Petras Skarga: jėzuitai ir Vilniaus universitetas

Petras Skarga: jėzuitai ir Vilniaus universitetas


Jėzuitų ir netgi jų oponentų idėjos pakeitė tautų likimus. Pasimokę iš ugnimi ir krauju paženklintų Kryžiaus žygių ir supratę, kad tikslų galima pasiekti kitomis priemonėmis, ordino broliai drąsiai žengė į nepažįstamas (eretikų) žemes ir skleidė teologijos ir filosofijos tiesas. Nors jų oponentai dažniausiai nelikdavo skolingi, šių pažangos lenktynių nugalėtojai buvo visi. Prastu apetitu ir mažais užmojais ordino nariai nesiskundė – pasirodo, Vilnius buvo tik tarpinė stotelė. Pasaulietiškai mąstančio jėzuito galutinis tikslas – visas pasaulis, nes tikėjimo žodžiui ir mokymo galiai sienos neegzistuoja.


Tautvydas Lukaševičius

Vilniaus universiteto steigimas


Iniciatyva įsteigti jėzuitų universitetą 1565 metais kilo nuncijui Lenkijoje Giovanni Francesco Commendone. Idėją įgyvendinti turėjo karalius Žygimantas Augustas, kaip Lietuvos didysis kunigaikštis, tačiau įvai­rios nepalankios aplinkybės ilgai kliudė.


Kodėl taip vėlai? Vilniaus vaivados ir Senato pasipriešinimas


Pirmas į Lietuvą atvykęs jėzuitas buvo Alonso Salmerón – vienas iš pirmųjų šešių, susibūrusių apie Ignacą Lojolą Paryžiuje. Jis atvyko į Vilnių, kur tuomet rezidavo karalius Žygimantas Augustas, 1555 m. rudenį kaip popiežiaus nuncijaus Luigi Lippomano palydovas. Nepalankiai susiklosčiusi Lippomano misijos pradžia – prie to, atrodo, lemtingai prisidėjo kunigaikštis Mikalojus Radvilas Juodasis, įtakingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, Vilniaus vaivada ir drauge „pagrindinė protestantizmo atrama Lietuvoje“ – nedavė jėzuitui Salmerónui jokios galimybės pristatyti karaliui idėją įsteigti jėzuitų kolegiją arba derėtis dėl sąlygų, nors jis buvo ketinęs tai daryti ir būtų turėjęs tam pakankamai laiko.

REKLAMA


Vis dėlto jėzuitų draugų, kurie žavėjosi sėkminga naujo, daugeliu požiūrių modernaus ordino veikla ir troško matyti savo šalyje kažką panašaus į tai, ką jėzuitai buvo įvykdę kitur, skaičius Lenkijoje ir Lietuvoje augo.


1565 metų vasario 18 d. jau buvo nutarta, popiežiui skubiai prašant, priimti pasiūlymą Vilniuje įsteigti kolegiją su visais fakultetais. Tačiau popiežius ir kardinolas Boromijus mane kitaip, nes būta rimto pavojaus, kad dignitoriai eretikai iš karaliaus aplinkos bet kokiais būdais stengsis planą sužlugdyti.


Klausimas, kas nutiko, kad universiteto Lietuvoje steigimas, taip skatintas Commendonės,visiškai sustojo ir kad paskutinysis Jogailaitis (karalius Žygimantas Augustas) praleido galimybę įsteigti mokslo ir mokymo įstaigą savo tėvonijoje, kaip dinastijos pradininkas Jogaila padarė Lenkijoje įkurdamas Krokuvos universitetą.


Pagrindinė šios nesėkmės priežastis ta, kad nuncijus Commendone, varomoji viso sumanymo jėga, tada laukė atšaukimo ir 1565 m. lapkritį paliko Lenkiją. Karaliaus veiksmų laisvę smarkiai ribojo pirmiausia Lietuvos senatoriai, kurių didžioji dalis buvo ne katalikai. Jam ypač trukdė galingas Vilniaus vaivada, be kurio sutikimo universiteto įsteigimas buvo vargia įmanomas. Be to, 1565 m. pavasarį Vilniuje prieš karalių kilo maištas, pasibaigęs karaliaus pilies užėmimu.

REKLAMA


Mikalojus Radvila Juodasis mirė, tačiau lietuvių nerimas akistatoje su Lenkija dar nebuvo sumenkęs. Ir jėzuitus vargino personalo stygius. Tų pačių metų pabaigoje turėjo būti užbaigtas kolegijos Pultuske perėmimas: Plocko vyskupui tai buvo pažadėjęs velionis tėvas Laynezas. Negalima pamiršti ir stipraus pasipriešinimo naujų kolegijų steigimui, kurį išsakė 1565 m.Ordino generalinė kongregacija. Visos šios aplinkybės lėmė, kad Vilniaus universitetas bus įkurtas tik po keturiolikos metų. Pirma turėjo būti įsteigta paprasta jėzuitų kolegija, o tada jai buvo leista tapti universitetu.


Petras Skarga: jėzuitai ir Vilniaus universitetas


Paskatino eretikų konkurencija


Ko nesugebėjo padaryti karalius Žygimantas Augustas – jis paprastai apibūdinamas kaip silpno charakterio, dvejojantis, lėtas, atidedantis tarnybinius reikalus kitai dienai ir todėl pravardžiuojamas „Rytdienos karaliumi“ – galiausiai įvykdė jau minėtas Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Jis ir keletas uolių Vilniaus katalikų, pirmiausia Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas, buvo sunerimę, kad vis akivaizdesnės eretikų pastangos atidaryti viešą aukštesniąją mokyklą Vilniuje vieną gražią dieną galėjo būti įgyvendintos.


1565 m. didikų Goštautų šeima atidarė tokią mokyklą kilmingųjų vaikams savo rūmuose Vilniuje, ir į ją iš pradžių įsirašė daug mokinių. Tačiau per trejus metus dėl prastų mokytojų sąraše liko tik dešimt berniukų.


Be to, Lietuvos seimas 1568 m. liepos 10 d. nutarė prašyti karaliaus įsteigti aukštesniąją mokyklą (kolegiją) Vilniuje arba Kaune. Tai, turint omenyje įtakingų Lietuvos pareigūnų religines pažiūras, kėlė rimtą pavojų katalikų Bažnyčiai. Vilniaus vyskupas ordinaras – aukščiausias dvasinis vadovas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – ir įžvalgūs katalikai negalėjo viso to stebėti nieko neveikdami. Pirmieji tvirto vyskupo Protasevičiaus apsisprendimo įsteigti jėzuitų kolegiją Vilniuje savo lėšomis ženklai žinomi nuo 1567 m.


Kitais metais jis iš tiesų nupirko erdvų dviejų aukštų namą, kuriame turėjo įsikurti būsimoji kolegija, ir realiai aprūpino šią įstaigą, jos saugumo ir išlaikymo dėlei atiduodamas disponuoti keletą sklypų, paimtų iš vyskupijos nuosavybės, tai yra iš katedros kapitulos, bei keletą savo paties nupirktų sklypų.Gali būti, kad jėzuitų kolegijų istorijoje nebuvo kito tokio atvejo, kad steigėjas būtų viską taip kruopščiai ruošęs iš anksto, netgi prieš tardamasis su suinteresuotąja šalimi, iš tiesų nė nežinodamas, ar jo prašymas apskritai bus patenkintas.



Petras Skarga: jėzuitai ir Vilniaus universitetas


Pirmieji universiteto kūdikio žingsniai


Galiausiai 1569 m. rugsėjį buvo galima žengti pirmąjį žingsnį: iš Braunsbergo kolegijos į Vilnių tik pirmajam „apsižvalgymui“, be jokio įsipareigojimo nuolat čia pasilikti, atvyko keturi jėzuitai. Jie visi – aviceprovincijolas Pranciškus Sunieris ir keturi laikinai Vilniuje apsistoję jėzuitai – veikiai gavo įsitikinti reikalo skuba ir įpareigojančiu donatoriaus pasirengimu. Pirmasis pritarimas priimti kolegiją buvo duotas 1569 m. gruodžio 24 d., įkandin jų pranešimų ir 1569 m. spalio 4 d. donacijos dokumento, nusiųstų į Romą.


Tačiau praėjo dar geras pusmetis, iki tai buvo įvykdyta. 1570 m. liepos 4 d., Austrijos provincijolo (jo jurisdikcijai tuomet priklausė Lenkija ir Lietuva) Lauryno Maggio vedami, keturiolika jėzuitų, atsiųstų iš Romos, Vienos ir kitų kolegijų, įžengė į Vilnių ir buvo iškilmingai palydėti vyskupo atsiųstos palydos bei džiūgaujančių miesto gyventojų.


Liepos 17 diena, šv. Alekso šventės diena, (tądien 1556 m. vyskupas iškilmingai įžengė į savo katedrą), buvo paskelbta oficialia įkūrimo diena ir nuo tada buvo švenčiama kasmet (dažniausiai kitą sekmadienį) iki pat 1773 m., dėkingai prisimenant donaciją ir donatorių.


Jau 1569 m. spalį buvo atidarytos dvi klasės vyskupo giminaičių vaikams. 1570 m. rudenį savo veiklą pradėjo tikroji kolegija su visomis penkiomis žemesniosiomis klasėmis, įskaitant retoriką. 1571 m. spalį prisidėjo trejų metų filosofijos kurso paskaitos, bet greitai turėjo būti nutrauktos dėl artėjančio maro ir buvo atnaujintos tik 1572m. vasario 25 d.


Matematikos paskaitos pradėtos 1574 m. Kartkartėmis paskaitų tvarkaraštyje atsirasdavo kai kurių praktinės teologijos dalių, ypač būtinų būsimiems kunigams rengti (moraliniai kazusai, Šventojo Rašto aiškinimas, kontroversinė teologija). 1578-1579 akademinių metų pradžioje viskas buvo taip pasistūmėję, kad buvo galima pradėti akademinį scholastinės teologijos kursą. Taigi jau egzistavo visi universitetui būdingi požymiai, nors dar trūko kompetentingos valdžios patvirtinimo, akademijos laipsnio suteikimo ir visų jį lydinčių teisių.


Petras Skarga: jėzuitai ir Vilniaus universitetas


Petras Skarga – žmogus, savo rankose laikęs žmonių širdis


Petras Skarga buvo neeilinė asmenybė, XVI a. padariusi didžiulę įtaką Lietuvos ir Lenkijos politikai, literatūrai, Vilniaus universiteto istorijai. Jis pasižymėjo savo ugningas pamokslais, skatino teologinę polemiką ir diskusijas. P. Skarga gimė 1536 m. vasarį Grujeco miestelyje Lenkijoje. 1552–1555 m. studijavo Krokuvos akademijoje. Po studijų dirbo Krokuvos kaštelionu, Lvovo katedros kanauninku. 1569 m. Romoje įstojo į jėzuitų ordiną (Societas Jesu).


1571 m. grįžo į Lenkiją, dirbo pamokslininku Pultuske (1571–1572) ir Vilniuje (1573–1574). 1574 m. buvo paskirtas Vilniaus jėzuitų kolegijos vicerektoriumi, o 1579–1582 m. tapo pirmuoju Vilniaus universiteto rektoriumi. Karaliaus Stepono Batoro remiamas įsteigė jėzuitų kolegijas Polocke, Rygoje, Dorpate (Tartu). Nuo 1588 m. dirbo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos rūmų pamokslininku. Mirė 1612 m. rugsėjo 27 d., palaidotas Krokuvoje.


Petras Skarga: jėzuitai ir Vilniaus universitetas


Profesorė Eugenija Ulčinaitė kelia klausimą, ką P. Skarga nuveikė kaip universiteto rektorius, ką padarė universiteto labui: „Į šį klausimą taip pat nėra lengva atsakyti, nes nėra išlikusio kokio nors jo veiklos dienoraščio ar atliktų darbų sąrašo. P. Rabikauskas, remdamasis jėzuitų archyvų medžiaga, rašo, kad Skargai esant rektoriumi, Šv. Jono bažnyčioje pastatytas vienas šoninis altorius ir įgyta nauja varinė krikštykla, kuri buvus labai graži, nupirkta iš belgų eretikų. Tuo metu Akademijai buvo galutinai įgytos Žemaitkiemio valdos ir iš karaliaus mainais už Širvintas gauti Trakeliai.“


Profesorė dėsto, kad Jėzuitų vienuolijos archyviniai šaltiniai, P. Skargos laiškai, jo veikalų ir veiklos analizė akivaizdžiai rodo, kad Vilniaus universiteto rektoriaus pareigos nebuvo svarbiausias P. Skargos rūpestis, o tuo metu jis reiškėsi kaip aktyvus kontrreformacijos veikėjas, publicistas, pamokslininkas, hagiografas.

REKLAMA


„P. Skargos veikalas „Už švenčiausiąją eucharistiją prieš Cvinglio ereziją“ (Pro Sacratissima Eucharistia contra haeresim Zvinglianam, Vilnae, 1576) buvo pirmasis Universiteto spaustuvės, tuomet dar juridiškai priklausiusios Mikalojui Radvilai Našlaitėliui, leidinys. P. Skarga buvo aktyvus Tridento bažnyčios susirinkimų, nutarimų vykdytojas, vieningos krikščionių bažnyčios gynėjas, daug prisidėjęs prie katalikų ir stačiatikių unijos sudarymo 1596 m. Didžiulio atgarsio buvo sulaukęs jo veikalas „Apie Dievo Bažnyčios vienybę“ (O jedności Kościoła Bożego, Vilnae, 1577). Gindamas Katalikų Bažnyčios vertybes ir teologines nuostatas, P. Skarga aštriai polemizavo su žymiausiu evangelikų reformatų veikėju Lietuvoje Andriumi Volanu”, – rašo prof. Eugenija Ulčinaitė.


Lenkų mokslininkas Ludwikas Piechnikas rašo: „Skarga nebuvo „mokslo žmogus“ (człowiekiem szkolnym). „Įdomu, kad daugybėje laiškų, rektoriavimo metu rašytų ordino generolui, visai nekalbama apie akademijos reikalus. Skarga išsamiai aiškina apie katalikybės padėtį Lenkijoje, apie kovą su kitatikiais, apie karalių Steponą Batorą, apie savo „Šventųjų gyvenimus“, apie naujas jėzuitų kolegijas Polocke ir Rygoje, tačiau apie akademijos reikalus užsimena tik prabėgom“, – dėsto profesorė.


Tik atvykęs į Vilnių Petras Skarga skundėsi baisia padėtimi Lietuvoje, dėl kurios jam „iš gailesčio plyšta širdis“. Jis taip pat stebėjosi eretikų gausa ir užsiminė, kad trūksta kunigų „Neieškokime Indijų Rytuose ir Vakaruose, Lietuva yra tikra Indija ir Šiaurės kraštas“ (Non requiramus Indias Orientis et Occidentis, est vera India Lituania et Septentrio), – rašė jis.


Profesorė E. Ulčinaitė aiškina, kad P. Skarga turėjo neabejotinų diplomatinių sugebėjimų: „Jis patraukė į katalikų tikėjimą ne vieną didikų šeimos narį (ypač minėtini kalvinisto Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnūs Albertas, Stanislovas ir Jurgis – būsimasis kardinolas), mokėjo užmegzti draugiškus ryšius su Katalikų Bažnyčios hierarchais, valdovais ir senatoriais. Jis aktyviai palaikė karaliaus Stepono Batoro politinę ir karinę veiklą, o šiam mirus ir 1588 m. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinkus Zigmantą Vazą, atvirai reiškusį savo simpatijas jėzuitams, iš karto tapo jo pamokslininku.“

REKLAMA


Visgi tikėtina, kad rektoriaus pareigos P. Skargai neteikė džiaugsmo, nes jis neturėjo joms laiko. 1581 m. lapkričio 13 d. laiške generolui Klaudijui Akvavivai P. Skarga prašo: „Šios vizitacijos metu paaiškėjo, kad aš esu mažai tinkamas vadovauti, guosti, išlaikyti Viešpaties Dvasioje brolius, dėl mano užsiėmimų, kurių šiuo sunkiu kolegijai metu tikrai nestokoju. Maldauju ir karštai bei nuolankiai prašau, kad Jūs, Gerbiamas Tėve, pasirūpintumėte šia kolegija.“


Petras Skarga: jėzuitai ir Vilniaus universitetas


„P. Skarga nelabai džiaugėsi ir paskirtas Krokuvos jėzuitų namų superioru. Jis ne kartą rašė ordino generolui, kad būtų atleistas iš tų pareigų, nes norįs atsidėti pamokslų sakymui ir kitiems Jėzaus draugijai reikalingiems darbams. 1586 m. rugpjūtį jis iš tų pareigų buvo atleistas, o jo pamokslų rinkinys pirmą kartą buvo išspausdintas 1595 m. Anot autoriaus, tai esąs jo 33 metų darbo rezultatas. Jau tuo metu jis ėmė prašytis atleidžiamas ir iš karaliaus pamokslininko pareigų, nes esą „norįs pasiruošti mirčiai“. Deja, tai galėjo padaryti tik 1611 m. pabaigoje, o 1612 m. rugsėjo 27 d. mirė, sulaukęs 76 metų amžiaus”, – dėsto profesorė Eugenija Ulčinaitė.


P. Skargos laidotuvių pamokslą sakęs Fabijonas Birkovskis teigė: „Negreitai dar Lenkija pamatys tokį pamokslininką, kuris dėl nepaprastos jam duotos iškalbos savo rankose laikė žmonių širdis ir kreipė jas ten, kur norėjo.“


Pamokslai – originaliausia Petro Skargos kūrybos dalis


Straipsnyje „Čia žmogus atveria akis tam, kas yra, kas buvo, kas bus“ Viktorija Vaitkevičiūtė teigia, kad Skargos laidotuvių pamokslai, sakyti mirus karalienėms, yra vieni pirmųjų šio žanro tekstų, tad neišvengiamai turėjo įtakos kitiems autoriams. Pasak Mieczysławo Brzozowskio, šie du Skargos tekstai yra originaliausia jo kūrybos dalis, o laidotuvių pamokslas karalienei Onai laikomas geriausiu jo pamokslu. Pamokslai turi visas Menandro išskirtas laidotuvių kalbos dalis (apverkimas ir skundas dėl mirties – lamentatio, mirusio asmens pagyra – laudatio, paguoda ir pamokymas – consolatio).


Svarstydamas kilmės klausimą, Skarga dažnai iškelia ir žmogaus prigimties temą:
Tačiau [žmonių] padermė bei tai, kas nuo mūsų nepriklauso ir ką gimdami gauname, žmogui šlovės nesuteikia, jeigu pats savo valia ir darbu už dorybes nepasiekia šlovės. Kai Viešpats Dievas sukūrė dangų ir žemę, ir visa, kas juose yra, išskyrus angelus ir žmogų, pavadino visa tai gẽra ir labai gẽra. Bet kai sukūrė žmogų, jo nepavadino geru, kad [Dievo] įsakymas liktų šventas ir [žmogus] jį vykdytų. Geri yra saulė ir žvaigždės, žemė ir jūra, ir visi žvėrys, savęs nevaldantys ir neturintys proto, o [geri] todėl, kad juos sukūrė geras ir išmintingas Dievas. O protingas žmogus, valdantis savo valią, dėl savo padermės ir dėl to, ką gimdamas pats to nežinodamas gauna, negali būti giriamas.


Šioje įdomioje citatoje atskleidžiama nuodėminga žmogaus prigimtis ir iškeliama laisva valia – galimybė rinktis, siekis tapti teisingu žmogumi. Petras Skarga taip pat nevengdavo pamokslauti apie žmogaus kūno reikalingumą:
Nėra mūsų kūnai tarsi iš žagarų vienai nakčiai miške padaryti guoliai, kuriuos svečiai permiegoję palieka ir prie jų nebegrįžta, bet yra kaip rūmai, pastatyti iš brangaus mūro, iš kurių karalius tik trumpam išvažiuoja ir vėl į juos grįžta. [...] Kaipgi neturėtume jų saugoti ir gerbti, jei padeda išganyti sielas?


„Skargai yra svarbesnė movere („jaudinti“) funkcija, – tai liudija dažni sušukimai, kreipiniai, tiesioginės kalbos intarpai ir įvairios istorijos, exempla, turėję paveikti skaitytoją, sužadinti jo pamaldumą ir įtikinti.


Skargos pateikti idealūs karalienių paveikslai, akcentuojant išskirtinį pamaldumą sušvelnina pavyzdiniuose laidotuvių pamoksluose akcentuotą žmogaus, ypač jo kūno, nuodėmingumą. Karalienių tobulas, šventiesiems prilygstantis, net aistringas pamaldumas, garbingos žmonos vaidmuo ir atsidavimas šeimai yra tinkamo gyvenimo nuorodos to meto moteriai.


Kartu Skargos pamokslai iš kitų autorių laidotuvių pamokslų išsiskiria moters politikės vaizdiniu, retai aptinkamu religinėje literatūroje. Pavyzdiniai laidotuvių pamokslai dėl gausiai vartojamų pamokomojo ir moralizuojamojo pobūdžio pavyzdžių suvokiami kaip savotiški „etikos vadovėliai“, pateikiantys adresatui praktinio gyvenimo nuorodų, visiems bendrų elgesio normų”, – apibendrina V. Vaitkevičiūtė.


Petras Skarga: jėzuitai ir Vilniaus universitetas


Pirmasis jezuitų šešetas Vilniuje


Pranciškus Sunyer – ispanų kunigas, gimęs 1532 m. Barselonoje. 1560 liepos 29 d. Romoje gavęs kunigo šventimus, nuo 1566 metų ėjo pareigas viceprovincijolo, kuriam buvo pavesta rūpintis Austrijos provincijai priklausančiais, bet Lenkijos valdomuose kraštuose (vėliau ir Lietuvoje) dirbančiais jėzuitais. 1575 m. įkūrus atskirą Lenkijos provinciją, kuriai tuomet priklausė ir Lietuva, jis tapo pirmuoju jos provincijolu.


Vilhelmas Lambert gimė 1532 m. Northamptone, Anglijoje. 1557 m. įstojo Romoje į jėzuitus, t. y. tais pačiais metais, kai noviciate buvo ir iš Perudžios į Romą atvykęs Sunieris. Įsteigus Braunsbergo kolegiją, Vilhelmas buvo paskirtas dirbti šioje kolegijoje. Viceprovincijolas Sunieris jį mielai pasiimdavo savo kelionių palydovu. 1570 m. Vilhelmas visai persikėlė į Vilnių, kur savo patyrimu ir darbštumu buvo labai naudingas besikuriančiai kolegijai. Ėjo supirkėjo pareigas (emptor), t. y. jam tekdavo parūpinti visa, kas buvo reikalinga kolegijai.


Petras Skarga: jėzuitai ir Vilniaus universitetas


Baltazaras Hostounsky – čekų kunigas, gimęs 1535 m. Hustovo vietovėje, Bohemijoje. 1555 m. Romoje įstojo į jėzuitus ir 1562 m. taip pat Romoje gavo kunigo šventimus. Kadangi ir Sunieris Romoj 1560 m. tapo kunigu, jie abu buvo pažįstami jau nuo vienuolių gyvenimo pradžios. Nė 30 metų neturįs jaunas kunigas Hostounskis buvo paskirtas į popiežiaus legato Commendone, siunčiamo į Lenkiją palydą. Kelionėse su legatu Lenkijoje (1563-1565) Baltazaras tyrė galimybes įsteigti jėzuitų kolegijas.


Andrius Boccatius – kunigas, kilęs iš Olandijos, Ipekolsga miestelio, Sneek srityje. Jis gimė 1530 m., įstojo į jėzuitus Romoje 1552 m. gegužės 8 d. Iš ten buvo pasiųstas dirbti į Palermo, vėliau į Mesinos kolegijas. Grįžęs į Romą, studijavo filosofiją, 1557 m. rugsėjo 1 d. gavo laisvųjų menų ir filosofijos magistro laipsnį. Atvykęs į Vilnių, privačiai mokė vaikus lotynų ir graikų gramatikos; nebuvo patenkintas, kad jis, kunigas ir filosofijos magistras, turėjo dabar keturis ar penkis mokinukus mokyti elementarios gramatikos.


Joakimas Petronellus – klierikas, kilęs iš Mozūrų, gimęs apie 1547 m., į jėzuitus įstojo 1567 m. spalio 27 d. Prahoje. Vilniuje mokytojavo žemiausioje, vadinamojoje Donato klasėje; be to (bent kitais metais), penktadieniais aiškino žemesnių klasių mokiniams katekizmą lenkiškai. 1571 m. rugpjūčio mėn. išvyko į Pultuską.


Andrius Zaleski – brolis, kilęs iš Varšuvos. Nežinomas nei jo amžius, nei kada jis buvo priimtas į Draugiją, bet turėjo būti gan jaunas kaip ir visi kiti. Vo tik metus išbuvo Vilniuje, atlikdamas įvairius namų darbus. 1570 m. rugsėjo 18 mirė ir buvo palaidotas Šv. Jono bažnyčioje, kunigų kriptoje.

Parengta pagal Pauliaus Rabikausko knygą „ Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“, profesorės Eugenijos Ulčinaitės publikacijas bei Viktorijos Vaitkevičiūtės straipsnį „Čia žmogus atveria akis tam, kas yra, kas buvo, kas bus“

 

Petras Skarga: jėzuitai ir Vilniaus universitetas


Žurnalo AR ŽINAI, KAD? rubrikos „Nuo Aukštųjų kursų iki universiteto: akademinių bendruomenių įtaka kultūrai, tautinei savimonei ir visuomenės raidai“ straipsniai remiami Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Metinė paramos suma 1800 Eur.