Ferencas Listas: „Jei daryti, tai arba gerai, arba nieko“

Ferencas Listas: „Jei daryti, tai arba gerai, arba nieko“


Vienas iškiliausių XIX a. kompozitorių Ferencas Listas įprastai laikomas vengrų muzikos klasiku, bet ne vienas austras dėl to pasiginčytų: nors kompozitoriaus šaknys – vengriškos, jis gimė dabartinės Austrijos teritorijoje, o jo gimtoji kalba buvo vokiečių. Per ilgą savo gyvenimą F. Listas išmaišė didelę dalį Europos, daug metų gyveno Prancūzijoje ir dabartinėje Vokietijoje. Jis – savas daug kam, o F. Listo kūryba užima labai svarbią vietą pasaulio muzikos lobyne.


Manvydas VITKŪNAS


F. Listas padarė daugybę harmonijos, melodikos atradimų, sukūrė naujų muzikos žanrų (rapsodiją, simfoninę poemą), eksperimentavo meno sintezės srityje. Daug jo kūrinių reikalauja ypatingo atlikėjų virtuoziškumo. F. Listas buvo ne tik kompozitorius, pianistas bei dirigentas, bet ir iškilus muzikos pedagogas, kritikas, publicistas. Jo kūryba priskiriama romantizmo srovei, o kūrybinį palikimą sudaro net 647 kūriniai.

REKLAMA


Pabučiavo pats Bethovenas


F. Listas gimė 1811 m. spalio 22 d. Austrijos imperijoje, vengriškai austriškame Doborjano miestelyje (dabar – Raidingas Burgenlando federalinėje žemėje, Austrijoje). Jo tėvas Adamas Listas buvo vengrų kunigaikščių ir turtingiausių šalies žemvaldžių kunigaikščių Esterhazių milžiniškų avių bandų (nuo 30 tūkst. iki 50 tūkst.) valdytojas, personalo vadovas ir buhalteris, taip pat rūmų orkestro, kuriam vadovavo Francas Jozefas Haidnas, muzikantas.


Orkestre jis grojo nuo paauglystės, o katalikišką gimnaziją baigė Presburge (dabar – Slovakijos sostinė Bratislava). Jaunystėje ketino tapti pranciškonų vienuoliu, bet vėliau persigalvojo. Visgi palankumą pranciškonams, draugiškus santykius su kai kuriais ordino broliais jis išsaugojo visą gyvenimą ir sūnų neatsitiktinai pavadino Francu (Ferencu).


A. Listas turėjo neabejotinų muzikinių gabumų, puikiai grojo klavyru ir netgi kūrė muzikos kūrinius (juos dedikuodavo savo darbdaviui kunigaikščiui Esterhaziui).

REKLAMA


Jo žmona Ana Marija List (mergautinė pavardė – Lager) buvo austrė, kepėjo dukra. Ferencas buvo vienintelis poros vaikas. Šeima kalbėjo vokiškai.


Tėvas tapo pirmuoju Ferenco muzikos mokytoju. Bažnyčios chore berniukas išmoko giedoti, o vietos vargonininkas ilgai dirbo su jaunuoju Listu ir išmokė jį groti vargonais. Nuo aštuonerių metų Ferencas jau koncertavo (daugiausia – aristokratų namuose, dvaruose) ir sulaukdavo liaupsių. Tačiau tėvas puikiai suprato, kad sūnui reikia kokybiškesnių mokslų.


1821 m. Ferencas atsidūrė Austrijos imperijos ir Europos muzikos sostinėje Vienoje. Čia jį mokė puikus muzikos pedagogas Karlas Černis. Specialistas labai išlavino berniuko gebėjimą groti fortepijonu. Taip pat F. Listas mokėsi pas garsųjį Antonijų Saljerį. Šis kunigaikščiui Miklošui Esterhaziui rašė: „Po to, kai aš išgirdau iš natų preliudiją fortepijonu grojantį berniuką Frančeską Listą, man pasirodė, kad aš sapnuoju.“


Didžiulį įspūdį F. Listas darė ir Vienos publikai. Paauglys pradėjo koncertuoti mieste, ir visi matė neabejotiną jo talentą. Po vieno iš koncertų mažąjį genijų apkabino ir pabučiavo pats Liudvigas van Bethovenas. Iki gyvenimo pabaigos F. Listas, karštas L. van Bethoveno talento gerbėjas, dažnai tai prisimindavo ir pasakodavo kitiems. Beje, gimtuosiuose kompozitoriaus namuose visada kabėjo L. van Bethoveno portretas.



Milžiniškos tėvo pastangos


1823 m. F. Listas jau gyveno Paryžiuje, kur jį atlydėjo tėvas. Į Prancūzijos sostinę paauglys atvyko ne šiaip sau – jis norėjo studijuoti garsiojoje Paryžiaus konservatorijoje. Tačiau įstoti sutrukdė konservatorijos direktorius Luidžis Kerubinis – pabrėžė, kad į šią mokymo įstaigą priimami tik prancūzai (ironiška, kad pats direktorius buvo italų tautybės).


F. Listo tėvas nenuleido rankų ir nepagailėjo pinigų. Jis ėmė samdyti tos pačios konservatorijos dėstytojus, kad šie vestų sūnui privačias pamokas. Taip pat vaikinukas rengė koncertus įvairiuose salonuose ir žavėjo Paryžiaus publiką. Tai leido užsidirbti pinigų ir gyventi Prancūzijos sostinėje.


Adamas darė viską, kad tik sūnus patirtų sėkmę, ir kuo didesnę. Jis tapo sūnaus vadybininku, surado rėmėjų ir suorganizavo labai sėkmingas Ferenco gastroles Londone ir kituose Anglijos miestuose. Jaunuolis grojo privačiuose salonuose ir rengė atvirus koncertus. Galiausiai buvo pakviestas į Vindzoro pilį, kur grojo pačiam karaliui Jurgiui.


Grįžęs į Paryžių, keturiolikmetis F. Listas pradėjo rašyti pirmąją (ir vienintelę) operą „Donas Sančo, arba Meilės pilis“. 1825 m. ji buvo pastatyta garsiajame Paryžiaus teatre „Grand Opera“. Tais pačiais metais Listai vėl leidosi gastrolių į Angliją, koncertavo Londone ir Mančesteryje. Grįždami atgal į Prancūziją, jie sustojo pailsėti Pajūrio Bulonės kurorte, bet ir čia rengė koncertus. 1826-aisiais vyko koncertų turas po Prancūziją ir Šveicariją, 1827 m. – vėl po Angliją.

REKLAMA


Visgi intensyvūs koncertai nualino, ir 1827 m. tėvas su sūnumi nusprendė leistis į nedidelį kruizą. Tai baigėsi nelaime – Adamas persišaldė, susirgo plaučių uždegimu ir netrukus mirė. Našlaičiu tapusiam Ferencui tebuvo penkiolika. Po tėvo mirties jis net trejus metus buvo paniręs į gilų liūdesį (galbūt depresiją), o vienas Paryžiaus laikraštis iš kažkur ištraukė, kad jaunasis muzikas mirė, ir netgi išspausdino jam skirtą nekrologą.


Įsimylėjo grafienė


1830 m. F. Listas pagaliau vėl aktyviai ėmė reikštis viešumoje. Prie to prisidėjo ir Prancūziją supurčiusi bei permainų šalies gyvenime atnešusi Birželio revoliucija. Tuo laikotarpiu gimė Revoliucinės simfonijos idėja. F. Listas artimai susidraugavo su dar dviem genialiais muzikais – Hektoru Lui Berliozu ir Nikolo Paganiniu. Jis ėmėsi drąsaus darbo – smuiko virtuozo N. Paganinio kūrinius (itin sudėtingus, ugningus) atlikti fortepijonu. Atrodytų, misija – neįmanoma, bet F. Listui tai puikiai pavyko.


Dar vienas puikiai žinomas muzikas – Friderikas Šopenas – į F. Listą, kaip kompozitorių, žvelgė su neslepiamu skeptiškumu, bet laikė jį muzikos virtuozu. Viename laiške jis rašė: „Aš norėčiau iš F. Listo pagrobti mano paties etiudų atlikimo manierą.“ Tokį požiūrį galėjo lemti ir tai, kad F. Šopenas nespėjo pamatyti F. Listo, kaip kompozitoriaus, kūrybos viršūnės.


Tarp F. Listo bičiulių buvo ir rašytojai Viktoras Hugo, Aleksandras Diuma, Žorž Sand. Ši supažindino kompozitorių su gera savo drauge, grafiene Marija d’Agu. Ji buvo ištekėjusi, turėjo dukrą, garsėjo kaip rašytoja, publicistė, kūrusi meilės romanus, bet nevengusi ir politinių temų. Grafienė aistringai įsimylėjo F. Listą, paliko savo vyrą bei dukterį ir su muziku išvyko į Šveicariją.

REKLAMA


Taip prasidėjo naujas F. Listo gyvenimo etapas. Ferencas ir Marija susilaukė trijų vaikų – dviejų dukterų ir sūnaus. Jiedu kartu parašė ne vieną straipsnį, keliavo po Italiją. Iš čia F. Listas rašė straipsnius apie čionykštį kultūrinį gyvenimą Paryžiaus spaudai. Kompozitorius tapo masonu, priklausė Frankfurto prie Maino, Ciuricho ir Budapešto ložėms.


Galiausiai Marija pavargo nuo nuolatinio mylimojo blaškymosi po Europą (F. Listas kelerius metus su neoficialia šeima gyveno įvairiose Europos šalyse – Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Vengrijoje, – vėliau keliavo po Ispaniją, Portugaliją, Rusiją, Turkiją ir tik vaizdingoje Ženevoje (Šveicarijoje) buvo apsistojęs ilgiau). Kai kompozitorius pareiškė, kad turi vykti į didžiulio potvynio nuniokotą Vengriją ir padėti tėvynainiams, moteris pasiėmė vaikus, grįžo į Prancūziją ir apsistojo pas savo motiną.


Popiežius neleido išsiskirti


Vengrija ir Austrija pasitiko F. Listą triumfu. Vengrams jis tapo vienu iš nacionalinės šlovės simbolių. Dvarininkai į jo koncertus ateidavo vilkėdami tautinius kostiumus. Už koncertus gautas lėšas kompozitorius pervedė į fondą, skirtą nekentėjusiesiems nuo potvynio paremti.


1847-aisiais F. Listas, koncertuodamas Kijeve, sužinojo, kad viena dama už bilietą į jo koncertą sumokėjo didžiulę sumą – 100 rublių, – nors tereikėjo sumokėti rublį. Jis panoro susipažinti su dosnia nepažįstamąja. Taip užsimezgė jo romanas su kunigaikštiene Karolina Vitgenštein, nors ši su savo vyru kunigaikščiu Nikolajumi Vitgenšteinu turėjo dukrą Mariją. Vitgenšteinų skyrybų procesas truko net keturiolika metų, bet buvo nesėkmingas.


1848 m. daugiau nei dešimtmečiui kompozitorius su neoficialia žmona Karolina apsistojo Veimare. Čia nuo 1848 iki 1861 m. prabėgo kūrybingiausias jo gyvenimo etapas. Į Veimarą mokytis pas F. Listą važiavo muzikai iš visos Europos. Įdomu, kad F. Listas iš savo mokinių neėmė atlygio.


1861-aisiais pora iš Veimaro išvyko į Romą. Ferencas ir Karolina siekė, kad Bažnyčia leistų kunigaikštienei oficialiai išsiskirti ir susituokti su kompozitoriumi, kreipėsi net į patį popiežių, bet nieko nepešė. Galų gale Karolina nusprendė, kad pats likimas stoja jiems skersai kelio, ir paliko F. Listą, tačiau iki pat kompozitoriaus mirties jiedu rašė vienas kitam be galo šiltus laiškus ir juose dėkojo už kartu praleistus meilės kupinus metus. Senatvėje kompozitorius gyveno tai Veimare, tai Budapešte, taip pat apsistodavo kituose miestuose. Jo duktė Kozima ištekėjo už vokiečių kompozitoriaus Richardo Vagnerio.


F. Listas sulaukė 74-erių ir mirė nuo plaučių uždegimo 1886 m. liepos 31 d. Bairoite (Vokietijoje). Iki pat mirties jis mėgo sakyti: „Jei daryti, tai arba gerai, arba nieko.“ Savo darbus jam pavyko atlikti tiesiog puikiai.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.