Karas Ukrainoje: kiek jis truks ir kaip jį laimėti?

Karas Ukrainoje: kiek jis truks ir kaip jį laimėti?


Absoliuti dauguma karinių ekspertų ir analitikų mano, kad 2022 metų vasario 24 dieną Rusijos pradėtas didelio masto karas prieš Ukrainą jau seniai peržengė vidutinio intensyvumo vietinio konflikto sąvoką. Tą rodo erdviniai rodikliai, dalyvaujančių pajėgų skaičius ir įtikinamas ginkluotės bei kitos aukštųjų technologijų įrangos, būdingos šiai karinei konfrontacijai, sąrašas, rašo naujienų agentūra „Ukrinform“.


Analizėje, kurios autoriai – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Valerijus Zalužnyj ir Ukrainos parlamento nacionalinio saugumo, gynybos ir žvalgybos komiteto pirmininko pavaduotojas generolas leitenantas Mychailas Zabrodskis, teigiama, kad karas, trunkantis jau daug mėnesių, 2022 metais tikrai nesibaigs. Todėl kyla praktinis poreikis pažvelgti į kitų metų perspektyvas neapsiribojant vien prognozėmis ir prielaidomis. Kiek toli turėtų plėstis Ukrainos karinės ambicijos? Taip pat logiškas šio klausimo tęsinys – kokios konkrečiai pagalbos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms reikia iš partnerių ateinančiais 2023 metais? Ir kokių tikslų gali siekti Rusija?

REKLAMA


Tam tikros puolimo perspektyvos matyti Iziumo ir Bachmuto rajonuose. Tikėtinu galutiniu Rusijos pastangų tikslu galima būtų laikyti Donecko regiono administracinės ribos pasiekimą. Dar patrauklesnė priešui atrodo perspektyva pasistūmėti Zaporižios kryptimi. Tai užtikrintų galimybę judėti tolyn į šiaurę ir galbūt palengvintų Zaporižios ir Dniepro miestų užėmimą, o tai savo ruožtu reikštų, kad Ukrainos pusė praranda didelės dalies šalies kairiojo kranto (Dniepro upės – red.) kontrolę. Nereikėtų atmesti ir naujų bandymų užimti Kyjivą bei atnaujintos invazijos iš Baltarusijos teritorijos grėsmės.


Tačiau daugiausia galimybių atvertų tolesnis žygis Pietų Bugo kryptimi iš operatyvinio placdarmo dešiniajame Dniepro upės krante.


Sėkmė pietinėje Ukrainos dalyje, su sąlyga, kad ji bus greitai ir tinkamai išnaudota, gali duoti dvigubą efektą. Viena vertus, tai atvertų gana realias perspektyvas užimti Mykolajivą ir Odesą, kita vertus – sukurtų grėsmę Kryvyj Rihui, o paskui – ir centriniams bei vakariniams Ukrainos regionams.

REKLAMA


Tačiau kartu nereikėtų užmiršti, kad Rusijai tokių atveju kiltų daugybė su tuo susijusių strateginių, taip pat ir globalių problemų – tarptautinė izoliacija, ekonominis spaudimas dėl tarptautinių sankcijų, visuotinės mobilizacijos problemos, modernių ginklų ir įrangos trūkumas, kuris laikui bėgant bus vis aštresnis.


Be grynai karinės naudos, tokie strateginiai veiksmai Ukrainos rytuose ir pietuose atneštų Rusijai papildomų politinių ir ekonominių dividendų. Tarp jų – pasiskelbusių nepriklausomomis „respublikų“ saugumo užtikrinimas ir logiška, nors ir pavėluota, vadinamosios „specialiosios operacijos“ pabaiga, Ukrainos atkirtimas nuo Juodosios jūros, pagrindinio šalies energetikos sistemos elemento – Pietų Ukrainos AE – kontrolės perėmimas ir kt.


Nesunku padaryti išvadą, kad tokia daug žadanti sėkmė Ukrainos pietuose ir iš dalies rytuose teritorijų prasme turi būti grindžiama patikima gynyba ir okupuoto Krymo kontrolės išsaugojimu. Išties Krymas buvo ir tebėra tiekimo kelių pagrindas pietiniame strateginiame Rusijos agresijos flange. Pusiasalio teritorija leidžia dislokuoti daug karių ir atsargų. Galiausiai Kryme yra pagrindinė Rusijos Juodosios jūros laivyno bazė, taip pat aerodromų tinklas, leidžiantis vykdyti oro antskrydžius beveik visoje žemyninės Ukrainos teritorijoje. Kai kurie analitikai linkę manyti, kad būtent Krymo pusiasalio teritorijos kontrolę Rusijos pajėgos laiko vykstančio karo svorio centru.



Ukrainos atsakomieji smūgiai: ko reikia, kad jie įvyktų?


Vienintelis būdas iš esmės pakeisti strateginę situaciją neabejotinai yra Ukrainos kariuomenei 2023 metais surengti kelis, ir geriausia – vienu metu, atsakomuosius smūgius.


Kokių pajėgų ir priemonių reikia šiam tikslui pasiekti? Jei 2023 metų kampaniją laikysime lūžio tašku, turime grįžti prie Rusijos svorio centro šiame konflikte apibrėžimo. Juk tik efektyvus poveikis priešo svorio centrui gali pakeisti karo eigą.


Jeigu toks svorio centras yra Krymo kontrolė, logiška būtų daryti prielaidą, kad 2023 metais turėtų būti planuojama viena ar kelios operacijos pusiasaliui susigrąžinti. Toks planavimas visų pirma turi būti grindžiamas prielaida, kad bus sukauptas reikiamas karių rezervas. Ir tai tikrai ne tie Ukrainos kariuomenės daliniai, kurie jau kariauja 2 500 km ilgio fronto linijoje nuo Chersono iki Kovelio.


Ruošiantis puolimui Ukrainai reikia sukurti vieną ar daugiau operatyvinių-strateginių pajėgų grupių, kurias sudarytų nuo 10 iki 20 jungtinių ginkluotųjų pajėgų brigadų, priklausomai nuo Ukrainos karinės vadovybės ketinimų ir užmojų.


Dabartinėje situacijoje tai būtų galima padaryti tik pakeičiant pagrindines jau esamų brigadų turimas ginkluotės rūšis modernia ginkluote, kurią suteiktų Ukrainos partneriai. Atskirai reikėtų pabrėžti poreikį įsigyti daugiau raketų ir šaudmenų, artilerijos sistemų, raketų paleidimo įrenginių ir kt. Visa tai pareikalaus konsoliduotų visų šalių partnerių pastangų, o tam prireiks nemažai laiko ir finansinių išteklių.


Jei okupantai ir praras Krymą


Tarkime, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos 2023 metais pasieks visišką sėkmę ir atgaus Krymo pusiasalio kontrolę.

REKLAMA


Rusija netektų Juodosios jūros laivyno karinės bazės, aerodromų tinklo, didelių materialinių išteklių atsargų ir, tikėtina, patirtų didžiulius gyvosios jėgos ir technikos nuostolius. Kartu niekas negali užkirsti kelio skausmingam, tačiau  gana realiam Juodosios jūros laivyno perkėlimui į Novorosijsko karinio jūrų laivyno bazę rytinėje pakrantėje, taigi Rusijos karinis buvimas regione išliks kartu su raketų smūgių grėsme.


Tą patį galima numanyti ir apie Rusijos karo lėktuvų naudojimąsi Primorsko-Achtarsko ir Jeisko aerodromais. Didelių materialinių išteklių atsargų praradimas Rusijos kariuomenę paveiks tik laikinai. Prarastą žmonių skaičių ir sunaikintą techniką, bent jau skaičių požiūriu, taip pat būtų galima ilgainiui atkurti.


Apibendrinant visa tai, kas buvo išdėstyta, apie 2023 metus galima kalbėti tik kaip apie naują konfrontacijos etapą. Tai bus ilgas konfliktas, atnešiantis žmogiškųjų nuostolių ir didžiules išlaidas, be aiškaus galutinio rezultato.


Taigi dabar siūlomas šiek tiek kitoks požiūris į Rusijos pajėgų svorio centro nustatymą ir pačią vykstančio karo esmę.


Neproporcingi pajėgumai


Pagrindinis kovos su Rusijos kariuomene bruožas yra ne tai, kad Rusija stipriai lenkia Ukrainą gyvosios jėgos ir ginkluotės požiūriu, ir net ne tai, kad strateginė operacija, nukreipta prieš Ukrainą, yra didelės apimties. Lemiamas veiksnys yra gerokai neproporcingi pajėgumai.


Kalbant apie didžiausią naikinimo priemonių veikimo nuotolį, Rusijos sparnuotųjų raketų atveju jis siekia iki 2 000 km, o Ukrainos pajėgų pasenusių trumpojo nuotolio balistinių raketų sistemų veikimo nuotolis realiai yra vos 100 km. Taigi nuo pat plataus masto agresijos pradžios Rusijos ginklai galėjo pataikyti į 20 kartų toliau esančius taikinius nei ukrainiečių. Kitaip tariant, Ukrainos ginkluotosios pajėgos geriausiu atveju gali panaudoti pasenusias paleidimo sistemas ir smogti ne toliau nei priešo operatyvinio užnugario gylis. Tuo pat metu priešas gali nebaudžiamas smūgiuoti taikiniams visame šalies teritorijos gylyje.

REKLAMA


Būtent šį pajėgumą kariniu požiūriu reikėtų laikyti Rusijos kariuomenės svorio centru. Kol išliks tokia padėtis, šis karas gali tęstis ne vienerius metus.


Kaip spręsti šią problemą?


Žinoma, neįmanoma iš karto atimti iš priešo tokio svarbaus pranašumo. Atsižvelgiant į Rusijos kariuomenės turimų išteklių apimtį, galimybė jį visiškai eliminuoti yra labai abejotina. Tačiau visiškai įmanoma atremti priešą savais pajėgumais, veikiant panašiu būdu ir panašiu atstumu.


Kalbame, žinoma, apie Ukrainos partnerius, tiekiančius atitinkamas ginklų sistemas arba tam tikros rūšies šaudmenis su atitinkamu nuotoliu. Tai yra, pavyzdžiui, raketa MGM-140B ATACMS Block 1A, skirta M142 HIMARS. Tik tokiu atveju būtų galima diskutuoti apie įtaką faktiniam Rusijos svorio centrui šiame kare.


Jei Ukrainai pavyks gauti tinkamos ginkluotės, 2023 metais operatyvinės ir strateginės perspektyvos atrodys visiškai kitaip. Vien grėsmė, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos gali panaudoti atitinkamo galingumo naikinimo priemones, privers Rusiją peržiūrėti vykstančios konfrontacijos pobūdį, eigą ir rezultatus.