„Žiedų valdovo“ kūrėjas domėjosi ir lietuvių kalba

„Žiedų valdovo“ kūrėjas domėjosi ir lietuvių kalba


Retas nesame girdėję žymiojo britų rašytojo Džono Ronaldo Ruelio Tolkino, visame pasaulyje išgarsėjusio romanais „Žiedų vadovas“, „Hobitas“, „Silmariljonas“ ir kt. Jis buvo ne tik literatas, rašytojas fantastas, poetas, bet ir filologijos profesorius. Jo gyvenimo moto buvo toks: „Visa, ką teturime nuspręsti, yra tai, ką daryti su laiku, kuris mums duotas.“


Manvydas VITKŪNAS


Tolkinų giminės šaknys – Vokietijoje, Žemutinėje Saksonijoje, iš kur rašytojo protėviai dar XVIII a. persikėlė į Angliją ir vertėsi knygų, kanceliarinių reikmenų, audinių ir kojinių prekyba. Pats Dž. Tolkinas gimė šalyje, kurios dabar nebėra. Tai buvo Oranės Laisvoji Valstybė – olandų kolonistų būrų įkurta valstybė Pietų Afrikoje, XIX ir XX a. sandūroje užkariauta britų. Dabar ji – Pietų Afrikos Respublikos dalis.


Dž. Tolkinas pasaulį išvydo 1892 m. sausio 3 d. Blumfonteine. Šiame mieste jo tėvai Artūras ir Meibelė Tolkinai įsikūrė iškart po vestuvių. Blumfonteine Artūras dirbo vieno iš britų bankų vietos filialo valdytoju. Čia gimė du Tolkinų sūnūs – Džonas Ronaldas Ruelis ir Hilaris Artūras Ruelis. Kai Džonas dar tik mokėsi vaikščioti, sode jis užlipo ant nuodingo voro tarantulo. Auklė klykiančiam vaikui iščiulpė iš kojytės nuodus, bet pats faktas paliko pėdsaką rašytojo sąmonėje – nuodingi didžiuliai vorai ne kartą šmėkščioja jo kūryboje.

REKLAMA


Tapo uoliu kataliku


Džonui tebuvo treji, kai mirė tėvas. Našle be pragyvenimo šaltinio likusi Meibelė pasiėmė vaikus ir išplaukė laivu į savo tėvynę – Angliją. Tėvai, gyvenę Birmingame, dukrą priėmė gana šaltai, mat jie visada buvo prieš Meibelės santuoką su Artūru. Jauna moteris gavo nedidelę paramą ir kartu su sūnumis apsigyveno kukliame butuke. Pinigų vos užteko visiems trims prasimaitinti. Ieškodama dvasinės atramos, Meibelė paniro į religiją, perėjo į katalikų tikėjimą, ir tai sukėlė tikrą skandalą – giminaičiai anglikonai jos išsižadėjo. Džonas, nuo mažens uoliai lankęs bažnyčią ir sėmęsis tikėjimo, visą gyvenimą buvo itin religingas žmogus.


Meibelė mokė savo berniukus įvairių dalykų. Iš motinos Džonas ne tik išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet ir gavo lotynų kalbos pradmenis, perėmė domėjimąsi botanika ir puikiai pažino įvairius augalus. Mama išmokė jį ir piešti – jam ypač sekėsi peizažai.

REKLAMA


Kai Džonui buvo dvylika, jis neteko ir mamos. Ji mirė nuo diabeto. Giliai tikinčios motinos kankinės įvaizdis itin įsirėžė į berniuko sąmonę. Našlaičius priglaudė ir augino Birmingamo katalikų bažnyčios kunigas – stiprios dvasios ir gilaus proto žmogus, ypač sudominęs Džoną filologija. Mokydamasis mokykloje, vėliau koledže ir Oksfordo universitete, vaikinas sėmėsi ne tik šiuolaikinių, bet ir senovės anglų, velsiečių, norvegų, suomių, gotų ir kitų kalbų žinių. Vėliau jis susidomėjo ir archajiška lietuvių kalba.


Iš viso per savo ilgą gyvenimą Dž. Tolkinas išmoko 14 kalbų ir sugalvojo dar 19 dirbtinių. Dalį sugalvotų kalbų jis sudėjo į savo knygų herojų lūpas. Suprasdamas, kad tomis kalbomis niekas nekalbės, rašytojas savo vaizduotėje sukūrė ir mitinį pasaulį – Ardą, kur apgyvendino būsimųjų savo kūrinių herojus. Itin lakią vaizduotę turėjusio Dž. Tolkino galvoje būsimųjų knygų siužetai gimė gerokai anksčiau, nei jis tapo rašytoju.


Mokydamasis Karaliaus Edvardo mokykloje, Dž. Tolkinas su trimis bičiuliais subūrė T.C.B.S klubą. Tai buvo arbatos gėrimo ir diskusijų klubas, kurio nariai palaikė santykius ir baigę mokyklą. Pats Dž. Tolkinas laikėsi principo „Išmintingi žmonės šneka tik apie tai, ką išmano“.


Dalyvavo kare


Mokslų metais gyvendamas nuomojamame bute, Dž. Tolkinas susipažino su aukštu žemiau gyvenusia kaimyne, našlaite Edita Mere Brat. Pora ėmė susitikinėti, bet, sužinojęs apie tai, konservatyvus Dž. Tolkiną globojęs kunigas uždraudė jaunuoliams bendrauti, kol Džonui sukaks 21 metai. Santykiai kuriam laikui nutrūko, tačiau vėliau Džonas susirado mylimąją, tiesa, tuo metu ji jau buvo susižadėjusi su kitu vyru. Dž. Tolkinas buvo atkaklus, ir sužadėtuvės nutrūko.



Būdamas 21 metų, rašytojas vedė šią merginą (ji perėjo į katalikybę) ir su ja laimingai nugyveno 56 metus, susilaukė trijų sūnų bei dukters. Džoną ir Editą sutuokė tas pats Birmingamo kunigas, globojęs būsimąjį rašytoją daug metų ir kurį laiką draudęs jaunuoliams susitikinėti.


1915 m. Dž. Tolkinas Oksfordo universitete baigė anglų kalbos studijas. Dar mokydamasis jis išėjo karinio rengimo kursus ir tapo Didžiosios Britanijos kariuomenės leitenantu. Pirmojo pasaulinio karo metais su savo daliniu buvo išsiųstas į Prancūziją. Dalyvavo baisiose kautynėse prie Somos, kur neteko dviejų geriausių draugų iš T.C.B.S klubo. Tuo metu Edita Merė, kaip ir kitų fronte atsidūrusių karių žmonos, patyrė baisų stresą, bijojo kiekvieno beldimo į duris – ar paštininkas neatneš žinutės apie vyro žūtį...


Galiausiai Dž. Tolkinas fronte sunkiai susirgo, ilgai gydėsi karo ligoninėje, kaip iš dalies neįgalus buvo grąžintas į tėvynę. Po reabilitacijos jis tarnavo kariniuose daliniuose, bet jau Anglijoje.


Knygą rašė 17 metų


Grįžęs į Angliją, Džonas pradėjo dėstyti Lidso ir Oksfordo universitetuose, vos 30-ies tapo profesoriumi ir neįtikėtinai greitai – pasaulinio garso filologu. Jis taip pat priklausė elitiniam diskusijų klubui „Inklings“. Dž. Tolkinas buvo vienas iš Oksfordo anglų kalbos žodyno sudarytojų, puikus anglų tarmių specialistas, išvertė iš senosios į šiuolaikinę anglų kalbą senovinę poemą „Beovulfas“, atliko šio kūrinio mokslinę analizę.


Dž. Tolkinas itin žavėjosi mitologija, senosiomis germanų, valų, islandų, suomių kalbomis. Iškart po karo jis ėmė rašyti legendų ir mitų ciklą, vėliau sugulusį į knygą „Silmariljonas“. Mitologija Dž. Tolkinui buvo ir mokslinio domėjimosi objektas, ir įkvėpimo bei vaizduotės skatinimo šaltinis. Jo kūrybai įtaką darė ne tik senieji anglosaksų, bet ir kitų tautų mitai bei epai, pavyzdžiui, suomių „Kalevala“.

REKLAMA


Rašytojas turėjo keturis vaikus: sūnus Džoną Fransį Ruelį (tapo kunigu), Maiklą Hilarį Ruelį ir Kristoferį Džoną Ruelį (tapo svarbiausiu tėvo leidinių redaktoriumi ir nebaigtų ar neišspausdintų kūrinių leidėju) bei dukterį Priscilą Anę Ruel. Savo vaikams prieš miegą jis sekdavo paties sugalvotas sakmes, kurios galiausiai sugulė į knygą „Hobitas“.


Kitą garsiąją savo knygą „Žiedų valdovas“ (jos, kaip ir „Hobito“, veiksmas vyksta įsivaizduojamame pasaulyje Viduržemėje) kūrėjas rašė net 17 metų. Susitelkti vien rašytojo darbui Dž. Tolkinui trukdė akademinė veikla, dėstymas universitetuose. Įdomu, kad kai „Žiedų valdovas“ buvo parašytas, knyga išėjo tokia stora, kad ją teko padalyti į tris dalis. Taip gimė „Žiedų valdovas. Žiedo brolija“, „Žiedų valdovas. Dvi tvirtovės“ ir „Žiedų valdovas. Karaliaus sugrįžimas“. XX a. septintajame dešimtmetyje „Žiedų valdovas“ ėmė labai sparčiai populiarėti įvairiose šalyse, Dž. Tolkinas pelnė pasaulinę šlovę. Rašytojas sulaukė milijonų gerbėjų dėmesio, jie jam netgi ėmė įkyrėti laiškais ir skambučiais. Dž. Tolkinas galiausiai buvo priverstas pasikeisti telefono numerį.


1961 m. Dž. Tolkinas buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai, bet jos taip ir negavo, mat komitetas nusprendė, esą rašytojo kūrybos „negalima laikyti aukščiausios klasės proza“. Prestižinę premiją tais metais gavo jugoslavų rašytojas Ivas Andričius.


Ant antkapio – ir išgalvoti vardai


1972-aisiais smarkiai pablogėjo Dž. Tolkino sveikata, jis kentė dispepsiją (virškinimo sutrikimą) ir kitas ligas. Gydytojai griežtai uždraudė jam vartoti alkoholį ir skyrė labai griežtą dietą. 1973 m. vasaros pabaigoje Dž. Tolkinas aplankė savo gerą bičiulį, dalyvavo jo žmonos gimtadienyje ir jo metu išgėrė šampano. Naktį rašytojui pasidarė labai bloga, ir jis buvo išvežtas į ligoninę. Gydytojai atliko tyrimus ir aptiko kraujuojančią skandžio opą.

REKLAMA


Medikai iš pradžių buvo optimistiškai nusiteikę, bet paciento būklė staiga pablogėjo – sutriko plaučių veikla, išsivystė pleuritas. 1973 m. rugsėjo 2 d., sekmadienio naktį, milijonų skaitytojų širdis užkariavęs rašytojas mirė. Jis buvo palaidotas greta dvejais metais anksčiau mirusios savo žmonos. Ant antkapinės plokštės yra iškalti ne tik tikrieji vardai, bet ir pramanyti – herojų, kurių prototipais tapo Edita Merė Tolkin (Lutiena) ir Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas (Berenas).


Dž. Tolkino kūrybinis ir mokslinis palikimas – labai gausus: 37 knygos (tarp jų – ir poezijos), 63 straipsniai, 121 išverstas kūrinys. Daug darbų liko nebaigtų. Svarbiausi Dž. Tolkino kūriniai sulaukė milžiniško populiarumo pasaulyje, buvo išversti į daugybę kalbų, padarė didžiulę įtaką fantastinei literatūrai, susilaukė dešimčių ekranizacijų. Kūrinių siužetai ar tam tikri herojai gyvuoja populiariojoje kultūroje, yra dažni kompiuteriniuose žaidimuose, minimi muzikos grupių (ypač roko ir metalo) kūriniuose. Spėjęs nuveikti labai daug ir dar daugiau nespėjęs pabaigti, Dž. Tolkinas teigė: „Ilgiausiai užtrunka darbas, kurio niekada nepradėjai.“


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 47 (2022)

    Savaitė - Nr.: 47 (2022)