Vienas iš penkių žmonių Lietuvoje serga lėtine liga. Didžioji dalis iš jų (95 proc.) – daugiau nei viena. Ir nors pažengus medicinai žmonės gyvena vis ilgiau, tačiau ilgėja būtent nekokybiško gyvenimo trukmė, nes lėtinės ligos užklumpa vis jaunesnius.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Pasak Europos Komisijos lėtinių ligų projekto „Chrodis Plus“ koordinatoriaus Lietuvoje gydytojo kardiologo med. dr. Roko Navicko, per 15 metų vien vėžinių susirgimų tarp jaunų žmonių padaugėjo daugiau negu dvigubai. Tai patvirtina ir Lietuvos statistikos departamento duomenys: 2001 m. tūkstančiui gyventojų teko 23 vėžiu susirgę 18–44 metų žmonės, o 2016 m. tokių jau buvo 54.

„Lietuvoje sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis amžius jaunėja, žmonės vangiai naudojasi profilaktikos programomis, o mirtingumas nuo šių ligų žymiai didesnis už Europos vidurkį. Todėl Higienos instituto specialistai skelbia, kad 2016 m. kraujotakos sistemos ligos lėmė daugiau kaip pusę (56 proc.) visų mirties priežasčių.

Norėdami geriau suprasti šį skaičių įsivaizduokite, kad ištisus metus, kiekvieną dieną Lietuvoje dviaukštis autobusas, pilnas keleivių, patiria avariją, po kurios išgyvenusijų nelieka,“ – komentuoja situaciją med. dr. R. Navickas.

Viso pasaulio medikai jau priėjo prie bendros išvados ir skelbia, kad yra trys pagrindinės mokslo pagrįstos priežastys, kodėl žmonės suserga keliomis lėtinėmis ligomis, ir atsikratyti šių priežasčių palyginti lengva. Tai – rūkymas, mažas fizinis aktyvumas ir antsvoris. O Europos mastu analizuojami duomenys rodo, kad ypač svarbu sveikata rūpintis iki sulaukiant keturiasdešimties, nes vėlesnės pastangos turi gerokai mažiau įtakos.

Beje, panašiai teigia ir Pasaulio sveikatos organizacija: pašalinus minėtus rizikos veiksnius, 80 proc. mažiau žmonių susirgtų širdies ligomis, infarktu, diabetu, 40 proc. sumažėtų vėžio atvejų.

Mūsų sveikata susirūpinę draudikai

Nepaisant pateiktos statistikos duomenų, patys gyventojai (daugiau negu pusė) savo sveikatą vertina gerai, tačiau tik kas penktas gyvena sveikai, rodo „SEB gyvybės draudimo“ užsakymu „Spinter tyrimų“ pernai gruodį atlikta gyventojų apklausa. Ir tik pablogėjusi sveikatos būklė paskatintų 60 proc. gyventojų atsisakyti žalingų įpročių, tikrintis sveikatą profilaktiškai, pagaliau – apsidrausti nuo kritinių ligų.

„SEB gyvybės draudimo“ generalinė direktorė Sonata Gutauskaitė-Bubnelienė stebisi nuoširdžia savo tautiečių meile daiktams ir kartu pavydėtinu abejingumu savo sveikatai: „Vis dar mažai dėmesio skiriame sveikatai. Verčia nerimauti tai, kad pusė respondentų atsakė, jog į gydytojus kreipiasi tik tada, kai ligos simptomai neleidžia normaliai gyventi ir dirbti. Be to, daiktus vertiname labiau negu sveikatą, sprendžiant iš to, ką žmonės dažniau draudžia: 34 proc. yra apdraudę nekilnojamąjį turtą (būstą), 10 proc. turi automobilio kasko draudimą ir tik 4 proc. yra apsidraudę nuo kritinių ligų.“

Vakaruose situacija yra kitokia: ten žmonės pirmiausia draudžia (ir, aišku, rūpinasi) savo sveikatą, nes didžiausias turtas yra pats žmogus, jo protas, sveikata, kvalifikacija, darbingumas ir t. t.

Draudimo specialistė atkreipia dėmesį, kad, susirgus kritine ar lėtine liga, kainuoja ne tik pats gydymas. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad dažnai prireikia reabilitacijos, kartais reikia prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, o dėl ligos netenkame įprastų pajamų.

Tad nieko keista, kad minėtos draudimo kompanijos analitikai, nagrinėdami pastarųjų metų apdraustųjų nuo kritinių ligų statistiką, mato tendencijas, kurios jų visai nežavi: pernai susirgo ir gavo išmoką 45 proc. daugiau apdraustųjų negu 2016 m., o bendra išmokėta suma išaugo dvigubai – vidutiniškai išmokėta po 6 tūkst. eurų. Tad vis didėjančios išmokos šiai pelno siekiančiai bendrovei (kaip, beje, ir visoms kitoms draudimo kompanijoms) kelia galvos skausmą nė kiek ne mažiau kaip Sveikatos apsaugos ministerijai.

Todėl S. Gutauskaitė-Bubnelienė, besirūpindama vadovaujamos draudimo bendrovės finansiniais rezultatais, bando apeliuoti į Lietuvos gyventojų sąmoningumą: „Savo sveikata turime pradėti rūpintis kuo anksčiau ir stengtis išvengti rizikos veiksnių, keliančių pavojų sveikatai. Taip pat dar jaunystėje turime pagalvoti ir apie tai, kaip gyventume, jei sveikata staiga sušlubuotų, nes, kaip rodo tyrimas, gydymas kainuoja ir Lietuvoje.

Daugiau negu pusė Lietuvos gyventojų sveikatos reikmėms išleidžia 51–300 eurų per metus, o beveik pusė (44 proc.) nurodė, kad, susirgus kritine liga, reikėtų 300–900 eurų per mėnesį. Gaila, kad minėtoje apklausoje nebuvo tolesnio logiško klausimo: „O iš kur paimtumėte minėtus 300– 900 eurų?“

Pinigų sirgti stigs vis labiau

Gyventojų sveikata yra tiesiogiai susijusi su minėtų įmonių veikla bei planuojamais pelnais. Sveikatos apsaugos biudžetas taip pat tiesiogiai susijęs su mūsų sergamumu ir gyvenimo būdu, tad panašu, kad nemokamas kokybiškas paslaugas kuo toliau, tuo bus sunkiau teikti.

Daugelyje (nors ne visose) Vakarų šalių egzistuoja draudiminė sveikatos apsauga, tačiau apie sistemos pakeitimą politikai nekalba. Nors asmeninis sveikatos draudimas, kurio įmokas reikėtų mokėti iš savo kišenės, galbūt labiau nei gydytojų pamokymai paskatintų susimąstyti apie sveikatą.

Tiesa, ir kitos šalyse tradicija tapusių sveikatos apsaugos sistemų neskubama atsisakyti. Sakykim, Jungtinėje Karalystėje, kur sveikatos apsaugos sistema finansuojama panašiai kaip ir Lietuvoje ir turi tų pačių probelmų, jos esmės keisti neketinama.
Ne veltui „Brexito“ propagandininkai panaudojo šią visiems britams skaudžią temą, esą sveikatos apsaugą nustekeno emigrantai iš Europos, tačiau tai veikiau ieškojimas kaltininkų, o ne priežasčių.

Mūsų gyvensena skaičiais

* Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. kasdien rūkė 20 proc. Lietuvos gyventojų (daugiausia 25–34 m.).
* „Spinter tyrimų“ atlikta 2016 m. apklausa rodo, kad 41 proc. Lietuvos gyventojų niekada nesportuoja ir nesimankština.
* „Eurostat“ 2014 m. duomenimis, tarp Europos Sąjungos šalių pagal antsvorio turinčių moterų skaičių Lietuva yra trečioje vietoje, pagal vyrų – 18-oje.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ