Amžininkai prancūzų jūrų keliautoją Žaką Kartjė vadino melagiu ir nevykėliu, mat auksas ir deimantai, kuriuos jis atvežė iš kelionių, iš tikrųjų buvo piritas ir kvarcas, o Kinija – šalis, į kurią, kaip pats manė, atrado trumpiausią kelią, – buvo Šiaurės Amerika. Tačiau Kanadoje Ž. Kartjė prisimenamas su pagarba ir laikomas šalies įkūrėju.

Užsiėmė piratavimu

Kristupo Kolumbo kelionės atvėrė naują epochą visai Europai. Ten, kur anksčiau nebuvo nieko, išskyrus bekraštį vandenyną, buvo atrastas turtų ir paslapčių sklidinas žemynas. Jo užkariauti leidosi nuotykių ieškotojai iš įvairių šalių: vieni jų plaukė į Ameriką (taip dar nevadintą), kiti iš įpročio ieškojo vakarų kelio į Indiją, Kiniją ir kitas Rytų karalystes.

Vieni pirmųjų į paieškas ėmė veržtis prancūzai. Geriausi Prancūzijos jūreiviai buvo gimę Bretanės hercogystėje, o tarp bretonų pačiais narsiausiais jūrų keliautojais buvo laikomi kilusieji iš Sen Malo – uosto šalies šiaurės vakaruose. Sen Malo gimė ir Ž. Kartjė – laivininko sūnus. Tiksli jo gimimo data nežinoma – jam buvo apie trisdešimt, kai 1520-aisiais jis vedė Sen Malo karaliaus vietininko rūmų vyriausiojo valdytojo dukrą.

Ši santuoka leido Žakui gyventi pasiturimai, tačiau jis troško nuotykių. Palikęs jauną žmoną namuose, vyras išplaukė į tolimą kelionę. Pagal vieną versiją, Ž. Kartjė prisišliejo prie italo Džovanio da Veracano, karaliaus Pranciškaus 1524 m. išsiųsto į Šiaurės Ameriką. Tačiau Dž. da Veracano komandos sąrašuose prancūzo Žako nėra. Visai tikėtina, kad Ž. Kartjė tada turėjo visai kitą užsiėmimą – piratavo.

Nesibaigiančiame kare su Ispanija ir Anglija prancūzai į pagalbą telkėsi jūrų plėšikus. Nusipirkę patentą ir atidavę karaliui dalį grobio, jie galėjo nebaudžiami plėšti priešų laivus. Regis, tokiu karališkuoju korsaru tapo ir Ž. Kartjė.

Į aukso paieškas

Visgi ir šis pelningas užsiėmimas nenumalšino Ž. Kartjė nuotykių tolimose žemėse ilgesio. Tuo metu Fernandas Magelanas atrado vakarų kelią jūra į Aziją, aplenkęs Ameriką iš pietų.

Ž. Kartjė pasiūlė karaliui Pranciškui tą patį padaryti iš šiaurės, kur kelias Kinijos ir Indijos brangenybių link turėjo būti trumpesnis. Be to, pakeliui buvo galima rasti šalį, kur aukso buvo daugiau nei smėlio pakrantėje, – paslaptingąjį Eldoradą.

Karalių šis pasiūlymas įkvėpė: jis skyrė Ž. Kartjė du laivus, 6 tūkst. livrų ir išdavė raštą, kuriame buvo numatyta „atrasti salas ir žemes, kur, sakoma, yra daug aukso ir kitų vertybių“.

Kapitonas leidosi į Sen Malo rinkti komandos, tačiau vietos jūreiviai neskubėjo leistis į pavojingą kelionę. Padėjo įtakingas uošvis – jis uždraudė laivams palikti uostą, kol nebus suburta ekspedicijos komanda.

Miestiečiai atsilaikė dvi savaites, po to paskyrė 60 žmonių ir visus būtinus reikmenis. 1534 m. balandžio 20 d. Ž. Kartjė laivai leidosi į kelią. Jūrininkai lengvai pasiekė Niufaundlando salą, kur jau ne kartą lankėsi prancūzai. Tačiau Žako kelias driekėsi ten, kur dar nebuvo nė vienas europietis.

Nepažintos salos

Priplaukus Magdalenos salą, baigėsi jūreivių atsargos. Vietos besparnės alkos, negalinčios skraidyti, nebijojo žmonių, todėl prancūzai žudė jas šimtais ir pildė triumus statinėmis su sūdyta mėsa. Ekspedicijos dalyvių kelyje pasitaikė sala, kuriai vėliau buvo suteiktas anglų princo Edvardo vardas; ten Ž. Kartjė išvydo pirogas su vario spalvos odos juodaplaukiais žmonėmis, apsirengusiais žvėrių kailiais.

Kartą juos pavyko įvilioti į laivą, parodžius stiklinius karolius ir geležinius peilius. Mainais į tokius nematytus turtus indėnai atidavė visus savo turėtus kailius ir atgal išplaukė nuogi.

Ž. Kartjė buvo nusivylęs: jo svajonės apie užjūrio žemių turtus sudužo. „Šitie žmonės, – rašė jis, – išties verti laukinių vardo. Aš dar nebuvau sutikęs didesnių vargšų nei jie. Čiabuviai skutasi galvą, išskyrus viršugalvį, kur augina ilgą plaukų kuokštą, panašų į arklio uodegą, ir suriša jį odos raišteliu. Jie neturi kitokio būsto nei apversta valtis ir miega po ja tiesiai ant plikos žemės be jokio patiesalo.“

Toliau į vakarus jūreiviai aptiko derlingas lygumas, kuriose gyveno huronų gentis. Jos vadas buvo Donakona. Ž. Kartjė įsakė ant pakrantės uolos pastatyti 10 metrų aukščio kryžių su užrašu „Tegul Prancūzijos karaliaus gyvenimas būna ilgas“.

Tai nepatiko vadui, ir jis nusprendė, jog baltieji nori užgrobti jo žemes, tačiau jo įtūžį numalšino dovanos – tokie patys stikliniai karoliai ir raudonos jūreivių kepurės. Donakona papasakojo prancūzams, kad kažkur vakaruose stūkso kalnai iš aukso ir brangakmenių.

Tad Ž. Kartjė pasuko plaukti atgal, pasičiupęs du vado sūnus. Spalio mėnesį Luvre juos priėmė karalius Pranciškus ir įsakė surengti naują ekspediciją.

Kelias į Kanadą

1535 m. gegužę iš Sen Malo išplaukė trys laivai. Juose buvo 73 jūreiviai, du dvasininkai, gydytojas ir kirpėjas. Ž. Kartjė, pasipuošęs nauju auksu siuvinėtu apdaru, apsiskelbė esantis būsimųjų kolonijų vietininkas, o laivų kapitonais paskyrė savo giminaičius.

Tačiau kelionė prasidėjo nesėkmingai – audra išblaškė laivus, tik per stebuklą jie išsigelbėjo ir po 50 dienų vėl susitiko prie Niufaundlando krantų. Rugsėjį jūreiviai pasiekė huronų žemes. Donakona buvo neapsakomai laimingas išvydęs savo sūnus, mat jau laikė juos žuvusiais.

Jų sugrįžimo proga surengtoje puotoje indėnai vaišino prancūzus neregėtu patiekalu – virtais kukurūzais – ir mokė rūkyti tabaką. Šie atsidėkojo vynu.

Vėl leidęsi į kelionę laivai įplaukė į didelės Hošelagos upės žiotis. Tai nutiko Šv. Lauryno dieną, todėl upė buvo pavadinta jo garbei. Donakona papasakojo, kad aukščiau palei srovę yra „kanada“; šis žodis reiškė „gyvenvietė, kaimas“, tačiau Ž. Kartjė nusprendė, kad kalbama apie didelę sritį. Ten gyveno irokėzų gentys, priešiškos huronams, todėl vadas įkalbinėjo jūreivius toliau neplaukti. Gali būti, kad jis norėjo vienas palaikyti ryšius su baltaisiais ir jų atvežtas prekes pardavinėti kitoms gentims.

Visgi Donakonos bauginimai Ž. Kartjė nenustabdė. Irokėzų gyvenvietėje, vadintoje taip pat Hošelaga, jį svetingai sutiko milžiniška indėnų minia. Nusprendę, kad prancūzai yra iš už jūros atplaukę dievai, sergantieji ir luošieji ėmė prašyti, kad juos išgydytų, ir kapitonas padarė viską, ką galėjo – liepė juos pakrikštyti. Virš kaimo kilo kalnas, ir jį Ž. Kartjė pavadino Mont Royal – Karališkuoju kalnu (ko gero, iš čia gavo pavadinimą Monrealio miestas).

Užlipęs ant kalno, Žakas išvydo vakaruose didelę lygumą, o už jos – melsvų kalvų virtinę. Jis pamanė, kad pasiekė išsvajotąją Kiniją, juo labiau kad indėnai pasakojo, jog toliau driekiasi turtinga ir tankiai gyvenama šalis, garsėjanti aukso gausa. Nukeliauti ten upe kapitonas neįstengė – kelią užtvėrė slenksčiai, todėl apgailestaudamas pasuko atgal. Upė užšalo, ir prancūzams teko žiemoti indėnų Stadakonos kaime, kur vėliau išaugo Kvebeko miestas.

Žiema buvo sunki – beveik visi jūreiviai susirgo nežinoma liga (vėliau ji buvo pavadinta skorbutu). Nuo jos mirė 25 žmonės, o kiti buvo tokie silpni, kad vos galėjo atsikelti. Kolonistus išgelbėjo huronų vado sūnus Domagaja – jis papasakojo, jog kovojant su šia liga reikia gerti „anedos“ (greičiausiai tai buvo tuja) žievės ir lapų nuoviro.

Netikras auksas

1536-ųjų liepą laivai sugrįžo į Sen Malo. Ž. Kartjė tuoj pat pradėjo rengti naują ekspediciją, tačiau ją teko atidėti – karas su Ispanija ištuštino karaliaus iždą. Nauja kelionė tapo įmanoma tik po ketverių metų, be to, nukentėjo Ž. Kartjė šlovė – būsimosios kolonijos gubernatoriumi Pranciškus paskyrė ne jį, o kilmingą bajorą. Tiesa, šis užtruko išsiruošti, ir Ž. Kartjė buvo leista išvykti vienam.

Šį kartą jis buvo atsakingas už penkis laivus ir pusantro tūkstančio žmonių. 1541 m. rugpjūtį laivai įplaukė į Šventojo Lauryno upę ir pasiekė Stadakoną. Vietos gyventojai jūreivius sutiko nedraugiškai, tad Ž. Kartjė įsakė įrengti du fortus. Šalia vieno iš jų buvo aptikta radinių, panašių į deimantus ir auksą. Atrodė, kad legenda apie aukso šalį tapo realybe, ir nudžiugęs kapitonas liepė dviem laivams nedelsiant nuplukdyti radinius į Prancūziją.

Užklupusią žiemą ekspedicijos dalyviai išgyveno tik todėl, kad žinojo priemonę nuo skorbuto, tačiau pavasarį prasidėjo puolimas. Žuvo dešimtys Ž. Kartjė žmonių, ir gegužę, vos tik upe vėl galėjo plaukti laivai, išgyvenusieji skubėjo palikti nesvetingą šalį. Pakeliui į namus Ž. Kartjė sutiko penkis laivus, vykstančius į Kanadą.

Jų žinia pribloškė Ž. Kartjė: paaiškėjo, kad jo rasti deimantai ir auksas iš tikrųjų yra kvarcas ir piritas. Karalius buvo įniršęs, tačiau kapitonas dar galėjo susigrąžinti pasitikėjimą, radęs tikrų brangenybių. Vis dėlto Ž. Kartjė, jau perkopęs penkiasdešimtmetį, pavargo nuo nuotykių. Naktį, kol visi miegojo, jo laivai tyliai atsiplėšė nuo kranto ir leidosi plaukti į gimtuosius kraštus.

Tyli pabaiga

Namuose Ž. Kartjė buvo sutiktas beveik taip pat priešiškai, kaip ir svetimose žemėse. Karaliui buvo patariama įkišti Žaką į kalėjimą, tačiau Pranciškus numojo ranka: kapitoną jau ir taip nubaudė likimas.

Nuo priekaištų ir pajuokos Ž. Kartjė užsidarė savo namuose ir neišėjo iš jų kelerius metus, bendravo tik su žmona – vaikų jie neturėjo. Retkarčiais jį aplankydavo draugai jūreiviai ir pranešdavo naujienas iš Naujosios Prancūzijos – krašto, kuris vis dažniau buvo vadinamas Kanada.

Naujasis vietininkas pasirodė esąs niekam tikęs: jo pavaldiniai girtuokliavo, pešėsi tarpusavyje, prievartavo indėnes. Beveik pusė kolonistų žuvo nuo indėnų ar vienas kito rankų, daug mirė nuo skorbuto, atsisakę gerti gydomuosius „laukinių gėrimus“. Jau 1543 m. pavasarį prancūzai paliko Ameriką (sugrįžo į ją tik praėjus pusei amžiaus).

Ž. Kartjė visi pamiršo. 1557 m. Sen Malo mieste kilo maro epidemija. Vieną dieną miestą prižiūrėjusi laidojimo komanda įėjo į Ž. Kartjė namus ir rado ten sustingusį senojo jūrininko lavoną. Iš pagarbos jo neįmetė į bendrą duobę – palaidojo miesto katedroje. Vėliau Sen Malo jam buvo pastatytas paminklas; dar vienas jam skirtas paminklas stovi Monrealyje, kur Ž. Kartjė vardu pavadintas ir pagrindinis miesto tiltas.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.