Vladislavas Špilmanas: misija – išgyventi

Vladislavas Špilmanas: misija – išgyventi


Lenkų ir prancūzų kino režisieriaus Romano Polanskio 2002 m. sukurtas filmas „Pianistas“ pelnė tris prestižinius „Oskaro“ apdovanojimus ir daug kitų reikšmingų įvertinimų. Filmo sėkmę labiausiai lėmė tai, kad jis sukurtas pagal tikrą istoriją žmogaus, talentingo ir žinomo muziko, patyrusio holokausto siaubą, nugyvenusio ilgą gyvenimą ir sulaukusio 88-erių.


Manvydas VITKŪNAS


Pagrindinis istorinės dramos „Pianistas“ herojus – Vladislavas Špilmanas. Jo prototipas buvo žydų kilmės lenkų kompozitorius ir pianistas. V. Špilmanas, dar žinomas kūrybiniu pseudonimu Al Legro, gimė 1911 m. gruodžio 5 d. pietinėje Lenkijoje, Sosnoveco mieste, esančiame greta lenkų angliakasių ir metalurgų sostinės Katovicų. Jis buvo vyriausias vaikas Šmuelio Špilmano ir Esteros Rapoport-Špilman šeimoje. Tėvai savo vaikams davė nežydiškus vardus – Vladislavas, Henrikas, Regina ir Halina. Kurį laiką pagyvenusi pramoniname Sosnovece, šeima persikėlė į sostinę Varšuvą.


Paskutinė transliacija


Vladislavas nuo vaikystės buvo labai gabus muzikai. Lenkijos sostinėje jo gabumai atsiskleidė visa jėga. Jis įstojo į Varšuvos Frederiko Šopeno konservatoriją, jo kuratoriai buvo žymus lenkų pianistas Juzefas Smidovičius ir kompozitorius, pianistas, muzikos pedagogas Aleksandras Michalovskis. Ją baigęs, 1931 m. gavo stipendiją studijuoti Berlyno konservatorijoje, kur svarbiausi jo mokytojai buvo pedagogas, kompozitorius, vienas garsiausių XX a. Europos pianistų austras Arturas Šnabelis, vokiečių kompozitorius Francas Šrekeris ir fortepijono virtuozas Leonidas Kroiceris. Jų vadovaujamas, studentas sukūrė pirmuosius simfoninius kūrinius ir fortepijonines siuitas.

REKLAMA


Studijas Berlyne V. Špilmanui teko nutraukti 1933-iaisiais. Vokietijoje į valdžią atėję naciai sukūrė nepakantumo žydams atmosferą. Grįžęs į Lenkiją, jaunasis muzikas įsidarbino Varšuvos radijuje. Buvo etatinis pianistas, grojo gyvos muzikos koncertuose, transliuojamuose visai šaliai. Bendradarbiavo su daugybe lenkų muzikų, dainininkų, ypač vaisingai dirbo su Lvove gimusiu žydų kilmės amerikiečių kompozitoriumi, pianistu bei dainų kūrėju Emanueliu Šlechteriu.


Pats kūrė naujas melodijas, dainas, daugelis tapo populiariais šlageriais, taip pat rašė muziką ir dainas kino filmams, grojo koncertuose. Visa ši veikla, o ypač darbas Lenkijos radijuje atnešė V. Špilmanui visuotinį žinomumą.


V. Špilmano, jo šeimos ir visos Lenkijos, o ypač – kelių milijonų šalies žydų bendruomenės gyvenimą tragiška linkme pasuko 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Nacių Vokietija užpuolė Lenkiją. Lenkai laikėsi narsiai, gynėsi kiek išgalėdami, bet mirtiną smūgį į nugarą jiems sudavė šalį iš rytų atakavusi Sovietų Sąjunga.

REKLAMA


Varšuvos radijas, prasidėjus karui, dar transliavo daugiau nei tris savaites, o V. Špilmanas grojo kone kasdien. Rugsėjo 23 d. buvo gyvai transliuojamas koncertas, jame pianistas atliko garsiojo lenkų kompozitoriaus Frideriko Šopeno kūrinius. Staiga transliacija nutrūko – iš vokiečių lėktuvo numesta galinga bomba pataikė į elektrinę, tiekusią energiją radijo stočiai.


Simboliška, kad jau karo pabaigoje, išvadavus Varšuvą nuo vokiečių ir atnaujinus radijo stoties veiklą, transliacija prasidėjo nuo koncerto su tais pačiais F. Šopeno kūriniais, atliekamais V. Špilmano.


Išgelbėjo geto policininkas


1940 m. Špilmanų šeima atsidūrė vokiečių įkurtame Varšuvos gete, į jį okupantai suvarė net 450 tūkst. žydų. Gyvenimas ankštoje, žmonių perpildytoje teritorijoje buvo košmariškas, bet ilgainiui uždarytųjų pradėjo sparčiai mažėti – naciai vieną po kitos siuntė pasmerktų žmonių partijas į Treblinką, Osvencimą (Aušvicą) ir kitas mirties stovyklas.


Iki 1942 m. gete dar veikė žydų teatras, orkestras ir džiazo bigbendas. V. Špilmanas buvo Simono Pulmano vadovaujamo simfoninio orkestro fortepijono solistas. Jis netgi sugebėjo rašyti naujus kūrinius, kurti dainas. Koncertai leido gete atsikliuvusiems nelaimingiems žmonėms bent trumpam užsimiršti, patirti teigiamų emocijų.


Geto gyventojų skaičius diena po dienos tirpo: kasdien baigti gyvenimo mirties stovyklose buvo išvežama vidutiniškai 600 žmonių. Kur kas daugiau, tūkstančiai kalinių, buvo išgabenami iš geto vadinamųjų akcijų metu. 1942 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais gete buvo surengta „Didžioji akcija“: surengta „atranka“ ir apie 300 tūkst. žmonių (visų pirma vaikų, vyresnio amžiaus arba fiziškai silpnesnių) buvo atskirti ir išvežti sunaikinti į Treblinkos koncentracijos stovyklą, buvusią už 80 kilometrų nuo Varšuvos. Joje iš viso buvo nužudyta nuo 700 tūkst. iki 900 tūkst. žmonių.



„Didžiosios akcijos“ metu ne visa Špilmanų šeima atitiko „selekcionierių“ keliamus reikalavimus. Pats Vladislavas, jo tėvai ir sesuo Regina buvo pripažinti netinkamais darbui ir uždaryti laikinojo sulaikymo sektoriuje, iš ten turėjo būti varomi į traukinius ir išvežti sunaikinti į Treblinką. Henrikas ir Halina buvo pripažinti tinkamais ir palikti gete, bet išgirdę apie kitų šeimos narių likimą, jie nusprendė likti su artimaisiais.


Varant minią į traukinius, geto žydų policijos pareigūnas Itshakas Heleris pažino V. Špilmaną, pačiupo už parankės ir išvedė iš minios. Savo artimųjų Vladislavas daugiau niekada nebepamatė. Po karo jis galėjo nuvykti į Treblinką, aplankyti artimųjų ir šimtų tūkstančių kitų tautiečių žūties vietą, bet niekada to nepadarė, nes, kaip pats sakė, „man būtų plyšusi širdis“.


Iš viso po „Didžiosios akcijos“ ir anksčiau vykdyto žydų naikinimo Varšuvos gete iš 450 tūkst. žmonių beliko vos 55–60 tūkst. Geto ribos buvo gerokai sumažintos.


Rado stiklainį agurkų


Po šio įvykio V. Špilmanas pateko į statybininkų brigadą, kelis kartus vos išvengė siuntimo myriop vykdant „akcijas“. Bet buvo akivaizdu, kad tik laiko klausimas, kada ateis ir jo eilė. Vladislavas nusprendė bėgti iš geto, ir jam tai pavyko. Jis susirado mieste likusius buvusius bendradarbius iš Varšuvos radijo.


Rizikuodami patys atsidurti mirties stovyklose kartu su šeimomis, įvairūs narsūs žmonės slapstė jį butuose, palėpėse, rūsiuose. Jo paskutiniu prieglobsčiu tapo butas pačiame miesto centre, kaip tik tame vadinamajame arijų kvartale, kur gyveno vokiečių kariuomenės karininkai ir administracijos darbuotojai. Jis slapstėsi bute viršutiniame pastato aukšte, o pavojaus atveju glaudėsi palėpėje.

REKLAMA


Globėjai, rizikuodami gyvybe, atnešdavo jam maisto, vaistų. Kartą namas buvo padegtas, ir Vladislavas pasislėpė palėpėje, tada išgėrė didelę dozę migdomųjų, bijodamas mirti ugnyje. Visgi gaisras buvo numalšintas, o V. Špilmanas liko gyvas ir nubudo.


1944 m. rugpjūčio 1 – spalio 2 dienomis Varšuvoje vyko lenkų ir išgyvenusių žydų sukilimas prieš vokiečius. Prie miesto buvo visiškai priartėjusi sovietų kariuomenė, bet Stalinas nurodė pristabdyti puolimą ir leido vokiečiams numalšinti sukilimą, jame žuvo apie 200 tūkst. varšuviečių (tarp jų apie 10 tūkst. aktyvių sukilėlių), dar apie 650 tūkst. buvo išvaryti iš miesto, iš jų apie 150 tūkst. išsiųsti į priverčiamuosius darbus arba atsidūrė koncentracijos stovyklose.


Taip pat žuvo keli tūkstančiai vokiečių karių. Po šio sukilimo miestas, kurio 85 procentų buvo sugriauta, liko beveik tuščias. Likusieji slapstytis žmonės, vadinamieji Varšuvos robinzonai, vokiečių buvo ieškomi ir šaudomi. Vienas iš besislapstančiųjų buvo V. Špilmanas, dabar likęs be jokios išorinės paramos ir maisto. Jis, rizikuodamas gyvybe (šalimais buvo vokiečių karo ligoninė), išnaršė artimiausių namų griuvėsius, tarp negausių naudingų dalykų surado marinuotų agurkų stiklainį, ir tai jam tapo tikra švente.


Gelbėjo vokiečių karininkas


1944 m. lapkritį V. Špilmaną atsitiktinai aptiko vermachto karininkas, hauptmanas (kapitonas) Vilmas (Vilhelmas) Hozenfeldas (1895–1952), tarnavęs 660-ame apsaugos batalione, dislokuotame Varšuvoje nuo pat 1940 m. Vladislavui labai pasisekė, kad tai buvo itin padorus ir žmogiškas karininkas. Nors jis nuo 1935 m. buvo nacionalsocialistų partijos narys, su laiku jo tikėjimas Adolfu Hitleriu susvyravo. Tarnybos okupuotoje Lenkijoje metais jis savo akimis pamatė, koks nežmoniškas nacių režimas, ir kartu su dar keliais karininkais kiek galėdamas stengėsi padėti kenčiantiems žydams bei lenkams, nors dėl to labai rizikavo.

REKLAMA


V. Hozenfeldas paslėpė V. Špilmaną namo, kuriame buvo įsikūręs vokiečių štabas, palėpėje, ir slapta nešiojo jam maistą. Be šios pagalbos muzikantas teigė tikrai nebūtų išgyvenęs. Savo atsiminimuose V. Špilmanas vėliau rašė: „Kartą aš jo paklausiau: „Jūs – vokietis?“ Jis paraudo ir kone sušuko: „Taip, deja, aš – vokietis. Ir aš gerai žinau, kas dėjosi čia, Lenkijoje. Man gėda dėl savo tautos.“


Vokiečių karininkas padėjo žydui iki pat sovietinės kariuomenės puolimo ir Varšuvos užėmimo. Per paskutinį susitikimą V. Špilmanas pasakė V. Hozenfeldui savo vardą, kad šis prireikus bandytų su juo susisiekti – buvo akivaizdu, kad Vokietija pralaimės karą. Daugiau jie nebesusitiko. Karininkas pateko į sovietų nelaisvę ir atsidūrę laikinoje, spygliuotąja viela aptvertoje stovykloje netoli Varšuvos.


Pro ją ėjo minios į namus sugrįžtančių varšuviečių. Vienas jų, Varšuvos radijo orkestro muzikantas Zigmuntas Lednickis sušuko vokiečiams: „Jūs teigėte, kad esate civilizuota tauta. O iš manęs jūs atėmėte brangiausia, ką aš turėjau, – smuiką!“ Vienas vokiečių karininkas priėjo prie tvoros ir paklausė: „Jūs pažįstate Špilmaną?“, ir gavo teigiamą atsakymą. Tada jis pasisakė, kad padėjo muzikui, besislapsčiusiam namo pastogėje, ir paprašė, kad šis surastų Špilmaną – gal jis sugebės padėti.


Deja, Z. Lednickis nespėjo išgirsti karininko pavardės, nes pribėgę rusų sargybiniai šaukdami jį nuvijo. V. Špilmanas po kurio laiko atskubėjo į pagalbą, bet rado tik tuščią stovyklos vietą. V. Hozenfeldas buvo išvežtas į Rusiją ir ten nuteistas kalėti 25 metus kaip karo nusikaltėlis. Į tai, kad jis padėjo V. Špilmanui ir kitiems žmonėms, sovietų teismas neatsižvelgė. Karininkas mirė belaisvių stovykloje prie Stalingrado. Vokietijoje liko jo žmona ir penki vaikai.


V. Špilmanas po karo grįžo į darbą radijuje, surengė apie 2 tūkst. koncertų įvairiose šalyse, rašė simfoninę muziką, dainas, muziką kino filmams. Sukūrė šeimą, nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė, sulaukęs 88-erių.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.