Antonijus Vivaldis – Rusvaplaukis kunigas ir genialus muzikas

Antonijus Vivaldis – Rusvaplaukis kunigas ir genialus muzikas


Vienas garsiausių XVIII a. italų kompozitorių, taip pat dirigentas, pedagogas, kunigas Antonijus Vivaldis šlovę pelnė dar būdamas gyvas, bet vėliau jo kūryba buvo kiek primiršta, ir tik genialusis ciklas „Metų laikai“ palaikė visuotinį žinomumą. Su laiku kompozitoriaus ir dvasininko kūrybos didžiulis klodas buvo atrastas iš naujo.


Manvydas VITKŪNAS


Būsimasis kompozitorius, kurio visas vardas – Antonijus Liučijus Vivaldis, gimė Venecijoje 1678 m. kovo 4 d. Jo tėvas, Džovanis Batista Vivaldis, buvo kirpėjas, puikiai mokėjęs griežti smuiku. Tais laikais Venecijos Respublikoje ir kituose Italijos regionuose buvo įprasta, kad turtingiems klientams skirtose kirpyklose kartais grojama muzikiniais instrumentais.


Vos gimęs kūdikis iškart buvo pakrikštytas, mat pasaulį išvydo labai silpnas, ir pribuvėja bei artimieji baiminosi, kad naujagimis neišgyvens. Motina Kamila Kaličo iškart pasakė, kad sūnus bus kunigas. Taip manyti ją pastūmėjo tikėjimas stebuklu, mat Veneciją ką tik buvo supurtęs žemės drebėjimas, bet šeima nenukentėjo, o naujagimis, nepaisant visų nuogąstavimų, išgyveno.

REKLAMA


Iš viso šeimoje augo trys sūnūs ir trys dukterys. Abu muziko broliai paveldėjo tėvo amatą ir tapo kirpėjais, o štai pats Antonijus iš tiesų, kaip motina ir sakė, tapo kunigu. Bet jis paveldėjo ir tėvo muzikinį talentą. Tėvas taip pat neliko paprastas kirpėjas ir kaip muzikantas pasiekė nemenko profesionalumo, grojo Venecijos Šv. Morkaus katedros orkestre ir kartu su bendraminčiais įkūrė muzikos draugiją.


„Maestro di violino“


Tėvas tapo ir pirmuoju mažojo Antonijaus muzikos mokytoju. Berniukas sirgo astma, todėl negalėjo groti pučiamaisiais instrumentais, bet tai nesutrukdė jam tapti styginių instrumentų virtuozu. Būdamas vos vienuolikos, jaunasis muzikantas pakeitė tėvą katedros orkestre. Kai kuriais duomenimis, berniuką mokė ne tik tėvas, bet ir kompozitorius, operų kūrėjas Džovanis Legrencis (Giovanni Legrenzi). Būdamas vos trylikos, Antonijus jau savarankiškai rašė kūrinius.

REKLAMA


Nuo mažens orientuotas rinktis dvasininko kelią, vaikinas sutiko su tėvų valia ir įstojo į seminariją. Tai neturėjo sutrukdyti jam toliau tęsti ir muzikinės karjeros – to meto Italijoje buvo apstu muzikuojančių kunigų. 1704 m. A. Vivaldis buvo įšventintas, ir išties ganytojiškas darbas nekliudė jam kurti. Bet jau gana greitai jaunasis kunigas dėl silpnos sveikatos buvo atleistas nuo parapinių pareigų ir paskirtas smuiko meistru (maestro di violino) prestižiniuose vaikų namuose Ospedale della Pieta.


Tai buvo vieni iš ketverių tokių namų Venecijoje. Juose vaikus (daugiausia mergaites) auklėjo vienuolės, o mokė kunigai. Kiekvieni iš vaikų namų turėjo savo chorą ir orkestrą, tarpusavyje varžėsi muzikiniuose konkursuose. Ospedale della Pieta garsėjo kaip puiki vieta vaikams įgyti išsilavinimą, todėl čia atsidūrė itin daug Venecijos diduomenės nesantuokinių vaikų. Gabūs muzikai vaikai buvo skiriami į chorą arba orkestrą, o neturintys tokių talentų sustiprintai mokomi dailės, siuvinėjimo ir kitų rankdarbių.


A. Vivaldis iš pradžių mokė auklėtines griežti smuiku, o vėliau ir altu. Jis turėjo labai gabių mokinių, tarp kurių buvo ir kone genialia laikyta Ana Marija dal Violin. Ji puikiai grojo smuiku, violončele, liutnia, mandolina, klavesinu ir kai kuriais kitais instrumentais. Ana Marija liko mokytojauti vaikų namuose, kuriuose užaugo, ir dėstė čia net šešiasdešimt metų.



Koncertas karaliui


Dirbdamas Ospedale della Pieta, A. Vivaldis rašė koncertus, kantatas, vokalinius muzikinius kūrinius pagal biblinius tekstus. Tai ir solinės giesmės, ir dideli choriniai kūriniai. Darbo buvo labai daug: mokytojas privalėjo parašyti naują oratoriją ar koncertą kiekvienai didelei religinei šventei, taip pat mokyti vaikus muzikos teorijos ir groti įvairiais instrumentais. 1705 m. Venecijoje buvo išspausdinta jo 12 sonatų partitūra. Dar po antra tiek kūrinių buvo paskelbta 1709 m. ir 1711 m.


Su ugdymo įstaigos vadovybe A. Vivaldžio, garsėjusio nepriklausomu būdu, santykiai nebuvo paprasti. Vaikų namų taryba kasmet rengdavo balsavimą, ar jis gali dirbti. 1709 m. buvo nuspręsta, kad ne. Kompozitorius turėjo palikti etatines pareigas šioje vietoje, bet ir toliau čia dirbo kaip neetatinis dėstytojas, o jau po metų buvo sugražintas į pareigas, nes visi suprato, koks reikšmingas šio mokytojo indėlis. 1716 m. jis buvo paskirtas Ospedale della Pieta vyriausiuoju muzikos vadovu ir buvo atsakingas už visą įstaigos muzikinę veiklą.


A. Vivaldis, dėl plaukų spalvos vadintas Rusvaplaukiu kunigu, grojo ne tik savo darbovietėje ar bažnyčiose. 1706 m. buvo surengtas jo koncertas Prancūzijos pasiuntinybės rūmuose. Jis buvo žinomas ne tik mieste, bet ir už jo ribų. 1709 m. kompozitorius koncertavo Danijos karaliui Frederikui IV, jam vėliau paskyrė dvylika sonatų smuikui. Venecija tuo metu klestėjo, čia lankėsi daugybė aristokratų, turtingų pirklių, kitų žmonių, ir garsas apie gabųjį kompozitorių bei smuikininką sklido plačiai.

REKLAMA


„Parašiau 94 operas“


Tolesnė A. Vivaldžio karjera klostėsi labai sėkmingai. 1713 m. jis tapo moterų konservatorijos Ospedale della Pieta direktoriumi. Kompozitorius taip pat turėjo parašyti po du koncertus per mėnesį, ir dargi intensyviai gastroliavo. A. Vivaldis ne kartą koncertavo įvairių Europos šalių karaliams ir netgi pačiam Romos popiežiui.


1713 m. kompozitorius pradėjo kurti ir operas. Debiutavo opera „Otonas viloje“, kurioje buvo parodytas sudėtingas siužetas iš antikinės Romos gyvenimo. Kūrinys buvo sutiktas palankiai, ir netrukus A. Vivaldis sulaukė užsakymų iš įvairių impresarijų. Jis bendradarbiavo su talentingais libretų autoriais. Įdomu, kad kai kuriose jo operose visas partijas (ir vyriškas, ir moteriškas) atlikdavo dainininkai – kastratai, kitose – merginos, jo konservatorijos auklėtinės. Darbų buvo aibė – ir kaip kompozitoriui, ir kaip mokyklos vadovui, ir kaip operos teatro režisieriui.


Viename iš savo laiškų A. Vivaldis rašė, kad sukūrė 94 operas, bet iki mūsų dienų išliko tik pusšimtis. Tai atrodo labai daug, bet buvo ir dar produktyvesnių italų kompozitorių. Amžininkams bene labiausiai patiko operos „La Costanza trionfante“ („Pastovumas, laimintis prieš meilę ir neapykantą“), ir „Farnace“. Kiekviena iš jų Venecijos teatro scenoje atgimė po šešis kartus.


1719 m. iš Venecijos A. Vivaldis persikėlė gyventi į Mantują ir tapo šio miesto – tvirtovės gubernatoriaus rūmų kapelmeisteriu. Tai buvo labai produktyvaus kūrybinio darbo laikotarpis. Kompozitorius ne tik kūrė, bet ir koncertavo, statė savo operas Romoje, Milane. Šiuo laikotarpiu jis parašė garsiuosius „Keturis metų laikus“ – deimantą savo kūrybos karūnoje. Šie koncertai smuikui savo koncepcija, subtilumu, išraiškos įvairove ir gilumu buvo revoliuciniai. Iki šiol „Keturi metų laikai“ išlieka vienu iš populiariausių XVIII a. kompozitorių kūrinių.

REKLAMA


Aistros dėl moterų


Mantujoje A. Vivaldis susipažino su prancūzų dainininke Ana Žiro, kuri, kaip ir pats kompozitorius, užaugo kirpėjo šeimoje. Amžininkų teigimu, Ana nebuvo išskirtinė gražuolė, bet simpatiškų veido bruožų, nepaprastai didelių ir gražių akių. Bendradarbiaudama su A. Vivaldžiu, ji ištobulino savo vokalą, tapo nepamainoma operos dainininke, pasižymėjusia ir dideliu aktoriniu meistriškumu. Ana kartu su savo seserimi Paolina tapo kompozitoriaus gyvenimo palydovėmis. Paolina dargi tapo jo slaugytoja, nes kompozitoriaus sveikata ėmė blogėti.


Kai A. Vivaldis parsivežė šias dvi merginas į Veneciją ir apsigyveno su jomis vienuose namuose, po gondolų ir kanalų miestą ėmė sklisti kalbos, esą Rusvaplaukis kunigas įsikūrė su meiluže ir jos seserimi. Pats A. Vivaldis, suprantama, viską neigė ir Aną pristatydavo kaip savo mokinę. Bet tai nepadėjo išvengti konflikto su bažnytine vadovybe, o Feraros arkivyskupas netgi uždraudė jam įvažiuoti į miestą.


1723–1724 m. A. Vivaldis intensyviai koncertavo Romoje, ten pastatė ne vieną operą ir sulaukė visuotinio pripažinimo. Jis koncertavo ir popiežiui.


1728 m. Triesto uostamiestyje kompozitorius susipažino su Austrijos imperatoriumi Karoliu VI. Monarchas buvo karštas Rusvaplaukio kunigo kūrybos gerbėjas. Pasakojama, kad Trieste Karolis VI per vieną dieną bendravo su kompozitoriumi daugiau, nei su savo ministrais per visus metus. Imperatorius pakėlė A. Vivaldį į riterius, apdovanojo aukso medaliu ir pakvietė į Vieną.


„Rusvaplaukis kunigas“ priėmė kvietimą, tikėdamasis tapti imperatoriaus rūmų kapelmeisteriu. 1740 m. jis paliko tėvynę ir išvyko gyventi į Austrijos sotinę, bet vos jam atvykus, imperatorius mirė, o jo sosto įpėdiniui rūpėjo ne italų kompozitoriaus muzika, bet ką tik prasidėjęs karas.


Nepaisant populiarumo, A. Vivaldis netapo turtuoliu, o svetimoje šalyje atsivežti pinigai greitai išseko. Kompozitorius dar nesėkmingai bandė ieškoti darbo Prahoje, Drezdene. Šiame mieste jis persišaldė, o grįžęs į Vieną atgulė į ligos patalą, iš kurio nebepakilo. Didysis baroko epochos muzikas mirė 1741 m. liepos 28 d. Palaidotas varguolių kapinėse. Jo kapas neišliko.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.