kuri simbolizuotų Prancūzijos revoliuciją. Į finalinį etapą pateko keturi projektai, tarp jų buvo ir pasiūlytas G. Eifelio. Finalininkai turėjo patobulinti savo projektus. G. Eifelis pasistengė, kad jo siūlomas „sausokas“, pernelyg „technokratiškas“ projektas taptų estetiškesnis. Pagrindinis projekto tobulintojas, suteikęs bokštui dabar visuotinai atpažįstamą siluetą, buvo architektas Stefanas Sovestras.



Sužinojęs, kad jo projektas laimėjo konkursą, laimingas G. Eifelis sušuko: „Prancūzija bus vienintelė šalis, kurios vėliava plevėsuos ant 300 metrų aukščio stiebo!“ 1887 m. sausį jis pasirašė su Paryžiaus savivaldybe sutartį, gavo 1,5 mln. frankų subsidiją ir teisę du dešimtmečius eksploatuoti objektą (vėliau planuota jį demontuoti). Iš viso bokšto statyba kainavo 7,8 mln. frankų. Trečdalį sumos skyrė pats G. Eifelis, dar 2,5 mln. frankų investavo bankai, tapę G. Eifelio įkurtos akcinės bendrovės dalininkais.


Visą istoriją rasite žurnale „Savaitė“.