Fiodoras Dostojevskis: Gailestis. Aistra. Meilė

Fiodoras Dostojevskis: Gailestis. Aistra. Meilė


Kurdamas įsimenančius moterų paveikslus garsusis XIX a. rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis dažnai vaizdavo savo pažįstamas. Itin daug puslapių jis skyrė didžiajai savo meilei – Apolinarijai Suslovai. Be jos, rašytojo gyvenime buvo dar dvi mylimos moterys...


Stasė RUDALEVIČIŪTĖ


Egzaltuota blondinė


F. Dostojevskis gimė 1821 m. Maskvoje vargšų ligoninės gydytojo šeimoje. Tapęs našliu (1837 m.) šis medikas savo du sūnus išsiuntė į Sankt Peterburgą mokytis karo inžinerijos. Fiodorą domino literatūra, tad, metus padirbęs, jis atsistatydino ir 1845 m. baigė rašyti pirmąjį savo romaną „Vargšai žmonės“. Susižavėjęs socializmo idėjomis lankė Michailo Petraševskio būrelį, kur rinkdavosi filosofija ir Rusijos santvarkos reformavimo galimybėmis besidomintys inteligentai. 1848-aisiais jo nariai buvo suimti už antivalstybinę veiklą ir teisti.


F. Dostojevskiui buvo paskelbtas mirties nuosprendis, bet pakeistas ketverių metų katorga Omske. Po to – tremtis ir eilinio kario tarnyba (bajoro statuso ir karininko vardo rašytojas neteko).

REKLAMA


Nors anuomet būsimuosius karininkus mokė ne tik fechtuotis, bet ir šokti, F. Dostojevskis labai varžėsi moterų. Sykį, bandant jį supažindinti su viena Sankt Peterburgo gražuole, Fiodoras net apalpo. Tačiau tapęs tremtiniu sugebėjo Semipalatinske susidraugauti su Marija Isajeva – dailia, linksma, kiek egzaltuota 29 metų blondine, apsiskaičiusia Sankt Peterburgo kilmingųjų mergelių instituto auklėtine.


F. Dostojevskiu ji susidomėjo ne todėl, kad šis jau buvo gana žinomas rašytojas, o tiesiog pagailėjo jo kaip tremtinio. Be to, Marija buvo ištekėjusi už storžievio, kuriam terūpėjo alkoholis. Vienintelė jos paguoda buvo sūnus. Ir jaunasis rašytojas skaidrino jai gyvenimą, nes buvo itin dėmesingas ir labai protingas.


Vėliau F. Dostojevskis rašė buvęs laimingas bendraudamas su Marija. O kai jos vyrą perkėlė į Kuznecką, esantį už 600 varstų nuo Semipalatinsko, rašytojas nerado sau vietos – jis verkė kaip vaikas...

REKLAMA


Laimėjo, bet...


Toliau įvykiai klostėsi tarsi nūdienos jausmingame seriale. Mat po kelių mėnesių Marijos vyras mirė ir paliko našlę su vaiku be lėšų. Sužinojęs apie tai, F. Dostojevskis įsigudrino prasimanyti pinigų (veikiausiai prisiskolino) ir juos išsiuntė Marijai. Kartu jai pasipiršo. Tačiau rašytojas klydo manydamas, kad Kuznecke našlė liko visai beglobė: ten ja uoliai rūpinosi velionio vyro bičiulis – jaunas, simpatingas pedagogas. Marija jį pamilo, ir šis jausmas buvo abipusis.


Tiesa, Marija kartu jautėsi lyg ir prasikaltusi F. Dostojevskiui. Na, o šiam tarnybos reikalais teko atvykti į vietovę, esančią netoli Kuznecko. Pasinaudojęs šia proga, jis nuvyko pas našlę. Ji verkdama prisipažino mylinti kitą; jos mylimasis verkdamas sakė mylįs Mariją. Aišku, verkė ir F. Dostojevskis, bet jis tvirtino tenorįs, kad Marija būtų laiminga...


Moteris nežinojo, kaip jai pasielgti. Tą pedagogą ji mylėjo, bet ir Fiodoro kilniaširdiškumas ją pribloškė... Tuo metu buvęs kalinys vėl tapo karininku ir net atsirado vilties, kad jis galės grįžti į sostinę. Kiek padvejojusi Marija iš gailesčio pasirinko F. Dostojevskį.


Po vestuvių, keliaujant iš Kuznecko, jaunavedys karštai kalbėjo Marijai apie savo meilę jai, bet netikėtai baisiai suriko ir krito ant žemės. Tai buvo pirmas, itin stiprus epilepsijos priepuolis...



Kartu ir skyrium


Rašytoją gydžiusio mediko nuomone, pirminė ligos priežastis – sukrėtimas, patirtas anksčiau, belaukiant mirties, nes apie katorgą buvo paskelbta tik prieš pat vykdant mirties bausmę. Ūmus ir baisus nepagydomos vyro ligos proveržis sukrėtė Mariją. Nors teigiama, kad ji mylėjo Fiodorą, o šis – ją, santuoka tapo kankyne abiem. Marija buvo kilusi iš šilto Taganrogo, ir Sankt Peterburgo klimatas jai netiko. Ji ten blogai jautėsi, todėl apsigyveno Tverėje. Sutuoktiniai gyveno atskirai, tik retkarčiais trumpai susitikdavo.


F. Dostojevskis žmoną vėl parsivežė šiai jau mirtinai sergant tuberkulioze. Tačiau ir tada jų santykiai buvo įtempti, nes Marijai reikėjo skirti daug laiko, ir darbui prie rašomojo stalo jo stigo. Marija mirė 1864 m. Nors F. Dostojevskis rašė pajutęs didžiulę spragą, jis dar žmonai gyvai esant buvo spėjęs patirti naują, ko gero, stipriausią, karščiausią savo gyvenimo meilę.


Tapęs žinomas, rašytojas sulaukdavo jaunų moterų dėmesio, bet jeigu nebūtų buvęs garsenybė, veikiausiai būtų jo stokojęs. Mat pati rašytojo išvaizda nebuvo patraukli; jis tai žinojo ir to labai drovėjosi. Liguistai blyškus, trūkčiojantis veidas su dviejų spalvų akimis buvo gana nemalonus, net atstumiantis. Be to, F. Dostojevskis buvo neaukštas, liesokas, tiesa, gana plačių pečių. Tačiau, ėmus su juo bendrauti, pirmasis įspūdis išsyk išblėsdavo, nes jis buvo itin įdomus, unikalus žmogus.


Garsenybės žavesys


Vis dėlto jauną, vos 22 metų, Apolinariją (Poliną) Suslovą iš pradžių patraukė tai, kad į penktąją dešimtį įžengęs F. Dostojevskis buvo žinomas ir populiarus. Pati Polina buvo buvusio baudžiauninko (tiesa, apsišvietusio) duktė. Iki 15 metų ji gyveno kaime, po to – Maskvoje ir Sankt Peterburge. Turtingų giminių dėka mergina galėjo patogiai gyventi sostinėje. Ji kas rudenį užsirašydavo studijuoti Sankt Peterburgo universitete, bet mokslai jai nerūpėjo. Egzaminų Polina nelaikė, nors ir vaikščiojo į paskaitas. Ji flirtavo su studentais, linksminosi vakarėliuose. Ši mergina buvo feministė, revoliucinių idėjų šalininkė, kuri bodėjosi ir net neapkentė caro režimo. Tuo metu F. Dostojevkis jau buvo tapęs monarchistu, be to, vertino patriarchalinę šeimos sanklodą.

REKLAMA


Polina buvo labai graži, aukšta, liekna, rudaplaukė. Susižavėjusi F. Dostojevskiu, ji visaip bandė jam įsiteikti. Kadangi iš pradžių rašytojas nekreipė į ją dėmesio, Polina parašė jam laišką. Ji turėjo šiokių tokių literatės gebėjimų, tad sukūrė naivų ir poetišką meilės prisipažinimą. Rašytoją jis sujaudino...


Koks buvo tikrasis šios gražuolės būdas, galime spręsti iš vėlesnių F. Dostojevskio kūrinių, nes A. Suslovos bruožų gavo fatališkoji Nastasja Filipovna („Idiotas“), Grušenka ir Katerina („Broliai Karamazovai“) bei Polina („Lošėjas“). Pasak F. Dostojevskio, Apolinarija reikalavo visiško atsidavimo, neatleisdavo nė menkiausios ydos, o pati neprisiimdavo jokių pareigų ir įsipareigojimų. Tai buvo kankintoja ir sykiu auka, tiesa, psichologiniai jos kompleksai iš dalies buvo būdingi ir F. Dostojevskiui.


Pakeliui į Paryžių


Su šia moterimi rašytojas jautėsi jaunas, bet net ir būdamas įsimylėjęs negalėjo skirti jai viso savo laiko. Dieną jis dirbo redakcijoje, o naktimis rašė. F. Dostojevkis juto pareigą rūpintis sergančia žmona Marija, jos sūnumi. Polina kėlė skandalą po skandalo ir reikalavo, kad Fiodoras išsiskirtų ir keliautų su ja į Paryžių. Galiausiai 1863 m. Polina ten išvyko viena.


F. Dostojevskis buvo iki ausų prasiskolinęs, o cenzoriai, maža to, uždarė žurnalą, kuriame jis dirbo, tad atsirado naujų skolų. Be sergančios žmonos ir posūnio, rašytojui teko išlaikyti ir mirusio brolio našlę su keturiais vaikais, taip pat penktą – nesantuokinį – su jo motina... Tačiau jaunai gražuolei Apolinarijai nerūpėjo tokie žemiški dalykai. Ji vis ragino mylimąjį prasimanyti pinigų ir atvažiuoti pas ją. Po kiek laiko Fiodoras taip ir pabandė padaryti, bet pakeliui viską pamiršęs aistringai žaidė ruletę. Jam nesisekė, tačiau tai neatšaldė potraukio lošti.

REKLAMA


Kai rašytojas pagaliau pasiekė Paryžių, Polina sutiko jį šaltai, nes spėjo susižavėti kitu – jaunu studentu, prancūzu ar ispanu. Prislėgtas F. Dostojevskis nežinojo, ko imtis. Tačiau naujasis Polinos draugas nepateisino jos vilčių. Jauna moteris iš pradžių lyg ir norėjo nusižudyti, reikalavo, kad pas ją atvyktų tėvas. Šis atskubėjo ir apramino įsiaudrinusią dukrą.


Po to ji vieną ankstų rytą, nešina dideliu peiliu, atėjo pas Fiodorą neva su juo atsisveikinti prieš eidama žudyti to niekšo – prancūzo ar ispano. Priblokštas F. Dostojevskis įkalbėjo Poliną nieko nežudyti ir keliauti su juo į Vokietiją. Kadangi aikštinga gražuolė tik to ir siekė, ji mielai sutiko. Pora daug keliavo po Europą. Moteris atkuto ir vėl ėmė kelti skandalus. Pavargęs nuo tokio audringo bendravimo F. Dostojevskis grįžo į Rusiją, o Polina liko Vakaruose.


Nauja pažintis


Nors netrukus F. Dostojevskis tapo našliu, jis nebandė atnaujinti ryšio su Polina. Ji vėliau ištekėjo už gerokai jaunesnio rašytojo ir filosofo Vasilijaus Rozanovo, bet ir ši sąjunga nebuvo laiminga. Moteris liko vieniša; ji mirė 1918 m. Sevastopolyje, sulaukusi 78-erių.


Finansinės F. Dostojevskio problemos niekur nedingo. Skolindamasis jis neapdairiai prisiėmė naujų įsipareigojimų. Be to, pasirašė sutartį su leidėju, kad iki 1866 m. lapkričio 1 d. pateiks naują gana didelį kūrinį, o to nepadarius leidėjas gaus teisę visus naujus rašytojo veikalus 9 ar 10 metų spausdinti nemokamai. Likus mėnesiui iki lemtingos datos F. Dostojevskis net nebuvo pradėjęs rašyti kūrinio. Jo draugai, sukrėsti gresiančio finansinio žlugimo, pasisiūlė kolektyviai parašyti knygą pagal jo siužetą. F. Dostojevkis atsisakė. Jis pasinaudojo kitu pasiūlymu – pasamdyti stenografininką ir padiktuoti jam naujos knygos tekstą.


Stenografininke tapo talentinga jauna specialistė – 20 metų Ana Snitkina, o ta knyga buvo „Lošėjas“. Mergina visą darbo dieną stenografavo rašytojo žodžius, namuose juos iššifruodavo, o kitą rytą autoriaus patikslintas tekstas keliaudavo pas kaligrafą... Neįtikėtina, bet spalio 31 d. rašytojas nunešė naują rankraštį leidėjui. Tačiau šis tyčia išvyko, o likęs darbuotojas dėjosi nieko nežinąs apie sutartį ir atsisakė priimti rankraštį. Vis dėlto rašytojas rado išeitį – paliko tekstą budinčiam policininkui, gavęs iš jo kvitą su data...


Keistos piršlybos


Net ir įtemptai dirbant būta poilsio valandėlių. Jų metu rašytojas savo pagalbininkei mielai pasakojo apie save, ir jo kalbos buvo vis nuoširdesnės. Jis net tarėsi su Ana, kaip jam toliau gyventi, ir numatė tris variantus. Vienas – keliauti į Jeruzalę ir atsidėti maldai. Antras – pirmojo priešingybė – lošti ruletę, o trečias – vėl vesti ir ramiai gyventi. Anos nuomone, rašytojui labiau tiko ne vienuoliškas, o visuomenės veikėjo gyvenimas. Azartiniams lošimams ji nepritarė. F. Dostojevskis sutiko, nes ir pats norėjo vesti, tik nedrįso tiesiai apie tai prabilti. Lapkričio mėnesį, Anai atėjus tartis dėl naujo darbo, Fiodoras jai pasipiršo.


Šios piršlybos buvo keistos, nes rašytojas pasakė kuriantis naują knygą, bet jam iškilęs tam tikras keblumas dėl pabaigos: esą jis neišmano jaunos merginos psichologijos subtilybių, todėl norėtų, kad Ana padėtų apsispręsti. F. Dostojevskis išdėstė, kad būsimojo kūrinio herojus – brandaus amžiaus menininkas, gyvenimo kelyje sutikęs maždaug Anos metų merginą, ir paklausė, ar ši gera, išmintinga mergina galėtų pamilti nepasiturintį, ligotą, už save daug vyresnį menininką?..


Ana iš pradžių klausinėjo apie knygos personažus, nesuprasdama, kad F. Dostojevkis ją pamilo ir bando išsiaiškinti, ar gali tikėtis to paties. Rašytojo laimei, Ana jį jau mylėjo... 1867 m. sausį jie susituokė ir išvyko į Vakarų Europą, kur rašytojas... vėl įniko lošti. Skaitant Anos Dostojevskajos dienoraštį telieka stebėtis šios jaunos moters kantrybe ir meile gyvenant su ligotu, lošimo aistros pavergtu vyru.


Visgi galiausiai F. Dostojevkiui pavyko atsikratyti potraukio prie ruletės. Gal atsitokėti padėjo ir neseniai gimusios dukrelės mirtis, ir begalinė Anos meilė? Šiaip ar taip, nuo 1871 m. Fiodoras nebelošė. Pora susilaukė dar vienos dukters, gimė ir sūnus. 1881-aisiais Ana tapo našle. Ji daug nuveikė populiarindama, skelbdama savo vyro kūrinius. Kai jos paklausdavo, kodėl neišteka, ji nustebdavo: „Už ko? Nebent už Tolstojaus...“


Kaip ir Polina, Ana mirė 1918 m., tik Jaltoje. Beje, 1867-ųjų balandį, keliaudami į Vakarų Europą, Dostojevskiai buvo stabtelėję Vilniuje. Jie apsistojo Didžiosios gatvės viešbutyje. Miestas juos nustebino mediniais šaligatviais ir žydų tautybės prekeivių gausa...


Iš Anos prisiminimų matyti, kad ji jautėsi laiminga ištekėjusi už F. Dostojevskio. Kartais jos romus būdas ir didžiulė, neblėstanti meilė vyrui aiškinama slavišku nuolankumu. Tačiau Anos motina – Suomijos švedė, tad slaviškas kraujas čia niekuo dėtas. Tiesiog Ana buvo labai tikinti moteris, paauglystėje net galvojusi apie vienuolės kelią. Ir savo vyrą ji mylėjo iškiliausia krikščioniška meile, kuri „visa pakelia“ ir „niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 4–8).


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.