(Ne)darnūs santykiai su savo kūnu

(Ne)darnūs santykiai su savo kūnu


Savo kūno suvokimas – sudėtingas dalykas. Mes kartu ir esame kūnas, ir jį turime – valgydiname, gražiname, kartais baudžiame, kol galiausiai suprantame, jog nubaudėme patys save.


Ramutė ŠULČIENĖ


Psichologė psichoterapeutė Andromeda Kurbatovienė sako, kad kūnas suteikia mums galimybę sąveikauti su aplinka: tyrinėti ją, reaguoti į įvairiausius stimulus ir dirgiklius, apdoroti gautą informaciją ir integruoti ją į savo vidinį pasaulį. „Kūdikystėje labai žavimės ir džiaugiamės kiekvienu nauju vaikelio pasiekimu – pirma šypsena, pirmu žingsniu ir žodžiu. Mažylį taip pat džiugina nauji pasiekimai ir atradimai. Laikui bėgant, mūsų kūno pastangos ir „paslaugos“ tampa savaime suprantamu dalyku, nebesureikšminame galimybės matyti, girdėti ir judėti, nebent ją prarandame“, – apie pasikeitusį požiūrį į savo kūniškumą kalba A. Kurbatovienė.

REKLAMA


Specialistė atkreipia dėmesį, kad kūdikystėje kūnas aktyviai siunčia aplinkai signalus apie savo poreikius: kai vaikas – alkanas, jis verkia ar tampa dirglesnis, kai pavargęs – gali tiesiog užmigti ten, kur yra. „Kuo vyresni tampame, tuo pajėgesni esame atidėti kai kurių kūno poreikių tenkinimą. Ilgainiui atsiranda rizika pakenkti savo sveikatai – ir fizinei, ir psichinei. Nuo mažens galime formuoti pagarbų santykį su savo kūnu, mokydami vaikus tinkamai juo rūpintis – laikytis higienos taisyklių, miego ir valgymo ritmo, saikingai naudotis išmaniaisiais įrenginiais, – taip pat puoselėti žavėjimąsi kūno galimybėmis, ypatybėmis, individualiais skirtumais“, – teigia pašnekovė.


Svarbios vaikystės ir paauglystės pamokos


Psichologė psichoterapeutė pabrėžia, kad tėvai ir kiti vaikui reikšmingi suaugusieji (seneliai, auklėtojai, mokytojai, treneriai ir kiti ugdytojai) gali padaryti įtaką vaiko savęs vertinimui, taip pat ir požiūriui į savo kūną, kūno poreikius. „Ankstyvojoje vaikystėje, mokydamiesi savarankiškai valgyti, naudotis tualetu, įgydami kitų savitarnos įgūdžių, mažyliai gali sulaukti suaugusiųjų padrąsinimo, pagyrimo, susižavėjimo, taip pat ir pastabų, kritikos, pasibjaurėjimo natūraliais kūno procesais, pavyzdžiui, išsitepus maistu, pasišlapinus ar pasituštinus į kelnes. Vaikas gali išmokti bjaurėtis kūnu arba perdėtai rūpintis švara. Mitybos įpročiai ir įsitikinimai apie maistą taip pat formuojami nuo mažens. Pavyzdžiui, taisyklė, kad reikia viską suvalgyti, kas yra lėkštėje, gali lemti nemalonias asociacijas su valgymo procesu, sutrikdyti natūralų alkio ir sotumo pojūčių suvokimą bei įsisąmoninimą“, – pasakoja A. Kurbatovienė.

REKLAMA


Pasak pašnekovės, labai svarbu, kokį santykį su savo kūnu rodo tėvai: kaip rūpinasi savo kūno poreikiais, kiek yra kritiški savo išvaizdai, ką kalba apie kūno svorį, kokias nuostatas turi dėl grožio ir jo svarbos gyvenime. „Tai ypač svarbu paauglystėje, kai išvaizdos ir grožio tema tampa itin aktuali ir jautri, – sako A. Kurbatovienė. – Jeigu tėvai prieš veidrodį save kritikuoja, didelė tikimybė, kad kritiškas pastabas apie išvaizdą gali išsakyti ir savo vaikams. Arba, jei kritiškai vertina kitus žmones, formuoja tam tikras vaikų nuostatas ir įsitikinimus apie išvaizdą. Mūsų kultūroje apskritai gana įprasta leisti sau komentuoti kito žmogaus išvaizdą, pabrėžti kūno svorį. Paauglystėje tokie komentarai gali itin įsirėžti į jauno žmogaus mąstymą ir savęs suvokimą. Ypač pažeidžiami yra paaugliai, pasirinkę sporto šakas ar meno sritis, kuriose ypatingas dėmesys skiriamas kūno svoriui ir formoms, nepaisant natūralių augimo ir brendimo procesų, keičiančių kūną.“


Dėl grožio ar dėl meilės trūkumo?


Kaip reiškiasi sutrikęs santykis su kūnu? Ar įvairūs mitybos sutrikimai irgi yra tokia išraiška? Psichologės psichoterapeutės teigimu, yra daug nepagarbos kūnui ir sutrikusio santykio su juo apraiškų kasdieniame gyvenime: savęs alinimas darbu, dietomis, sportu, skausmingomis grožio procedūromis, psichoaktyviomis medžiagomis, nepaisymas natūralių kūno poreikių – miego, reguliarios mitybos, poilsio, fizinio aktyvumo.



Valgymo sutrikimus taip pat dažnai galima įvardyti kaip santykio su savo kūnu problemą. „Valgymo sutrikimai iš tiesų yra priskiriami prie psichikos sutrikimų, jiems būdingas skausmingas santykis su savo kūnu, didelė baimė priaugti svorio, nuolatinė svorio ir maisto vartojimo kontrolė, negatyvios mintys ir intensyvūs nemalonūs jausmai dėl savo kūno, maisto ir valgymo proceso. Kita vertus, nepalankus ir nenaudingas valgymo elgesys, pavyzdžiui, emocinis valgymas, gali būti susijęs ir su kitais mūsų funkcionavimo aspektais – sunkumais reguliuojant emocijas ir suvaldant impulsus, – jis nebūtinai atspindi santykį su kūnu. Smegenys mus apdovanoja laimės hormonais už elgesį, kuris padeda mums išlikti, o valgymas yra tiesiogiai susijęs su išlikimu, todėl pavalgę kuriam laikui nurimstame, atsipalaiduojame, o jusdami emocinę įtampą, nemalonius jausmus save vėl nuraminame ar apdovanojame maistu“, – dėsto specialistė.


Spaudžia tiek, kiek leidžiame


Kam sunkiau priimti savo kūną – moterims ar vyrams? „Įprasta manyti, kad moterys dėl išvaizdos patiria daugiau nemalonių jausmų ir visuomenės spaudimo nei vyrai. Tačiau ir vyrai būna susirūpinę savo išvaizda, kūno svoriu, nori atitikti šiuolaikinį seksualizuoto raumeningo kūno įvaizdį“, – teigia A. Kurbatovienė.


Pašnekovė pabrėžia, kad moterų kūnas turi daug užduočių, kurias atlikdamas keičiasi – brendimo, nėštumo laikotarpiu, kitais gyvenimo etapais. „Jeigu išmokome mergaites su pagarba ir džiaugsmu priimti kūno pokyčius paauglystėje, atskleisdami ir įprasmindami jų svarbą, toks požiūris padės išsaugoti pagarbą ir dėkingumą savo kūnui gyvenimo tėkmėje. Žinome, kad yra kultūrų, kuriose pirmosios menstruacijos švenčiamos kaip naujo gyvenimo etapo pradžia. Pagarba savo kūnui seksualumo atžvilgiu – taip pat svarbus santykio su kūnu aspektas“, – tvirtina psichologė psichoterapeutė.

REKLAMA


Pasak specialistės, visuomenė mus gali spausti tiek, kiek patys save spaudžiame. Jei save prastai vertiname, bet kokia neatitiktis, lyginant su šiuolaikiniais „standartais“, mus gali gniuždyti, tačiau jei turime išugdytą savasties ir atjautos sau jausmą, suvokiame savo unikalumą, t. y. save kaip vienintelę tokią būtybę pasaulyje ir visatoje, poreikis atitikti „standartus“ žymiai sumažėja.


Dera priimti su dėkingumu


Ne visiems lengva matyti savo senstantį kūną, juo labiau kad tie pokyčiai – ne tik išoriniai, neretai jie yra susiję su jėgų praradimu, ligomis, skausmu. Juk ne vienas vyresnio amžiaus žmogus sako, kad viduje jaučiasi kaip trisdešimties, tik štai kūnas jau „paveda“.


Psichologė psichoterapeutė įsitikinusi, kad gyvenimo džiaugsmas, domėjimasis naujais dalykais, fizinis aktyvumas, tinkama mityba gali gerokai pailginti mūsų aktyvų ir kokybišką gyvenimą, nepaisant besikeičiančio kūno. „Kaip ir kitais gyvenimo etapais, pagarba ir atjauta savo kūnui, kaip ištikimiausiam ir kantriausiam mūsų gyvenimo bendražygiui, padeda priimti kūno pokyčius ir senėjimo požymius kaip natūralų dalyką, nebūtinai trukdantį gerai jaustis ir būti aktyviems. Net raukšleles galime laikyti patirties ir išminties ženklais mūsų veide“, – sako pašnekovė.


Rūpinkimės savo kūnu


A. Kurbatovienės teigimu, yra daug būdų stiprinti ryšį su savo kūnu, ugdyti atjautą ir pagarbą jam. „Paprasčiausias – tinkamai rūpintis savo kūno poreikiais. „Sugrįžti į save“ padeda fizinis aktyvumas, kūno ir smegenų stimuliavimas per fizinius pojūčius – regos, klausos, skonio, kvapo, lytėjimo, – bet kokios kitos priemonės, suteikiančios galimybę pailsėti ir pasirūpinti savimi. Kūnas mums padėkos gera fizine ir emocine savijauta“, – įsitikinusi psichologė psichoterapeutė.

REKLAMA


Pasak pašnekovės, atjautą ir pagarbą savo kūnui puikiai lavina dėmesingumo, sąmoningumo praktika, t. y. mokymasis būti čia ir dabar, susitelkiant į šiuo metu ir išorėje, ir mumyse vykstančius procesus. Paprasčiausias būdas – sutelkti dėmesį į savo kvėpavimą. Kaip teigia britų mokslininkas Antonis Gidensas, kūno procesų stebėjimas („kaip aš kvėpuoju?“ arba „ką jaučiu?“), nukreipiantis dėmesį nuo išorinių dalykų į vidų, yra esminis savivokos aspektas, leidžiantis „suvokti momento pilnatvę“ ir sąmoningai kontroliuoti juslinius įspūdžius bei kūno polinkius.


„Vis dėlto, jeigu santykis su kūnu yra skausmingesnis ir sudėtingesnis dėl patirtų fizinių ar seksualinių traumų, vertėtų kreiptis psichoterapinės pagalbos. Nepatenkintus fizinius ir psichikos poreikius neretai atspindi kūno negalavimai. Kai sunku rasti medicinines negalavimų priežastis, psichoterapija taip pat gali padėti jas išsiaiškinti ir, mokantis naujų funkcionavimo būdų, spręsti problemas“, – neatsisakyti pagalbos pataria A. Kurbatovienė.


Kitų akimis – gražesni


Kosmetikos gamintojos „Dove“ iniciatyva buvo atliktas neįprastas tyrimas. Moterys turėjo save detaliai apibūdinti už nepermatomos širmos sėdinčiam dailininkui. Iš to, ką girdėjo, dailininkas piešė pašnekovės paveikslą. Tuomet tą moterį dailininkui apibūdino kita tyrimo dalyvė. Prieš eksperimentą moterims buvo skirta šiek tiek laiko pabendrauti gyvai. Iš to, ką girdėjo, dailininkas nupiešė antrą tos pačios moters paveikslą ir sukabino abu paveikslus greta. Rezultatas – dvi skirtingos moterys. Pirmoji – liūdnesnė, ne tokia graži, antroji – švelnesnių bruožų, simpatiškesnė.


Kodėl savo kūną vertiname kur kas prasčiau nei kiti? „Gal taip yra dėl to, kad savo kūną mes jaučiame ir iš vidaus, ne tik matome veidrodyje ar nuotraukose, vaizdo įrašuose. Dauguma žmonių nemėgsta savo balso skambesio įrašuose ar savo atvaizdo nuotraukose. Kiti žmonės mato mūsų kūną iš visų pusių įvairiais momentais, gal todėl pastebi įvairesnių detalių“, – svarsto psichologė psichoterapeutė ir pabrėžia, kad patys save išties dažnai (ir visai nepelnytai) vertiname griežčiau nei aplinkiniai.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.