Fizinis kūnas – emocinių traumų žemėlapis

Fizinis kūnas – emocinių traumų žemėlapis


Medikė, kūno psichoterapeutė Rasa Mažionienė sako, kad daugelis žmonių savęs gerai nepažįsta, negeba įvardyti, ką jaučia, tačiau kūnas niekada nemeluoja. Jis – tarsi žemėlapis, kuriame pažymėtos visos mūsų emocinės traumos, baimės, išgyvenimai. Juos įveikti galime tik eidami savęs pažinimo keliu.

Jūratė BRATIKIENĖ


Kūno psichoterapeutė R. Mažionienė teigia, kad sėkmingi žmonės ne visada būna laimingi. „Dažnas po gražiu įvaizdžiu slepia didelį vidinį skausmą. Kai tokio piliečio paklausiu, kaip jam sekasi, jis gali atsakyti gyvenąs puikiai, tačiau kažkodėl yra suriestas ligų. Be problemų šiame gyvenime gyventi neįmanoma, tačiau laimingi žmonės geba jas paversti užduotimis. Kūno psichoterapija leidžia pažinti ne tik savo kūną, bet ir savo psichiką“, – aiškina specialistė.


Prisiliesdama prie žmogaus kūno, medikė gali suprasti, kokios psichologinės problemos vargina pacientą. Fiziniai negalavimai specialistei byloja apie tam tikrus vidinius konfliktus. Kūno psichoterapeutės kabinete žmonės pasijunta tokiais, kokių nesupranta ir nepažįsta, nes visą gyvenimą galbūt nuo savęs bėga. R. Mažionienė sako, kad kūno psichoterapijos metodas padeda aktyvuoti neuronų jungtis. Kas tada vyksta? „Atkūrus šias jungtis žmogus atsipalaiduoja, – aiškina specialistė. – Mūsų kūnas turi atmintį ir metams bėgant neišreikštos, neišliūdėtos, neišverktos, neišgyventos emocijos palieka gilius pėdsakus kūne. Jis įsitempia, sustabarėja, todėl labai svarbu visas emocijas išgyventi iki galo, o ne apsimesti stipriu ir jas užgniaužti. Tie žmonės, kurie slepia savo sunkias emocijas, taip pat bėga ir nuo savo išgyvenimų. Tai daro pasinerdami į įvairiausias veiklas, kišdamiesi į kitų žmonių gyvenimus. Tokiems žmonėms tampa per sunku būti su savimi.“

REKLAMA


Pažinti save


R. Mažionienė sako pastebinti, kad žmonės neretai klaidingai įvardija savo jausmus, pavyzdžiui, gailestį painioja su meile. Kaip suprasti, kada save apgaudinėjame? Pasitikrinti galime bendraudami su kitais žmonėmis, pavyzdžiui, kai nesulaukiame iš jų tokių reakcijų, kokių tikimės. „Pas mane atėję klientai dažnai skundžiasi tuo, jog aplinkiniai jų nesupranta. Taip yra todėl, kad kitiems išsakome ne tai, ką iš tikrųjų jaučiame, kad pyktį painiojame su įskaudinimu. Labai svarbu gebėti atskirti savo jausmus bei juos įvardyti. Be to, krizes turime ne ignoruoti, o jas išgyventi. Kai skausmą savyje kaskart užgniaužiame, mūsų jausmai tampa vis skurdesni“, – aiškina kūno psichoterapeutė.


Ar paprasta senatvėje, kai jau nugyventa nemažai metų, išsiaiškinti savo užslėptus jausmus bei ištraukti juos į paviršių? R. Mažionienė sako, kad nelengva, bet jie anksčiau ar vėliau, tam tikrose gyvenimo situacijose ar atsiradus kūno negalavimams, vis tiek išlįs į paviršių ir primins apie save. Kiekvienam, kurį kamuoja koks nors fizinis skausmas, medikė pataria savęs nuoširdžiai paklausti, kam šis negalavimas yra reikalingas? Nors skamba keistai, bet fizinis skausmas, liga neretai išduoda, kad žmogus nenori dalytis jausmais su kitais arba tiesiog trokšta didesnio aplinkinių dėmesio.

REKLAMA


Gyventi savo gyvenimą


Pasak kūno psichoterapeutės, mūsų kūnas – didelis mūsų jausmų žemėlapis. „Galva atsakinga už informacijos priėmimą. Protas fiksuoja viską, kas vyksta aplink. Informaciją, kurią gauname patyrę kokius nors jausmus, jis ima analizuoti. Jeigu jausmus blokuojame, tai juntame ir fiziškai – skauda galvą. Tiek nedidelis galvos skausmas, tiek ir migrena ar galvos augliai yra susiję su savęs ribojimu, draudimu jausti. Tiesa, žmogus gali jausti viena, bet sau ir kitiems įrodinės visai ką kita, pavyzdžiui, kai karštakošio paklausi, kodėl jis pyksta, šis atšauna visiškai nepykstąs. Taip meluojama kitiems ir sau. Galva atsakinga už atsipalaidavimą. Kai pavyksta išlaisvinti protą, ateina vidinė ramybė“, – sako R. Mažionienė.


Pečių zoną specialistė sieja su meile tėvynei. „Tai reikėtų suprasti plačiau – meilė tėvynei susijusi su pasididžiavimu, jog gimėme būtent toje šeimoje ir toje giminėje. Jeigu vargina negalavimai pečių srityje, vadinasi, konfliktuojame su giminėmis, pirmiausia – su tėvais, nes mama ir tėtis – vartai į šį pasaulį. Tiesa, kaip mūsų gimdytojai nugyveno savo gyvenimą, tai jų reikalas. Kiekvienas iš mūsų privalome rūpintis tuo, kaip gyvenime realizuosime save. Jeigu matome, kad kažkokie tėvų veiksmai yra destruktyvūs, turime juos ne perimti, o transformuoti į teigiamus, kad mūsų vaikams ateityje būtų lengviau.


Pati didžiausia meilės išraiška savo vaikams – darbas su savimi. Tas klaidas, kurios giminės atstovų buvo kartojamos iš kartos į kartą, esame pajėgūs ištaisyti, nutraukdami nesėkmių grandinę. Gimstame turėdami tikslą – daryti šviesius darbus. Žinoma, prieš tai turime išsiaiškinti, kokia veikla mums patinka, teikia džiaugsmą. Niekas mūsų neatsiunčia į Žemę tam, kad pasikankintume – turime atskleisti savo potencialą. Kai nenorime to daryti, pats gyvenimas anksčiau ar vėliau priverčia apie tai susimąstyti. Jei patinka tai, ką darote, vadinasi, einate savo keliu. Bet jeigu veikla, kuria užsiimate, neteikia džiaugsmo ar vargina, vadinasi, esate stipriai susipainioję.“

Drąsa realizuoti savo norus



Kai gyvenime nenorime aiškintis, ką jaučiame, pasak kūno psichoterapeutės, kenčia mūsų kaklas, viršutinė nugaros dalis, vargina osteochondrozė. Kuo žmogaus stuburas lankstesnis, tuo lankstesnis ir jo mąstymas, tuo geriau jis mato bei pažįsta save. „Juk pasaulį galime matyti tik pažinę save, – verčia susimąstyti specialistė. – Aplinką gebame pažinti lygiai tiek, kiek patys save. Žmogus meluoja, jei sako, kad savęs gerai nepažįsta, bet kitus perregi kiaurai. Taip gyvenime nebūna. Todėl labai svarbu pirmiausia pažinti savo jausmus.“


Krūtinės sritis susijusi su meile sau. Ji pasireiškia tada, kai realizuojame savo tikruosius norus, bet tam reikia drąsos. „Kai gebame atskirti savo jausmus, pažįstame tikruosius norus ir turime drąsos juos realizuoti, tada išsiskiria džiaugsmo hormonai, – aiškina kūno psichoterapeutė. – Tačiau jie neišsiskiria tuo atveju, jeigu norai gimsta iš egoizmo. Ką tai reiškia? Mes gana dažnai pildome ne savo tikruosius, bet visuomenės, sociumo primestus norus, stengdamiesi kažkam įtikti.

Visi esame susiję


Psichologijos specialistai dažnai pabrėžia, kad svarbu būti savimi. Tačiau R. Mažionienė sako, kad žmonės šį pasakymą dažnai neteisingai supranta. „Būti savimi nereiškia elgtis, kaip nori. Mano laisvė neturi varžyti aplinkinių laisvės. Jei mūsų laisvė priverčia žmones įsitempti, tai vadinama savivale. Ar nesielgiame savavališkai, galime pasitikrinti uždavę sau klausimą – ar aš norėčiau, kad kitas su manimi elgtųsi taip pat? Atlikdami bet kokius veiksmus turime už juos prisiimti atsakomybę“, – dėsto kūno psichoterapeutė.


Eiti savęs pažinimo ir tobulėjimo keliu, pasak R. Mažionienės, turėtume kiekvienas. Ir dėl savęs, ir dėl kitų, juk visi esame tampriai susiję. Kai norisi žvilgtelėti, kas dedasi mūsų viduje, pravartu atkreipti dėmesį į tai, kaip su mumis elgiasi aplinkiniai. Jie – tikrų tikriausias mūsų atspindys. Dažnai mums atrodo, kad mylime daugybę žmonių, bet daug svarbiau sužinoti – kiek žmonių myli mus, nes tai apie mus pasako labai daug. Gyvenime nebūna taip, kad mes visus mylime, bet niekas su mumis nenori bendrauti“, – dėsto R. Mažionienė.

Kaip ištirpdyti nuoskaudas

REKLAMA


Kodėl senoliai dažnai išgyvena stiprų skausmą? „Jų gyvenimas eina į pabaigą ir žmonės supranta, kad yra kažko nepadarę. Tada kyla skausmas, – aiškina specialistė. – Vyresnei kartai gali padėti jaunesni. Senolių geriausi santykiai dažnai būna su anūkais, tik abiem pusėms reikia bendrauti. Kuo daugiau senyvą žmogų vargina osteochondrozė, tuo sunkiau jam yra išgirsti, ką jam nori pasakyti aplinkiniai.“


Skrandžio, žarnyno, juosmens sritis yra susijusi su mūsų vertybėmis. „Visada pabrėžiu, kad, ieškant savo antrosios pusės, labai svarbu, jog sutaptų abiejų partnerių gyvenimo vertybės, – teigia R. Mažionienė. – Jei to nėra, bet žmonės, nesijausdami laimingi, kartu gyvena daug metų, dažniausiai atsiranda įvairių sveikatos negalavimų. Kai gyveni su žmogumi, kurio vertybės skiriasi, blokuojami vidiniai norai. Kam norėti, jei su antrąja puse vis tiek nepavyks norų realizuoti? Tuomet nustojame jausti, o galiausiai, kai galvojame, kad jau nieko gyvenime pakeisti negalime, įsijaučiame į aukos vaidmenį. Bet atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti su artimu žmogumi galima visada. Jeigu tai pavyksta, sukauptos nuoskaudos po truputį ima tirpti. Neretai žmones sutaiko ir didelės šeimos problemos.“


Investicija į save – prasminga veikla


Klubų, kryžkaulio sritis, moterų ir vyrų lyties organų, mažojo dubens sritis yra susijusios su meile vaikams, pakantumu. „Nors visi žinome, kad vaikai turi augti meilėje, deja, ne visada taip būna. Kai tėvai myli vienas kitą, tarp jų vyrauja gražūs santykiai, tokioje šeimoje vaikams gera augti. Jie gerbia tėvus, kitus žmones, žino, kad gali bet kada ateiti paklausti tėvų patarimo, kad niekas jų nežemins, nekritikuos. Tada vaikai puoselėja meilę visai giminei. Tai senos, iš kartos į kartą perduodamos tiesos, kurias esame primiršę. Bėda ta, kad mes daug ką esame supainioję. Dievo pradėjome ieškoti bet kur, tik ne savyje. Užmiršome savo protėvius. Labai naudinga būtų pasidaryti giminės medį. Jei iš kartos į kartą perduodami blogi dalykai, lygiai taip pat perduodami ir geri, todėl vaikams, anūkams reikėtų pasakoti kuo daugiau šeimos, giminės istorijų. Ne tik teigiamų, bet ir neigiamų. Jei gėda vaikui papasakoti savo negatyvią patirtį, vadinasi, gyvenime mes nieko taip ir neišmokome ir tai dar teks patirti ir mūsų vaikams“, – sako R. Mažionienė.

REKLAMA


Besąlyginę meile, pasak pašnekovės, galime justi užsiimdami prasmingomis veiklomis, turinčiomis išliekamąją vertę, be jokio atlygio. Tada mums niekada nestigs jėgų išgyventi sunkias situacijas. „Kai vieno vienuolio iš Tailando, pas kurį viešėjau, žmonės paklausė, ką daryti, kad įkyrios mintys nelįstų į galvą, šis atsakė, jog tik mes patys sprendžiame, apie ką galvoti, o kai daugiau darysime gerų darbų, mažiau bus ir įkyrių minčių“, – pasakoja R. Mažionienė. Ji pabrėžia, kad galvoti irgi yra darbas, eikvojantis dideles energijos atsargas. Kai mes tik galvojame, bet nieko nedarome, labai pavargstame, o kai galvojame ir atliekame veiksmą, energiniais kanalais teka energija.

Atsitiktinių traumų nebūna


Mūsų kojos, pasak medikės, atsakingos už veiksmą, ėjimą per gyvenimą. Dešiniojo kelio problemos išduoda, kad žmogui skaudu, jog jo nemyli taip, kaip jis norėtų, o kairiojo – kad jis negali leisti sau mylėti taip, kaip jis nori. Jeigu kyla čiurnų problemų, vadinasi, žmogus negeba džiaugtis materialinėmis gėrybėmis, o jei kažkas negerai padams – asmuo junta finansinio nestabilumo baimę, kuri ateina iš giminės. Jeigu jaunystėje žmogus bijo reikšti ir analizuoti savo jausmus, senatvėje jį vargins įvairūs skausmai.


„Netgi kokia nors trauma neįvyksta atsitiktinai. Kai ją patiriame, liekame tik su savimi, tad galime paanalizuoti savo gyvenimą. Tuomet vertėtų savęs paklausti, kodėl trauma mane sustabdė, ko ji neleidžia daryti, apie ką verčia pamąstyti? Gal patiriu bejėgiškumą ir nusivylimą, nuo kurių visą gyvenimą bėgau? Kai mūsų gyvenime atsiranda įvairių skausmingų situacijų, reikia būti tikram, kad užteks jėgų jas įveikti. Mums neduodama daugiau, nei pajėgiame ištverti. Kai žmogui tampa visiškai neįdomu gyventi, patariu pasiimti popieriaus lapą ir ant jo užrašyti 100 būdų, kurie galėtų pagerinti jo gyvenimo kokybę. Galima stebėti, kaip kiti gyvena, pagalvoti, kaip norėtųsi pačiam. Taip pat naudinga užrašyti ir 100 pamokų, kurias jau išmokote savo gyvenime. Jeigu kažkokie įvykiai yra linkę kartotis, vadinasi, neišmokote jums skirtų pamokų. Parašę 100 išmoktų pamokų, sužinosite apie save labai naudingų dalykų, pradėsite savimi didžiuotis, pakils savivertė, o tada sustiprės ir pečių sritis, pagerės skydliaukės veikla. Šis pratimas tinka daugeliui.“


Pyktį išliekite ant popieriaus


Apėmus dideliam pykčiui ar jaučiant širdį draskančią nuoskaudą kūno psichoterapeutė pataria rašyti pykčio, nuoskaudų laiškus. „Tai labai veiksminga praktika, – tikina. – Rašydami laiškus aktyvuojame miegančią neuronų jungtį. Kad prisimintume skausmingą situaciją, reikia vėl išgyventi tą nemalonią emociją. Kai viską, kas guli ant širdies, užrašome, galima pradėti analizuoti, nes kol tie neigiami jausmai mumyse, mes juos tik jaučiame, o į užrašytus galime pažvelgti iš šalies. Tada laišką patariama sudeginti arba suplėšyti. Rekomenduoju parašyti tiek laiškų, kol nebejausite nė mažiausio pykčio tam žmogui, ant kurio pykote, kai mintyse su juo lengvai galėsite apsikabinti ir padėkoti už tai, kad gyvenimas jus sujungė ir turėjote progą taip šauniai padirbėti su savimi.


Siūlau prisiminti visus vaikystėje sutiktus žmones, kuriems jutote neigiamus jausmus. Galima užrašyti istorijas, kai kažkas gatvėje jums užmynė ant kojos, o jūs supykote. Tereikia pradėti rašyti ir tokie žmonės patys išnirs prieš akis. Tai labai saugi technika, nes tiesiogiai adresato nepasiekia, o pačiam padeda atsikratyti negatyvo. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie nepajėgūs jausti džiaugsmo, nes yra kupini skausmo. Džiaugsmo ir skausmo durys tos pačios. Kol nepaleidžiame skausmo, negalime įsileisti džiaugsmo. Išmetus iš laiškų negatyvą, reikia pasisemti teigiamų emocijų. Tada vėl galima rašyti laiškus, tik šįkart džiaugsmingus. Prisiminkite pačias nuostabiausias gyvenimo akimirkas, parašykite, kaip tada atrodė aplinka, kokie garsai, aromatai aplink sklido, kokios emocijos vyravo. Galima vartyti nuotraukų albumus ir džiaugtis gražiomis akimirkomis. Tai nieko nekainuojantys ir veiksmingai sveikti padedantys antidepresantai.“


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.