Nors sakoma, kad visos laimingos šeimos – vienodai laimingos, iš tikrųjų jų laimė gali labai skirtis. Tai matome ir palyginę rašytojų Marko Tveno ir Daniilo Andrejevo santuokinį gyvenimą.

Stasė RUDALEVIČIŪTĖ

Pakako medaliono

Markas Tvenas (tikr. Samuelis Langhornas Klemensas) gimė 1835 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose skurdžioje daugiavaikėje šeimoje. Kai būsimajam rašytojui tebuvo vienuolika metų, mirė jo tėvas. Berniukui teko mesti mokyklą ir pelnyti duoną. Jis darbavosi laikraščio redakcijoje, plaukiojo upėmis kaip locmanas, ieškojo sidabro, bet sėkmės sulaukė ėmęs rašyti apsakymus.

Vesti Markas Tvenas neskubėjo. Vėliau jis pusiau juokais sakė: „Jeigu būčiau žinojęs, kokie laimingi yra vedę žmonės, būčiau vedęs prieš trisdešimt metų, negaišdamas laiko dantų auginimui...“ Rašytojas taip šmaikštavo būdamas trisdešimt dvejų. Įdomu, kad jis savo būsimąją žmoną pamilo tarsi viduramžių riteris ar koks pasakos herojus – pamatęs medalioną su jos atvaizdu. Tai buvo jo bičiulio sesuo Olivija.

Marko Tveno laimei, bičiulis pakvietė jį pasisvečiuoti. Išvydęs Oliviją svečias nenusivylė. Ilgai nedelsdamas jai pasipiršo. Nors Markas Tvenas patiko Olivijai, ji atsisakė už jo tekėti. Trikdė amžiaus skirtumas – Markas Tvenas buvo dešimčia metų vyresnis, be to, jis buvo tarsi iš kito pasaulio. Mat Olivijos šeima gyveno pasiturimai, o pretendentas į vyrus dar nespėjo prakusti. Maža to, ir jo elgesys kartais būdavo kaip netašyto stuobrio.

Sėkmingai apvirto

Tačiau įsimylėjęs rašytojas neketino trauktis. Kiek palaukęs jis vėl pasipiršo Olivijai. Šįkart ji atsisakė tekėti dėl jaunikio nerimto požiūrio į religiją (Olivija buvo labai religinga). Markas Tvenas pažadėjo tapti geru krikščioniu, jeigu Olivija to norės, bet ji taip ir nepriėmė jo pasiūlymo tekėti. Nutaręs, jog viskas baigta, Markas Tvenas išvyko į stotį, nors iš tikrųjų Olivija jau buvo besakanti „taip!“.

Jųdviejų laimei, pakeliui į stotį Marko Tveno brikelė apvirto. Jis dėjosi rimtai nukentėjęs ir buvo parvežtas atgal. Olivija ėmėsi jį slaugyti ir galiausiai sutiko tapti Marko Tveno žmona.

Visus trisdešimt šešerius bendro gyvenimo metus Markas Tvenas iš visų jėgų stengėsi džiuginti žmoną. Pavyzdžiui, vakarais skaitydavo jai Bibliją, prieš valgydamas balsiai meldėsi. Jis netgi leido Olivijai cenzūruoti savo kūrinius. Tie, kurie nesulaukdavo jos pritarimo, nepasiekdavo leidėjų. Rašoma, jog taip susikaupė tūkstančiai puslapių. Markas Tvenas teigė: „Jeigu Olivija būtų pasakiusi, kad amoralu mūvėti puskojines, aš būčiau jų atsisakęs...“

Iki to neprieita, bet, žmonai pasibaisėjus naujos knygos herojaus Heklberio Fino fraze „velniai griebtų“, rašytojui teko ją išbraukti... Nenuostabu, kad jų duktė Siuzi sakė: „Mama myli dorą, o tėtis – kates.“ Beje, kačių šios šeimos namuose buvo tikrai daug – arti dvidešimties.

Gelbėjo humoras

Dėl linksmo būdo ir vaikiško nuoširdumo žmona Marką Tveną vadino žilu jaunuoliu. Ji rūpinosi juo tarsi mažu vaiku. Kartu Olivija vertino vyro talentą, įskaitant ir gebėjimą juokauti. Sykį, skaitydamas knygą, Markas Tvenas vis imdavo kvatoti. Žmonai paklausus, kas yra kūrinio autorius, rašytojas nuoširdžiai atsakė nežinąs, bet tekstas esąs smagus. Vėliau Olivija ant tos knygos viršelio pamatė vyro pseudonimą. Telieka stebėtis, kad autorius neatpažino savo kūrinio... Tiesa, tai galima paaiškinti kūrybos gausa.

Humoro jausmas padėdavo Markui Tvenui ištverti sunkumus, mat jų nestigo. Net ir tapęs garsiu, solidžius honorarus gaunančiu rašytoju, vyras nepraturtėjo, nes investuodavo pinigus į rizikingus projektus ir komercinės sėkmės tos mokslo, technikos naujovės jam neatnešė.

Vis dėlto skaudžiausias smūgis buvo ne finansinės netektys, o nepagydoma mylimos žmonos liga. Markas Tvenas visaip stengėsi guosti Oliviją, kelti jai nuotaiką. Pavyzdžiui, namuose ir sode ant medžių prikabino raštelių su smagiais tekstais. Ir už Olivijos miegamojo lango kabojo raštelis, nurodantis paukščiams, kaip ir kada jie gali čiulbėti...

Teigiama, kad per trisdešimt šešerius bendro gyvenimo metus Markas Tvenas nė sykio nepakėlė balso prieš žmoną, o ji neiškėlė jam nė vieno skandalo... Ir metams bėgant rašytojas sakė žmonai, kad myli ją vis stipriau.

Regėjimai vaikystėje

Rusų rašytojo ir filosofo Daniilo Andrejevo vaikystė taip pat buvo sunki: vos gimęs jis neteko abiejų tėvų. Motina mirė jį gimdydama, o tėvas – rašytojas Leonidas Andrejevas – išsižadėjo sūnelio. Jį augino velionės motinos sesuo, garsaus Maskvos gydytojo žmona.

Daniilas nuo vaikystės buvo itin jautrus, be to, jis vis patirdavo regėjimų, todėl gyveno išsyk tarsi dviejuose pasauliuose – realiame ir jį užvaldžiusiame vizijų pasaulyje. Šios vizijos vargino, net kankino jį tol, kol Daniilas nustojo joms priešinęsis. Prieš gyvenimo pabaigą vyras teigė supratęs, kodėl Bažnyčia tokias vizijas laiko įkvėptomis neskaisčių dvasių, mat jaunystėje šios dvasios, pasak Daniilo, darė įtaką jo gyvenimui. Rašytojas neabejojo, kad pirmoji, nevykusi, jo santuoka buvo lemta šių „globėjų“. Tačiau antroji žmona Ala buvo šviesioji Daniilo gyvenimo meilė.

Kaip ir Daniilas, Ala gyveno Maskvos centre – Arbate. Jos tėvas buvo gydytojas, puikiai išmanąs muziką (jo muzikos mokytojas buvo garsus rusų kompozitorius ir dirigentas Nikolajus Rimskis-Korsakovas). Alos mama buvo apdovanota gražiu balsu. Ir duktė nuo mažens muzikavo, mokėsi kalbų, daug skaitė. Ala buvo romantiškos prigimties ir svajojo sutikti riterį...

Tarsi žydinti vyšnia

Tą riterį Ala išvydo 1937 m. savo globėjų namuose. Į svečius pas šiuos žmones ji atėjo su pirmuoju savo vyru dailininku. Tąsyk vilkėjo vienintelę turėtą šventinę suknelę – baltą, vestuvinę. Daniilą tiesiog apakino jaunos moters drabužio ir sielos šviesumas (jos pasirodymą jis apibūdino poetiškai: „Ala – tarsi žydinti vyšnia“). Ala taip pat atkreipė dėmesį į Daniilą – aukštą, tamsaus gymio vyrą. Nors abu vienas kitam pajuto trauką, Ala ir Daniilas net septynerius metus net žvilgsniu to neparodė. Daniilui Ala buvo tabu, nes ji buvo draugo žmona, o jai, tikinčiai moteriai, santuoka buvo šventa (beje, Alos dėmesį religijai sužadino cerkvės varpų skambesys, kurį ji girdėjo nuo mažens).

Prasidėjo karas, Daniilo dėl sveikatos problemų nepaėmė kariauti, bet jis tarnavo dalinyje, laidojusiame žuvusiuosius, tad Maskvoje jo nebuvo. Negalėdamas net retkarčiais matyti mylimosios, Daniilas ėmė jai rašyti laiškus. Ir Ala vis dažniau ir šilčiau į juos atsakė. Dalykas tas, kad sutuoktinio neištikimybė pateisina skyrybas su juo net ir tikint Dievą, o Alos vyras ne tik svetimoteriavo, bet ir ėmė kelti jai skandalus, tad jų santuoka buvo pasmerkta žlugti. Daniilas tuo metu jau nebegyveno su pirmąja žmona.

Suėmė saugumiečiai

Baigiantis karui, 1944-aisiais, Daniilas trumpam grįžo į Maskvą. Jis susitiko su Ala, ir prasidėjo naujas jų gyvenimo etapas. 1947 m. jie įteisino savo ryšius. Dienomis abu dirbo, o naktimis Daniilas rašė dar prieš karą pradėtą romaną. Vienas šio kūrinio herojus kitam – saugumiečiui – tiesiai iškloja viską, ką tuomet daugelis galvojo apie sovietų valdžią, bet pagrįstai bijojo prasižioti, nes skundikų buvo visur.

Tuo metu Daniilui (matyt, ir Alai) stigo atsargumo. Bent iš savo draugų jis nesitikėjo išdavystės, todėl jiems atvirai pasakojo, apie ką rašo savo romane. Neilgai trukus šiuo kūriniu ir autoriumi susidomėjo saugumiečiai. Kaip buvo pratę, jie naktį pasibeldė į Daniilo ir Alos buto duris...

Iš pradžių išvežė Daniilą, kiek vėliau suėmė ir Alą. Ją tardė ištisus trylika mėnesių. Numatydama, kad vyro laukia sušaudymas, Ala, nenorėdama likti be jo, per pačią pirmąją kvotą pasakė, kad jos pažiūros nesiskiria nuo to, ką mano vyras. Paklausta apie Josifą Staliną, moteris atsakė, kad jis vadovauja naikinimui to, kas vertingiausia šalyje, – kilmingų asmenų, valstiečių, Bažnyčios... Tardytojas užrašė: „Rengė pasikėsinimą į draugą Staliną.“ Nepaisant to, nei Alos, nei Daniilo nesušaudė, nes ši bausmė tada trumpam buvo panaikinta.

Pateko į žaizdrą

Sutuoktinių laukė ilgi nelaisvės metai be teisės susirašinėti. Tačiau vėliau Ala tvirtino, jog šis kančios metas kartu tapo jai tikra likimo dovana. Giliai tikėdama Dievą, ji juto padariusi gyvenime ir sukaupusi sieloje nemažai blogio, ir kalėjimas jai tapo tarsi žaizdras, kuriame tie blogio juoduliai sudegė. Ir jos meilė Daniilui pasidarė dar iškilesnė, dar tauresnė.

Pabrėžtina, kad ir Daniilas panašiai vertino jiems tekusį išbandymą. Alą 1953 m. pasiekė pirmasis jo laiškas. Iš šio laiško moteris suprato, kad ir Daniilas dvasiškai atsinaujino, nors fiziškai labai nusilpo.

Mirus diktatoriui J. Stalinui, Ala ėmė energingai rūpintis, kad jos ir Daniilo byla būtų peržiūrėta. Tačiau laisvę jai pavyko atgauti tik 1956-aisiais. Vyras dar kalėjo – jį laikė baisiajame Vladimiro kalėjime. Mylinčiai žmonai galų gale pavyko išsikovoti leidimą trumpam su juo susitikti. Ala išvydo susenusį, po infarkto vos gyvą žmogų. Ir pati buvo nualinta.

Draugų padedama Ala pasiekė, kad Daniilą perkeltų į Maskvą. Kai tai įvyko, moteris vėl apsilankė Vladimire ir kalėjime suvaidino naivuolę, maniusią, kad jos vyras vis dar yra ten. Neva sužinojusi apie jo perkėlimą, Ala kalėjimo viršininko pavaduotojui pasakė, jog vyras dėl ligos veikiausiai neįstengė paimti visų savo daiktų, tad, jeigu jau ji čia, gal galėtų nuvežti jam tai, kas liko? Tas liepė atnešti Daniilo daiktus. Jų buvo pilnas maišas.

Žinodama kalėjimuose galiojusią tvarką, Ala ėmė viską paeiliui išimti, kol pamatė, kad ten – keliolika sąsiuvinių su jos vyro kūryba. Viršininko pavaduotojas taip pat pastebėjo rankraščius. Ala apmirė ir be žado žiūrėjo į tą žmogų, kuris dėl šių sąsiuvinių būtų galėjęs visam likusiam gyvenimui uždaryti juos už spygliuotos vielos. Tačiau jis teištarė: „Imkite viską ir eikite...“

Meilės principas

Ala išbėgo ir po to niekaip negalėjo prisiminti, ar padėkojo žmogui, kuris faktiškai padėjo išgelbėti Daniilo Andrejevo rankraščius. Na, o jo paties dienos jau buvo suskaičiuotos. Iš kalėjimo Daniilą išleido tik 1957 m. balandį. Pora neturėjo nei būsto, nei lėšų, be to, Ala susirgo onkologine liga ir buvo leisgyvė. Tačiau, pasak jos, tai buvo laimingiausias jų gyvenimo metas, kurio kulminacija tapo bažnytinė santuoka.

1959 m. Ala tapo našle. Ji nedelsdama ėmė mokytis spausdinti mašinėle, o po to spausdino visus Daniilo rankraščius. Gyvenimo patirtis išmokė ją atsargumo: Ala nebandė skelbti vyro kūrybos, kol to nebuvo galima daryti; praėjusio šimtmečio devintąjį dešimtmetį tokia galimybė atsirado. Nors Daniilas Andrejevas vadinamas ir mistiku, vizionieriumi, Ala džiaugėsi, kad Daniilas suprato, jog „regėjimais“ paremti jo tekstai yra teosofinio pobūdžio. Jam pavyko to atsikratyti.

Daniilas Andrejevas paskutiniais gyvenimo metais rašė dvasinės, religinės poezijos kūrinius. Ala juos labiausiai vertino ir pati viešai skaitė ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų Europoje (Paryžiuje, Londone). Ji sulaukė gilios senatvės. Nors į gyvenimo pabaigą apako, savo dviejų kambarių bute puikiai orientavosi. Be to, net ir būdama devyniasdešimties metų, turėjo pakankamai nuovokos ir jėgų, kad, pajutusi kilusio gaisro dūmus, spėtų laiku išeiti ir išsigelbėti. Tačiau sąmoningai to nepadarė. Jai buvo kur kas svarbiau išsaugoti velionio vyro archyvą. Todėl ji viską, ką spėjo, padėjo ant grindų ir atsigulė ant viršaus... Taip 2005 m. balandį Ala vėl išgelbėjo vyro palikimą.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.