Visi norime leisti laiką ten, kur esame priimami, vertinami, kur nebūsime pajuokti ar sumenkinti. Nors emociškai palanki aplinka darbe ar mokykloje pasitinka ne visada, pokyčių į gera jau yra. Svarbiausias žingsnis žengtas – patyčios mums nebeatrodo normalu.

Ramutė ŠULČIENĖ

Ujimas, priekabiavimas, smurtas, mobingas, žeminimas, užgauliojimas, niekinimas, skriaudimas, erzinimas, šaipymasis – terminų, įvardijančių neigiamus mūsų visuomenėje vykstančius reiškinius, žinome ir vartojame vis daugiau. Galbūt tokia terminų gausa ir vis augantis susidomėjimas jais rodo, kad pradėjome šiuos reiškinius geriau atpažinti ir, dar svarbiau, pripažinti? Higienos instituto Psichikos sveikatos centro vadovė Vita Šulskytė sako, kad esame gerame kelyje: pripažinus problemas, jas galima spręsti. Taip po truputį kasdienėje kalboje įsitvirtina ir tokios sąvokos kaip empatija, psichikos sveikatos raštingumas, pagalba ir pagarba. Visa tai rodo, jog visuomenėje daugėja žinių apie psichikos sveikatą, ieškome geriausių būdų spręsti kylančias psichikos sveikatos problemas.

Dauguma ieškotų pagalbos

Tai, kad gyventojai turi vis daugiau žinių apie psichikos sveikatą ir yra linkę kreiptis pagalbos, parodė šiais metais Higienos instituto Psichikos sveikatos centro inicijuota visuomenės nuomonės apklausa. Jos duomenimis, 65 proc. Lietuvos gyventojų turi tinkamų žinių apie psichikos sveikatą. Jie teisingai atpažino psichikos sveikatos sutrikimus, žinojo, kur kreiptis pagalbos, ir išreiškė pozityvias nuostatas, pavyzdžiui, pritarė nuomonei, kad psichoterapija – konsultavimas arba pokalbio terapija – gali būti veiksmingas gydymas psichikos sveikatos sutrikimų turintiems žmonėms. „Apklausos dalyviai taip pat sutiko, kad psichikos sveikatos sutrikimų turintys žmonės gali visiškai pasveikti. Jų manymu, dauguma psichikos sveikatos sutrikimų turinčių žmonių kreipiasi į sveikatos priežiūros specialistus profesionalios pagalbos“, – apie visuomenės pasitikėjimą šia sritimi kalba V. Šulskytė.

Pasak pašnekovės, svarbu pasidžiaugti, kad trys ketvirtadaliai šalies gyventojų turi teigiamas nuostatas dėl kreipimosi pagalbos susidūrus su psichikos sveikatos sunkumais. Tai reiškia, kad, įvardiję problemą, žinome, kaip svarbu kreiptis pagalbos arba rekomenduoti jos kreiptis kitiems. „Susidūrę su psichikos sveikatos sunkumais, du trečdaliai Lietuvos gyventojų yra nusiteikę rinktis psichologinę pagalbą, psichoterapinį gydymą, apie pusė gyventojų – gydymą vaistais (šią dalį norėtųsi dar mažinti). Tik labai nedidelė gyventojų dalis, mažiau nei dešimtadalis populiacijos, visai nebūtų linkę kreiptis pagalbos, net jei patirtų tam tikrų psichikos sveikatos sunkumų. Šią dalį taip pat labai norime pasiekti“, – situaciją apžvelgia pašnekovė.

Siekia psichologinės gerovė darbe

V. Šulskytės teigimu, psichikos sveikatos klausimai gali būti aktualūs įvairiais žmogaus amžiaus tarpsniais ir skirtingose aplinkose – darbe, mokykloje, plačiojoje visuomenėje, socialiniuose tinkluose. „Mokslininkai jau kuris laikas kalba, kaip svarbu yra palankios profesinės kultūros kūrimas, kokią didelę reikšmę palanki emocinė aplinka turi darbingumui, pasitenkinimui darbu ir darbuotojų psichikos sveikatai. Nepaneigtina, kad dar turime sunkumų užtikrinant emociškai palankią aplinką darbe. Pavyzdžiui, Vilniuje ir Klaipėdoje atlikto reprezentatyvaus darbuotojų tyrimo duomenys atskleidė, kad net 25,4 proc. respondentų patiria patyčias darbe (ujimą). Kito Lietuvoje atlikto tyrimo duomenys parodė, kad darbo vietoje patyčias patiria daugiau kaip 20 proc. mokytojų. Bet dar svarbiau, kaip šios problemos sprendžiamos. Norisi pasidžiaugti, kad vykdomos įvairios iniciatyvos, pavyzdžiui, visuomenės sveikatos biurai įmonėse vykdo mokymų programą „Darbuotojų kompetencijos psichikos sveikatos srityje didinimas“.

Prieš mokymus ir po jų matuotas darbuotojų psichikos sveikatos raštingumas. Higienos instituto Profesinės sveikatos centro 2021 m. duomenimis, po mokymų darbuotojų psichikos sveikatos raštingumas vidutiniškai padidėjo 19,64 proc., palyginti su prieš tai buvusiu. Didžioji dalis veiklose dalyvavusių darbuotojų sutinka, kad mokymai ir susitikimai suteikė naujų naudingų žinių, įgūdžių, kuriuos jie galės pritaikyti savo darbo vietoje bei asmeniniame gyvenime. Siekiant spręsti neetiško, žeminančio elgesio darbo vietoje problemą, nuo šių metų Valstybinėje darbo inspekcijoje įsteigtas Psichologinio smurto darbe prevencijos skyrius. Jis nagrinėja darbuotojų, susidūrusių su psichologiniu smurtu, pranešimus ir konsultuoja darbdavius, darbuotojų saugos ir sveikatos bei kitus specialistus dėl psichologinio smurto darbe prevencijos ir tyrimo“, – apie aktyvius veiksmus gerinant emociškai palankią aplinką darbe pasakoja V. Šulskytė.

Vaikai – visuomenės veidrodis

Specialistai vieningai sutaria, kad patyčios negali liautis savaime, tačiau patyčias įvairioje aplinkoje galima sumažinti vykdant atitinkamas prevencines programas. Štai Didžiosios Britanijos mokyklose vykdomų programų metu patyčių mastas buvo sumažintas 20–80 proc., Norvegijoje – apie 50 proc. Kai kuriose Lietuvos mokyklose jau kuris laikas vykdoma Olvėjaus patyčių prevencijos programa. Pradėjus diegti programą 2008 m., jose patyčių lygis siekė beveik 30 proc. Po trylikos metų šiose mokyklose patyčias patyrė gerokai mažiau mokinių – jų nustatyta 13 proc.

„Mokyklose su patyčių prevencija bei vaikais dirbantys specialistai pastebi, kad norėdami mažinti patyčių lygį tarp vaikų, pirmiausia turime dirbti su suaugusiais tiek pačioje mokykloje, tiek už jos ribų, namuose. Jei mokykloje vaikas yra skatinamas ir mokomas nesityčioti, padėti tiems, kurie patiria patyčias, o grįžęs namo susiduria su kitokiu suaugusiųjų elgesiu, jis gauna prieštaringą žinutę – mokykloje tyčiotis negalima, bet patys suaugusieji, tėvai ir artimieji, tam pritaria, tad toks elgesys normalus. Taigi, norit mažinti patyčių mastą, reikia iš esmės keisti požiūrį į šį reiškinį, skatinant tiek vaikus, tiek suaugusius bendrauti ir elgtis pagarbiai, nepritarti netinkamam elgesiui, skatinti psichikos sveikatos raštingumą, suprantant, kokie jausmai, kokios emocijos kyla, mokant jas valdyti, atpažinti, kada reikalinga pagalba. Šis klausimas yra opus kalbant ne vien apie vaikus, bet ir apie visuomenę – vaikai šiuo atveju yra tarsi jos atspindys“, – teigia Psichikos sveikatos centro vadovė.

Beje, nuo 2017 m. rugsėjo yra įsigaliojusios švietimo įstatymo pataisos, numatančios mokykloms prievolę sudaryti sąlygas kiekvienam mokiniui dalyvauti bent vienoje prevencinėje programoje, mokytojams – kas 4 metus tobulinti įgūdžius mokinių socialinių kompetencijų ugdymo srityje, mokyklos vadovybei – užtikrinti pagalbą smurtą patyrusiam arba smurtavusiam mokytojui arba mokiniui.

Būdas parodyti savo galią

Pastebima, kad patyčios atsiranda ten, kur egzistuoja jėgų disbalansas. „Asmeniui, kuris susiduria su patyčiomis ir dažnai tuo metu yra silpnesniojo pozicijoje, vienam situaciją pakeisti gali būti sudėtinga. Neretai ji apsunkinama, jei aplinkiniai labiau linkę palaikyti tą, kuris tyčiojasi. Taip, užuot pagelbėjus patiriančiam patyčias asmeniui, jos tik sustiprinamos. Tas, kuris tyčiojasi, tarsi gauna paskatinimą tokį elgesį tęsti. Taigi patyčios gali tapti vienu iš būdų įtvirtinti savo poziciją, gauti palaikymo iš aplinkos, jei joje patyčios yra priimamos kaip normalus elgesys, o gal net skatinamos“, – sako V. Šulskytė.

Kartu su didėjančiu socialinių tinklų populiarumu vis opesnė darosi elektroninių patyčių problema. Jos išsiskiria tuo, kad net vienas patyčių atvejis, pavyzdžiui, kitą žmogų žeminanti nuotrauka ar vaizdo įrašas, internetinėje erdvėje gali išlikti labai ilgą laiką ir pasiekti didelę auditoriją. „Taigi patyčių reiškinys gali vykti įvairioje aplinkoje. Labai svarbu, kad patys prisiimtume atsakomybę ir aktyviai reaguotume, nepritartume tokiam elgesiui. Taip galime prisidėti prie jų masto mažėjimo ir draugiškesnės visuomenės kūrimo“, – tvirtina pašnekovė.

Pasekmes pajunta visi

Higienos instituto Psichikos sveikatos centras atkreipia dėmesį, kad, nesvarbu, kur vyksta psichikos sveikatą neigiamai veikiantis elgesys ir kokį vaidmenį atlieka jose dalyvaujantis žmogus, jų padariniai yra labai panašūs. Tai – galimos psichikos problemos ar jau turimų jos sutrikimų paūmėjimas. Pasekmes kiekvienas žmogus – skriaudėjas, patyčias ar netinkamą, stigmatizuojantį požiūrį patiriantis asmuo ir to stebėtojai – junta individualiai. Poveikis gali būti trumpalaikis, bet gali tęstis dar daug metų po įvykio arba jo pasekmės gali iškilti kito psichologiškai sunkesnio atvejo metu. Aplinkoje, kur patyčios, stigmatizuojantis požiūris ar elgesys labai paplitęs, padarinius jaučia visa bendruomenė – mokykla, įmonė, kolektyvas, miesto ar šalies gyventojai.

Patyčios glaudžiai susijusios su akademiniais ir profesiniais rezultatais. Žmogus išgyvena daug neigiamų jausmų, dažnai jam sunku susikaupti, todėl darbai ir pareigos yra atliekami prasčiau, mažėja kūrybiškumas, motyvacija mokytis ir dirbti, rūpintis namais. Vengdami vietos, kur vyksta patyčios, vaikai nelanko mokyklos, suaugusieji gali pradėti vėluoti į darbą, atliekamos veiklos kokybė prastėja. Tokius padarinius gali patirti ir patyčių stebėtojai. Įrodyta, kad įmonės, kuriose patyčios toleruojamos, patiria didesnių finansinių nuostolių dėl darbuotojų kaitos, praleistų darbo dienų, sumažėjusios motyvacijos ir darbingumo, prasčiau vykdomų įsipareigojimų. Neabejojama, kad patyčios paveikia ne tik jas patiriančių žmonių ir stebėtojų sveikatą.

Mokslininkų įrodyta, kad patyčios gali turėti padarinių ir patiems skriaudėjams. Patyčių tyrinėtojo norvego Dano Olvėjaus duomenimis, 60 proc. berniukų, kurie aktyviai tyčiojosi iš savo bendraamžių vidurinėje mokykloje, iki 24 m. amžiaus padarė bent vieną nusikaltimą, o 10–35proc. jų – tris ir daugiau nusikaltimų. Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį, kad nemaža dalis skriaudėjų ir patys patiria patyčias. Todėl svarbu teikti tikslinę pagalbą abiem pusėms – ir patyčias patiriančiam, ir besityčiojančiam.

Profesionali pagalba kiekvienam

„Kalbant apie galimą psichologo pagalbą, kartais gali trukdyti mitas, kad tik žmonėms, kurie neturi draugų, reikia psichologo ar psichoterapeuto. Tačiau yra didelis skirtumas tarp struktūruoto pokalbio su psichologu ar psichoterapeutu ir kalbėjimosi su draugais. Abu būdai gali pagelbėti žmonėms, patiriantiems psichikos sveikatos sunkumų, tačiau parengtas specialistas problemas padės spręsti konstruktyviau. Be to, kai kurie žmonės neturi artimų draugų ir ne kiekvienas gali visiškai atsiverti net ir artimiausiems draugams“, – teigia V. Šulskytė.

Kaip sako pašnekovė, natūralu, kad mūsų psichologiniai įveikos mechanizmai yra skirtingi. Taip pat natūralu ir normalu, kad gali būti situacijų, kad mūsų pačių resursų neužtenka. „Tačiau tam ir organizuojama pagalba įvairiais lygmenimis visokioms tikslinėms grupėms, taikant įvairias priemones, kad ji būtų tinkama ir paveiki kiekvieno žmogaus atveju. Psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos yra konfidencialios, objektyvios, orientuotos į žmogų. Norisi akcentuoti, kad pagalbos siekis nėra gėdos ar silpnumo požymis, o atvirkščiai – stiprybė, nes problema yra sprendžiama, o ne ignoruojama“, – apie tai, kad kiekvienas žmogus gali sulaukti sau tinkamos psichologinės pagalbos, kalba specialistė.

Kur kreiptis?

Psichologinės pagalbos kontaktai informatyviai pateikti svetainėje www.pagalbasau.lt, esant suicidinėms mintims ar bandymams žudytis reikalinga dar tikslingesnė pagalba (daugiau informacijos ir kontaktų – www.tuesi.lt). Jeigu ištiko krizė darbe, organizacijoje, bendruomenėje, šeimoje (savižudybė, staigi mirtis, smurtinis nusikaltimas, gaisras ar kitos avarinės situacijos), gali būti pasitelkiama mobilioji psichologinių krizių įveikimo komanda (trumpasis tel. Nr. 1815, www.kriziukomanda.lt).

Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.