Tikriausiai daugelis prisimena kultinį filmą „Rembo: pirmasis kraujas“, kai Rembo, ramiai pėdinantį gatve, policininkas suima kaip įtartiną valkatą – taip jis ir atrodo. Scena – tikrai realistinė, ne vienas amerikietis būtinai taip pasielgtų. Tačiau neseniai atlikti tyrimai rodo, kad daugelis iš mūsų šio daugelyje situacijų gelbstinčio įpročio neturime.

Berta JANUŠAUSKIENĖ

„Spinter Research“ apklausa atskleidė, kad į kieme ar laiptinėje vaikščiojančius nepažįstamus ir įtartinai atrodančius asmenis beveik kas trečias gyventojas nekreipia dėmesio. Vis dėlto turintiesiems piktų kėslų atsipalaiduoti neverta. Mat antra tiek žmonių kaip tik reaguoja aktyviai: perspėja kaimynus, skambina policijai, eina patys aiškintis ar įtartinus asmenis užfiksuoja mobiliuoju telefonu.

Visgi labiausiai paplitusi reakcija į nepažįstamuosius – pasyvus stebėjimas. Iš esmės kas antras gyventojas įtartinus smalsautojus atidžiai stebi nieko nedarydamas. Apklausą inicijavusios draudimo bendrovės BTA specialistai teigia, kad rizikai išaugus ši grupė žmonių taip pat būtų linkusi imtis konkrečių veiksmų.

„Apie saugią kaimynystę kalbama ne vienus metus ir atrodo, jog žmonės jau įsisąmonino faktą, kad už juos pačius niekas kitas geriau neapsaugos nei turto, nei artimųjų. Apklausos duomenimis, 29 proc. šalies gyventojų į pašalinius asmenis nekreipia dėmesio, tačiau net 35 proc. imasi aktyvių veiksmų ir dar 46 proc. atidžiai stebi aplinką. Neabejoju, kad jeigu pastarieji žmonės pamatytų ką nors, kas sukeltų pagrįstą nerimą, jie taip pat prisijungtų prie aktyviai veikiančiųjų grupės: skambintų kaimynams, policijai ar pagalbos telefonu, bandytų fotografuoti, filmuoti“, – sako BTA turto draudimo specialistė Dovilė Juršienė.

Pasak D. Juršienės, išsiaiškinti situaciją labai dažnai padeda paprasčiausias žmogiškas kontaktas. Galbūt nepažįstamieji kieme dairosi visai ne pavogti tinkamo objekto – galbūt ką tik atsikėlę kaimynai planuoja remonto darbus ar vaikšto elektrikas ar nuotekų šulinio ieško santechnikas.

„Paprasčiausias būdas parodyti, kad vietos bendruomenė yra budri ir pastebi nerimą keliančius asmenis – pasilabinti su nepažįstamu žmogumi. Taip paprastai užmezgus ryšį galima pasiteirauti, kokios pagalbos jam reikia, ko jis ieško. Be to, tai turi ir psichologinį poveikį, nes žmogus supranta, kad buvo pastebėtas, jo veidą prireikus kas nors gali prisiminti, atpažinti, ir noras vykdyti nusikalstamus veiksmus, jei toks ir yra apsilankymo tikslas, dažniausiai išnyksta“, – teigia turto draudimo specialistė.

Senjorai ir jaunimas – abejingi

Daug laisvo laiko turintys senjorai stereotipiškai laikomi budriausiais stebėtojais, geriausiai žinančiais, kas, kada ir kur vyksta artimiausioje aplinkoje. Tačiau apklausos duomenys šį stereotipą paneigia. Vyresnio amžiaus respondentai prisipažįsta, kad nekreipia dėmesio į jų akiratį pakliūvančius nepažįstamus asmenis.

„Apklausa parodė, kad vis dėlto patys budriausi yra 36–55 metų žmonės. Tai darbingo amžiaus gyventojai, intensyviai kuriantys savo gyvenimą, galbūt dar ir mokantys būsto paskolas. Lietuvoje būsto nuosavybės rodiklis – tikrai aukštas. Lietuvos banko duomenimis, šiemet sausį iš bankų gyventojai buvo paėmę 8,96 mlrd. eurų paskolų ir net 80 proc. paskolų buvo panaudota būstui įsigyti. Nenuostabu, kad jis yra branginamas ir saugomas, o galimos grėsmės fiksuojamos gana įdėmiai“, – dėsto D. Juršienė.

Pamatę nepažįstamuosius, kaimynams apie tai pranešti dažniausiai linkę 46–55 metų gyventojai (13 proc.), taip pat jie dažniau nei kitų amžiaus grupių gyventojai eina vieni kalbėtis su nepažįstamais asmenimis (15 proc.). Policiją kviečia vos po kelis procentus įvairių amžiaus grupių respondentų, o patys filmuoja ar fotografuoja vidutiniškai 8 proc. žmonių, išskyrus pačius jauniausius ir vyriausius.

Kaime viskas matoma

Pasak D. Juršienės, mažiau pastabūs yra didmiesčių gyventojai, bet tai savaime suprantama: čia – dažnesnė gyventojų kaita, aktyvi būsto nuomos rinka, todėl žmonės neretai nepažįsta ir neatpažįsta vieni kitų, ne visada galėtų įvardyti net artimoje kaimynystėje gyvenančius asmenis.

Didžiuosiuose šalies miestuose beveik kas trečias gyventojas nekreipia dėmesio į nepažįstamuosius, o juos nufotografuoti ar nufilmuoti stengiasi tik 5 proc. Kaimiškosiose vietovėse nepažįstamieji sulauktų kur kas daugiau dėmesio: į juos dėmesio nekreiptų tik kas penktas gyventojas, o net kas dešimtas išsitrauktų telefoną norėdamas užfiksuoti įtartinai atrodantį smalsautoją.

„Tačiau neverta manyti, kad vienur ar kitur grobis vagišiams būtų lengvesnis. Atokesnėse kaimiškosiose vietovėse vietos gyventojai vieni kitus geriau pažįsta, todėl nepažįstamieji sulaukia daugiau dėmesio. Miestuose dominuoja kitos tendencijos, tačiau čia reikšminga viena ypatybė. Būtent didmiesčiuose yra didžiausias procentas žmonių, kurie vieni eitų aiškintis nepažįstamųjų apsilankymo tikslo. Tokių – 12 proc.“, – sako D. Juršienė.

Padeda ir saugi kaimynystė

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininko Sigito Šemio teigimu, vagysčių iš gyvenamųjų patalpų nuolatos mažėja: 2015 m. buvo įvykdyta 3 tūkst. tokių nusikaltimų (Vilniaus apskrityje – 893), 2016 m. – 2 662 (Vilniaus apskrityje – 755), pernai – 2 590 (Vilniaus apskrityje – 677).

Jei šiuos skaičius palygintume su prieš 10 metų buvusia statistika, pokytis – tikrai įspūdingas: 2008 m. buvo įvykdytos 6 276 vagystės įsilaužus į gyvenamąsias patalpas (Vilniaus apskrityje – 2 234).

Pasak pareigūno, priežastys buvo analizuojamos, ir jų yra ne viena. Šiems nusikaltimams įvykdyti reikalinga aukšta kvalifikacija, nusikaltėliai šioje srityje specializuojasi, dalis jų yra emigravę į Europos šalis – Norvegiją, Švediją, Vokietiją ir kt. Tai rodo konkretūs atvejai (jų būna ne vienas ir ne du), kitų šalių kolegoms perduodama žvalgybinė informacija, dažnai pasinaudojus ja nusikaltėliai sulaikomi.

Dar viena priežastis – dėl šių nusikaltimų, būtent dėl vagysčių iš gyvenamųjų patalpų, policija jau seniai vykdo labai aktyvią prevenciją. Projektas „Saugi kaimynystė“ įgyvendinamas iki šių dienų ir duoda tikrai gerų rezultatų. „Pastebėjome, kad tose vietose, kur veikia aktyvios „Saugios kaimynystės“ grupės – palaiko ryšį ir gyvai, ir socialiniuose tinkluose, dalijasi informacija, esant reikalui susisiekia su policija, – sumažėja visų nusikaltimų, ne tik vagysčių, nes jei nusikaltėlis supranta, kad patraukė dėmesį, jis toje vietoje nusikaltimo nedarys“, – aiškina S. Šemis.

Tiesa, tikslios statistikos, kiek „Saugi kaimynystė“ sumažina nusikaltimų skaičių, policija neturi, tačiau, pasak pareigūno, būtų tikrai įdomu tokią surinkti ir paanalizuoti, tai suteiktų naudingos informacijos ne tik policijai, bet ir tolesnei „Saugios kaimynystės“ idėjos plėtrai.

Labiau saugo turtą

S. Šemio teigimu, pastebima tendencija, kad ir patys gyventojai labiau saugo savo turtą, naudoja kompleksines apsaugos priemones, kaip policija ir pataria: ne tik įmontuoja geras duris, bet ir įrengia signalizaciją, vaizdo kameras, pirmajame aukšte – ir grotas.

„Teko bendrauti su vienu įtariamuoju, vykdančiu tokius nusikaltimus, ir jis sakė, kad kitur Europoje šiuo metu daug lengviau įsilaužti į namus“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad į Europos Sąjungos valstybes, be abejo, emigruoja ne tik mūsų, bet ir Lenkijos, Latvijos, Rumunijos ir kitų šalių nusikaltėliai. Žinoma, ir europiečiai pradėjo saugotis, bet ne tiek, kiek Lietuvoje.

Pavyzdžiui, prieš kokius penkerius metus Lietuvos nusikaltėliai važiuodavo į Norvegiją ir be vargo vogdavo valčių variklius, tačiau norvegai ėmė skambinti pavojaus varpais ir ėmėsi priemonių.
Beje, argi užsienyje kaimynai nepastebi įtartinų asmenų, juo labiau kad mūsiškiai žmonės, net ir ne nusikaltėliai, gerokai skiriasi nuo vietos gyventojų? S. Šemis teigė, kad apie tai negali nieko konkretaus pasakyti, tačiau aišku viena: jei nusikaltimus vykdyti būtų labai sunku, nusikaltėliai grįžtų į Lietuvą. Visgi kol kas šis reiškinys nepastebimas.

Taikinys – plastikiniai langai ir durys

Policijos pareigūnas pabrėžė, kad dabar vagystės iš butų – labai retos, dažnai tai būna nekvalifikuoti nusikaltimai, vykdomi nuo narkotikų priklausomų asmenų. Pavyzdžiui, daugiabutyje tikrinama, kurios durys – neužrakintos, tuomet nusikaltėliai griebia iš prieškambario, kas pakliūva po ranka, – rankinę, mobilųjį telefoną ir pan.

Vagystės pastaruoju metu persikraustė į naujus privačių gyvenamųjų namų kvartalus, dažniausiai įsibraunama per plastikinius langus ar duris, kurios labai lengvai, dviem atsuktuvais, be triukšmo įveikiamos, jei neturi specialių apsaugų. „Nuo tokio įsibrovimo gali apsaugoti ne tik plastikiniuose rėmuose įmontuotos konstrukcijos, bet ir mechaninės priemonės namų viduje, neleidžiančios langų ir durų lengvai įstumti“, – sakė S. Šemis.

Vagys su visrakčiais, daugeliui žinomais tik iš detektyvų, šiais laikais – labai reti, galima sakyti, vienetiniai. Pastarasis šios specializacijos nusikaltėlis buvo sulaikytas Vilniuje (šiuo metu jau nuteistas) prieš ketverius metus, beje, jis jau buvo susikrovęs lagaminus išvykti į Europą. Dar anksčiau sulaikytas įsilaužėlis turėjo internetu pirktą, daugiau kaip tūkstantį eurų kainuojantį elektroninį visraktį, o jo namuose buvo aptikta visa kolekcija naujausių modelių spynų, išardytų iki varžtelio – nusikaltėlis jas tyrinėjo, vėliau gamino visrakčius (šiai veiklai vykdyti reikia daug žinių, darbo ir patirties). Beje, ir seniau tokių kvalifikuotų vagysčių specialistų buvo nedaug, dažniau būdavo, pametus ar kur nors neatsakingai palikus raktus, gaminamos išliejos, o pagal jas – raktai.

Informacija – svarbiausia

Kaip nusikaltėliai renka informaciją, ar išties kalčiausias yra privataus gyvenimo viešinimas socialiniuose tinkluose? Ar šiais laikais dar reikia šmirinėti aplink potencialios nusikaltimo aukos namus? Pasak S. Šemio, dalis nusikaltėlių – vadinamosios žemesnės kastos, dažniausiai priklausomi asmenys, tad jie išties gauna informacijos stebėdami namą, kada uždegamos ir užgesinamos šviesos, kas ir kada išeina ir pareina.

Dažniausiai jie renkasi kraštinius namus, įsikuria kur nors atokiai, krūmuose. Organizuotų nusikaltimų vykdytojai gauna informacijos iš įvairiausių šaltinių – nuo socialinių tinklų iki sekimo, pritvirtinus prie automobilio sekimo įrangą.

Pareigūnas pabrėžė, kad nusikaltimus darantys asmenys yra labai adaptyvūs, nesunkiai prisitaiko prie aplinkos pokyčių, nuolatos renka informaciją ir atnaujina veiklos metodus, tad tenka tik apgailestauti, kad jie gyvenime pasirinko nusikalstamą kelią.

Minėtų dviejų kategorijų nusikaltėliai skiriasi ir tuo, kad vieni vagia tik pinigus ir juvelyrinius dirbinius, kiti, žemesnės kastos, – viską, kas pakliūva po ranka, – būna, kad ir mėsą iš šaldytuvo paima, ir užuolaidas nukabina, kartą net būsto savininko nebaigtas valgyti silkes suvalgė...

Kiekvienas iš mūsų savo gyvenamojoje aplinkoje turėtų pats apsispręsti kokių apsisaugojimo būdų reikia, ar užtenka tik gerai apsaugotas duris įsirengti pvz gyvenant 3 ar 4 aukšte, ar reikia viso komplekso apsaugos priemonių, pvz. signalizacijos, vaizdo stebėjimo kamerų ir pan., gyvenant
nuosavame name, atokiau nuo miesto.

Apibendrinant galima pasakyti, kad visi apsaugos nuo nusikaltimų būdai yra geri – net ir paprašyti kaimynų vakare įjunti, o ryte išjungti šviesą. Tačiau tam reikia turėti gerus kaimynus, su jais bendrauti.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ