Ilgas bulvių kelias į europiečių skrandžius

Ilgas bulvių kelias į europiečių skrandžius

Garsusis Vincento van Gogo paveikslas „Bulvių valgytojai“.


Šiandien sunku įsivaizduoti lietuvių mitybos racioną be bulvių. Bulvės į Europą atkeliavo iš Amerikos, tačiau ilgą laiką europiečiams tai buvo egzotiškas augalas. Lietuvoje bulves pradėta auginti jau XVII a. viduryje, tačiau tik XVIII–XIX a. jos masiškai išplito dvaruose bei valstiečių ūkiuose.

Manvydas Vitkūnas


Solanum tuberosum – taip lotyniškai vadinama mums visiems puikiai žinoma valgomoji bulvė. Bulvinių šeimos kiauliauogių genties augalas, kurio gumbavaisiai dabar kone nepakeičiami milijardų žmonių racione, botaniškai yra artimas pomidoro ir baklažano giminaitis.


Kas pirmasis iš Amerikos atgabeno į Europą bulves, dažnai ginčijamasi. Tačiau neabejotinai tai buvo ispanai, parsivežę šiuos augalus XVI a. antrojoje pusėje. Ispanų dokumentuose bulvės paminėtos dar 1539 metais.


Indėnų maistas


Pagal vieną iš versijų, ispanų konkistadoras, kunigas ir keliautojas, Amerikos tyrinėtojas Pedras Sjeza de Leonas galėjo atvežti bulvių į Ispaniją 1551 m. Savo garsiajame darbe „Peru kronika“ (iki šiol laikomame vienu svarbiausių to laiko veikalų apie Naująjį Pasaulį), Pedras Sjeza de Leonas, be daugybės kitų Amerikoje regėtų dalykų, aprašė ir bulves: „Iš vietinių maisto produktų, be kukurūzų, yra dar du, indėnų laikomi pagrindiniais maisto šaltiniais. Vieną jų, vadinamus „papas“ ir panašius į trumus, verda, kol šie pasidaro minkšti kaip virti kaštonai. Jie neturi nei odos, nei kauliuko, auga po žeme. Vietiniai šiuos vaisius saugo nuo vieno derliaus iki kito, džiovina saulėje.“

REKLAMA


Bulves kaip kultūrinį augalą pradėta auginti daugmaž prieš 7–9 tūkst. metų Bolivijos ir Peru teritorijoje, netoli Titikakos ežero. Vietos gyventojai sukultūrino laukines bulvių rūšis ir pradėjo jas auginti savo laukuose. Iš Titikakos apylinkių bulvės plito į kitus Pietų Amerikos regionus. Indėnai ne tik naudojo bulves maistui, mokėjo iš jų išgauti krakmolą, bet ir gerbė šį augalą, garbino jį globojančias dievybes.
Senovės inkai, kurių racione bulvės užėmė itin reikšmingą vietą, kaip vieną iš matų laikui apibūdinti sakydavo: „Tai truko tiek laiko, kiek verda bulvės.“


Ispanai, paragavę bulvių Naujajame Pasaulyje, parsivežę į tėvynę bulves taip pat pradėjo auginti ir naudoti maistui. Vienas seniausių įrašų, kuriame Europoje paminėtos bulvės, yra 1573 m. dokumentas, jame bulvės buvo paminėtos tarp kitų maisto produktų, nupirktų Kristaus Kraujo vardo ligonių prieglaudai Sevilijoje.


Vyskupo virėjo receptai


Kaip maistinis augalas po senąjį žemyną bulvės plito ne tik iš Pirėnų pusiasalio, bet ir iš Britanijos salyno. Prieš 430 metų, 1586 m. liepos 27 d., seras Tomas Hariotas atgabeno į Angliją bulvių iš dabartinės Kolumbijos teritorijos. Kartais teigiama, kad tai kiek anksčiau, 1580 m., padarė garsusis piratas ir keliautojas Frensis Dreikas.
Bulvės pamažu plito į Europos žemyną, su jomis susipažino Vakarų ir Pietų Europos gyventojai. Kur kas vėliau, tik XVII a. viduryje, šie gumbavaisiai pasiekė Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europą. Iš pradžių į bulves žiūrėta labai nepatikliai. Štai Prancūzijoje leistoje garsiojoje Deni Didro „Enciklopedijoje“ buvo rašoma, kad „bulves galima valgyti, tačiau tai itin prastas, grubus maistas, tinkamas tik neįnoringam skrandžiui“.

REKLAMA


Tikriausiai tokio teiginio autorius buvo užkrimtęs žalios, o ne virtos ar keptos bulvės. O štai Belgijoje, Lježe, 1604 m. išleistoje vietos vyskupams tarnavusio garsaus virėjo Lanseloto de Kasto receptų knygoje randame net kelis būdus, kaip skaniai paruošti bulves: „Paimkite švariai nuplautą bulvę ir išvirkite vandenyje. Kai bus išvirusi, nulupkite odelę, supjaustykite, pridėkite sviesto ir užberkite pipirų.“ Kitas būdas: „Supjaustykite bulvę skiltelėmis, troškinkite su ispanišku vynu ir muskato riešutais.“ Arba štai dar: „Bulvių skilteles troškinkite su sviestu, kapotu mairūnu ir petražolėmis. Tuo pat metu suplakite keturis ar penkis kiaušinių trynius, sumaišykite su šiek tiek vyno, užpilkite karštas bulves ir patiekite ant stalo.“ Druskos garsus kulinaras veikiausiai nepaminėjo todėl, kad tuo metu gana gausiai buvo sūdomas sviestas.


Ilgas bulvių kelias į europiečių skrandžius

Europiečius su bulvėmis supažindino Amerikos indėnai.


Uždraudė bulves įstatymu


Į bulves su ypatingu nepatiklumu žiūrėjo gurmaniška virtuve garsėjantys prancūzai. Aktyviu bulvių propaguotoju tapo garsus vaistininkas, gydytojas ir agronomas Antuanas Ogiustas Paramantjė. Šis gabus žmogus sukūrė cukraus gamybos iš cukrinių runkelių technologiją, keletą maisto konservavimo būdų, buvo vienas vakcinacijos ir mineralinio vandens naudojimo gydimui pradininkų, populiarino pievagrybių auginimo idėją. Jį tiesiog į neviltį stūmė neigiamas tautiečių požiūris į bulves: nors prancūzai jas žinojo ir augino, tačiau netgi XVIII a. naudojo daugiausia kaip pašarą kiaulėms, o tuo metu kitose šalyse tai jau buvo visavertis maistas.


Negana to, 1748 m. Prancūzijoje įsigaliojo įstatymas, draudžiantis auginti bulves, nes šios esą sukelia raupus! Septynerių metų kare Paramantjė, tuo metu tarnavęs karo gydytoju, pateko į Prūsijos kariuomenės nelaisvę ir atsidūrė belaisvių stovykloje. Pragmatiškieji vokiečiai belaisvius maitino bulvėmis. Paramantjė įsitikino, kad tai geras ir sotus maistas, tad grįžęs į tėvynę pradėjo bulvių propagandos kampaniją. Iš pradžių jis pradėjo maitinti bulvėmis ligoninių pacientus ir įrodė, kad bulvės nekenksmingos. Sorbonos universiteto mokslininkams tai patvirtinus, 1772 m. bulves draudžiantis kvailas įstatymas atšauktas. Paramantjė Paryžiuje rengė kviestinius pietus ir juose vaišino svečius patiekalais iš bulvių. Per vieną priėmimą jis įteikė karaliui Liudvikui XVI puokštę iš žydinčio bulvių kero ir pasakė ugningą kalbą, liaupsindamas bulves.



Valdovas sutiko skirti Paramantjė nederlingos žemės sklypą netoli Paryžiaus. Iš čia jos plito po visą šiaurinę Prancūziją. Kai šiame regione 1785 m. prastai užderėjo javai, bulvės padėjo išsigelbėti žmonėms nuo bado. Visi pagaliau suprato: Paramantjė, liaupsindamas bulves, buvo visiškai teisus!


Ilgas bulvių kelias į europiečių skrandžius

Antuanas Ogiustas Paramantjė įteikia puokštę iš žydinčio bulvių kero Prancūzijos karaliui Liudvikui XVI.

Badas Airijoje


Airijoje bulvės, į šią salą atgabentos 1590 m., labai greitai tapo viena svarbiausių žemės ūkio kultūrų. Tai lėmė ne tik palankus klimatas, bet ir istorinės bei socialinės aplinkybės. Daugelį šimtmečių Airijoje savo valdžią vis labiau stiprino anglai. Jie nusavino iš katalikų airių didesnę dalį žemių. Airiai turėjo nuomotis laukus iš anglų dvarininkų arba verstis savo mažuose sklypeliuose. XIX a. pradžioje Airijoje bulvėmis buvo užsodinta net trečdalis ariamų žemių.


Vargingiausiems valstiečiams tai buvo pagrindinis maisto produktas. Todėl kai nuo 1845 m. net kelerius metus iš eilės dėl puvinio pražuvo bulvių derlius, šalyje prasidėjo badas, lydimas epidemijų. Tai tapo nacionaline katastrofa – mirė mažiausiai pusė milijono Airijos gyventojų (kai kurie tyrinėtojai nurodo net 1,5 mln.), dar pusantro milijono vos per kelerius metus emigravo į užsienį (daugiausia – į JAV). Iš viso per dešimtmetį šalis neteko net trečdalio gyventojų.


Ilgas bulvių kelias į europiečių skrandžius

Pirmoji Europoje iliustracija, vaizduojanti bulves. Karlas Kluzijus (Carolus Clusius), 1588 m.


Karaliaus sode


Į Lietuvą bulvės atkeliavo per Lenkiją ir Prūsiją dar XVII a. viduryje, tačiau plačiau pradėtos auginti tik XVIII a. antrojoje pusėje. Dažniausiai teigiama, kad bulvių išplitimas Abiejų Tautų Respublikoje sietinas su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono III Sobieskio vardu. Pasakojama esą 1683 m. jis apsilankė Vienoje ir tenykščiame imperatoriaus Leopoldo I Habsburgo sode pamatė bulvių. Gavęs jų dovanų, nurodė pasodinti šių augalų savo vasaros rezidencijoje Vilanove (šalia Varšuvos).


Iš čia bulvės ėmė plisti į Lenkijos ir Lietuvos didikų, dvarininkų ūkius, o ilgainiui pradėtos auginti ir paprastų valstiečių, kurių racione daugelį šimtmečių vyravo grūdiniai produktai, daržuose. Dar labiau bulvės Abiejų Tautų Respublikoje plito saksų dinastijos atstovų valdymo metais. Reikalas tas, kad Saksonijoje, kaip ir kitose vokiečių žemėse, kur kas anksčiau buvo suprasta bulvių reikšmė, jos augintos gausiai, jomis visų pirma maitino karius. Prūsijoje bulvių auginimas XVIII a. buvo reglamentuotas karališkaisiais įsakais.


Todėl Mažojoje Lietuvoje, priklausiusioje Prūsijai, bulvės taip pat išplito greičiau nei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Bulves („kartupelius“) savo poemoje „Metai“ mini Kristijonas Donelaitis: „Taip ir saikių su gardžiais kartupelių valgiais / Sėt ir įvaisint, pridabot ir kuopt nepamirškit!“


Iš gėlynų ir daržų bulvės palaipsniui persikėlė į laukus ir XIX a. tapo viena svarbiausių žemės ūkio kultūrų. Dar labiau bulvių reikšmė išaugo XX a. pirmojoje pusėje, smarkiai plėtojant kiaulininkystę. Nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio Lietuvoje pradėta naudoti bulvių kasimo mašinas, profesionaliai imtasi bulvių sėklininkystės.


Ilgas bulvių kelias į europiečių skrandžius

Milijardų planetos gyventojų racione bulvėms tenka svarbus vaidmuo.


Kas augina daugiausia?


Dabar daugiausia pasaulyje bulvių užsiauginančios šalys yra Kinija, Indija, Rusija, Ukraina ir JAV. Skaičiuojant užauginamų bulvių kiekį, tenkantį vienam gyventojui, pasaulinė lyderė yra Baltarusija. Egzistuoja šimtai bulvių rūšių, o iš bulvių gaminama daugybė įvairių patiekalų, pradedant traškučiais, krakmolu ir baigiant spiritu ar kosmetikos priemonėmis. Bulvės ypač svarbios Šiaurės pusrutulio gyventojams. 1995 m. bulvės dirbtinėmis sąlygomis buvo išaugintos netgi už mūsų planetos ribų – Tarptautinėje kosminėje stotyje. 2008 m. Jungtinės Tautos buvo paskelbusios tarptautiniais bulvių metais.


Įvairiose pasaulio šalyse yra bulvių muziejų, paminklų bulvėms. Bulvės nuo seno vaizduojamos meno kūriniuose. Amerikos indėnai bulves keramikos dirbiniuose, skulptūrėlėse vaizdavo jau prieš daugelį šimtmečių. Europos dailės istorijoje vienas garsiausių kūrinių, kuriame vaizduojamos bulvės, yra įžymiojo dailininko Vincento van Gogo 1885 m. nutapyta drobė „Bulvių valgytojai“. Laiške broliui Teo dailininkas paaiškino: „Aš stengiausi pabrėžti, kad šie žmonės, valgantys savo bulves lempos šviesoje, tomis pačiomis rankomis, kurias tiesia link dubens, kasė žemę. Taip drobė pasakoja apie sunkų darbą ir apie tai, kad šie žmonės dorai uždirbo savo maistą.“







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 08 (2024)

    Savaitė - Nr.: 08 (2024)