Jausdami nerimą, liūdesį, baimę vis dažniau ne veriame psichologo kabineto duris, o traukiame iš kišenės išmanųjį telefoną. Šiandien emocinė savipagalba tapo tokia prieinama, kad ją galime rasti vos keliais paspaudimais socialinių tinklų grupėse, populiariosiose knygose, net pokalbiuose su dirbtiniu intelektu. Patarimai, testai, „greiti sprendimai“ ir motyvacinės frazės vilioja paprastumu ir pažadu greitai jaustis geriau. Tačiau ar viskas, kas atrodo naudinga, iš tiesų gydo?

Populiarioji psichologija: pagalba ar pavojus?

Asmens sveikatos klinikos vaikų ir paauglių psichologė, kandidatė psichoterapeutė Karolina Kančiauskytė-Beigė teigia, kad iš esmės populiarioji psichologija – tai pagalbos įrankis, prie kurio gali prieiti kiekvienas, kiekvienas gali išsirinkti sau aktualią temą ir gauti informacijos, įrankių, pateiktų aiškia, konkrečia kalba.

Visa tai, jos nuomone, gali būti naudinga, jeigu sunkumai nekenkia mūsų funkcionavimui pernelyg stipriai, o pateikti patarimai yra aiškūs, konkretūs, jaučiame iš to naudą. Vis dėlto kartais viso to gali būti per daug ar / ir konkrečiu atveju visai netinkama.

Kaip pavyzdį ji pateikia pozityviąją psichologiją, kurios esminė idėja – pozityvus mąstymas. Iš esmės tai gali būti labai nuostabus ir naudingas įrankis, padedantis atsitiesti susidūrus su sunkumais, jis gali įkvėpti judėti pirmyn.

„Tačiau pernelyg į tai įkritę mes galime susidurti su toksišku pozityvumu, kuomet imame tarsi nuneigti bet kokius negatyvius jausmus, kaip, pavyzdžiui, liūdesį, nerimą. Imame tarsi savimi manipuliuoti ar neleisti sau jausti tų jausmų, nes „reikia būti laimingam“. Tačiau visi jausmai yra be galo svarbūs ir reikalingi. Jų ignoravimas, laikui bėgant, augina kitus sunkumus, kurie vieną dieną susikaupę gali išsiveržti“, – įspėja K. Kančiauskytė-Beigė.

Specialistė pastebi, jog populiarioji psichologija kartais linkusi viską supaprastinti. Tai reiškia, kad dažnai realybėje žmogaus psichika yra daug sudėtingesnė nei yra perteikiama populiariosios psichologijos knygose ar straipsniuose. Žinoma, to irgi negalima absoliutinti. „Tačiau įvairios antraštės, tokios kaip „lengvas būdas atsikratyti...“, visokios „auksinės“ ar „vienintelės“ gyvenimo, vaikų auklėjimo ar panašios taisyklės, gali sukelti įspūdį, kad viskas labai lengva ir paprasta“, – sako psichologė.

Jeigu žmogui tais patarimais pasinaudojus vis tiek geriau nepasidaro, gali kilti įvairių save ar savo sunkumus nuvertinančių minčių („tai gal aš nevykęs(-usi), kad man neišeina / netinka / nepavyksta – juk kitiems pavyksta“). „Tad kviečiu nepamiršti, kad kiekvienas esame unikalus, tad ir pagalbos kiekvienam reikia individualios“, – teigia psichologė.

Įvairias psichologines programėles specialistė vadina geru pagalbininku stebint savijautą, mokantis įvairių nusiraminimo būdų: „Manau, tikslingai naudojantis programėlėmis ir atkreipiant dėmesį į tai, kokio tikslo siekiu, kokį poveikį man tai duoda, jos gali būti naudingi savipagalbos įrankiai.“

Virtualus palaikymas – ar jis visada saugus?

„Socialiniuose tinkluose viską gauname greitai, čia ir dabar, ko būtent kartais labiausiai ir reikia. Galbūt aš noriu pasikalbėti, sulaukti palaikymo iš bendraminčių, panašių patirčių turinčių žmonių jau dabar, o ne po kelių dienų, savaitės ar net daugiau, kai yra numatytas vizitas pas specialistą“, – sako psichologė.

Pasak K. Kančiauskytės-Beigės, socialiniai tinklai leidžia pasiekti didelę žmonių grupę, įskaitant ir tuos žmones, kurie yra patyrę panašių sunkumų, pavyzdžiui, patyrę tam tikrų traumų, turintys tų pačių sutrikimų. Juk mums, žmonėms, svarbu žinoti, kad nesame vieni, kad aplink mus yra ir daugiau tokių pat kaip mes, susiduriančių su tam tikrais iššūkiais. Dažnai tai tampa ir erdve, kur galima pasidalinti, sulaukti galbūt ir vertingų patarimų.

Tačiau psichologė pabrėžia, kad yra ir kita medalio pusė: „Socialiniuose tinkluose tikrai ne visi žmonės yra palaikantys, priimantys, yra daug žmonių, kurie siekia įžeisti, sumenkinti ar kitaip pakenkti. Tai gali būti itin skaudu, neigiamai paveikti emocinę savijautą, savivertę, galbūt gali paskatinti užsisklęsti ir daugiau apie tai nekalbėti, turimus sunkumus tarsi užgniaužti savyje ir visai niekur nebesikreipti.“

Taip pat specialistė įspėja, kad socialiniuose tinkluose gali būti gausu netinkamų ar net žalingų patarimų, idėjų, kurių pagalbos ieškantis žmogus gali imtis ir tik dar labiau sau pakenkti. „Pavyzdžiui, žmogus, besidalinantis suicidinėmis mintimis, ketinimais, gali sulaukti ne tik empatiško užjautimo, paguodos, palaikymo, tačiau ir priešingų komentarų, nuvertinančių jo sunkumus, galbūt net ir skatinančių taip ir padaryti“, – pastebi psichologė.

Dirbtinis intelektas – naujas savipagalbos įrankis?

„Esu ne kartą ir iš klientų girdėjusi, kad kartais jie rašinėjasi su DI, kalbasi apie tai, kaip jaučiasi ar kas vyksta jų gyvenime. Ir tam tikrais momentais, manau, tai gali būti labai naudingas įrankis, kai norisi susidėlioti savo mintis, tiesiog su kuo nors pasikalbėti būtent šią akimirką, tačiau nėra su kuo ar tiesiog nesinori su kuo nors, esančiu šalia“, – sako K. Kančiauskytė-Beigė.

Tačiau ji pabrėžia, kad DI negali pakeisti kontakto su gyvu žmogumi, taip pat negali pakeisti specialisto (psichologo, psichiatro) ir diagnozuoti bei padėti gydyti kokį nors sutrikimą (jeigu toks yra).

Specialistė aiškina, kad psichoterapijoje vienas kertinių aspektų yra santykis, tai reiškia, kad terapiniame santykyje per ilgą terapinį procesą persikelia ir yra apdirbami įvairūs procesai, kurie dažnai pasireiškia ir kliento realiame gyvenime. Tuo tarpu bendraujant su DI to pasiekti negalima, nes nėra to santykio. Taip pat vienas iš žmogaus bazinių poreikių yra žmogiškasis santykis, tad vis kreipdamasis į DI, asmuo negali visiškai patenkinti to santykio poreikio.

K. Kančiauskytė-Beigė įspėja, kad labai keblu ir rizikinga diagnozuoti kažką sau su DI įrankiais, nes specialistai naudoja įvairias metodikas, kurios padeda geriau suprasti sunkumą ir įvertinti, ar tai sutrikimas, ar ne.

„Net jei ir diagnozuoju kažką sau – kas tuomet? Kartais žmonės priskiria sau daug diagnozių, hiperdiagnozuoja save, o tuomet su visu tuo bagažu, etiketėmis stengiasi gyventi, iš to gali kilti perteklinis nerimas, savęs stabdymas kokiose nors srityse („negaliu, nes man yra koks nors sutrikimas”)“, – pastebi ji.

„Susitvarkysiu pats“ – ar tikrai?

Psichologė pripažįsta, kad egzistuoja rizika, jog žmogus per ilgai bandys „susitvarkyti pats“ vengdamas profesionalios pagalbos. Kai kuriais atvejais savipagalbos būdų gali užtekti, kad problema sumažėtų ar net baigtųsi, kai kuriais gali ir gilėti, sunkėti ar atsirasti naujų problemų. Juk mes, mūsų istorija ir mūsų patiriami sunkumai yra be galo skirtingi, kas tinka vienam, nebūtinai tinka ir kitam.

Kaip pagrindinę klaidą užsiimant savigyda K. Kančiauskytė-Beigė įvardina nuostatą, kad ji gali atsverti profesionalią, individualią pagalbą, kurioje keliami visai kiti tikslai. Taip pat kai kuriems sutrikimams gali būti reikalingas ir medikamentinis gydymas, o tam irgi būtinas profesionalus vertinimas ir pagalba.

„Kartais ir kokybiška, profesionali pagalba gali būti neveiksminga dėl daugybės priežasčių (pavyzdžiui, reikalingas kitoks gydymas, netinka taikoma psichoterapinė paradigma ir t.t.), tačiau, esant profesionaliai pagalbai, manyčiau, kad pablogėjimo rizika mažesnė, taip pat profesionalas matydamas, kad jo taikomi metodai šiuo konkrečiu atveju neveikia, gali nukreipti klientą kitos pagalbos link (pavyzdžiui, pas kitą specialistą, galbūt dirbantį pagal kitas metodikas“, – aiškina specialistė.

Patikima informacija: kaip jos ieškoti?

Ieškantiems psichologinės informacijos K. Kančiauskytė-Beigė pataria pirmiausia pasižiūrėti, kas tos informacijos autorius – koks jo išsilavinimas, kokiai psichologinei paradigmai specialistas atstovauja, kokie kiti jo atlikti darbai, straipsniai, metodikos

„Kai kurie autoriai gali turėti daug metų praktikos, pagrįstos moksliniais tyrimais, taip pat patys baigę ne vienas studijas, turi tai įrodančius diplomus. Kiti autoriai viso to neturi, galbūt yra savamoksliai arba apie juos gali išvis nebūti jokios informacijos, galbūt jie remiasi savo patirtimi, o tai be galo individualu ir negali būti taikoma visuomenei“, – aiškina psichologė.

Pasak jos, kitas svarbus rodiklis – kur randame tą informaciją: „Vienaip vertinu informaciją, kurią randu psichologiniuose moksliniuose tyrimuose ar straipsniuose, besiremiančiuose tyrimais, ir kitaip vertinu informaciją, rastą, pavyzdžiui, „TikTok“ socialiniame tinkle.“

Pranešimas spaudai.