Ilgaamžiai riešutmedžiai – ne tik graikiniai

Ilgaamžiai riešutmedžiai – ne tik graikiniai


Pastaraisiais metais tarp sodininkų labai išpopuliarėjo graikiniai riešutmedžiai, tačiau šalia jų galima pasisodinti ir retesnių jų giminaičių – širdžiavaisių, juodųjų ar pekaninių karijų. Šiuos riešutmedžius savo sodyboje netoli Kauno sėkmingai augina ir daugina Jonas Matelis, tvirtinantis, kad riešutai – ateities maistas.


Meilė Taraškevičienė


Rimtas konkurentas. Pasak sodininko, širdžiavaisių riešutmedžių (Juglans ailantifolia var. cordiformis) tėvynė – Tolimieji Rytai, o natūraliai gamtoje jie auga Japonijoje, Sachalino saloje, Korėjoje. Tai net ir už graikinius riešutmedžius atsparesni augalai. Jie selekcionuoti JAV, Europoje, tačiau daugiausia su šios rūšies riešutmedžiais nuo seno iki šiol dirba Kanados selekcininkai. Pasakojama, kad kone prieš 100 metų pirmuosius širdžiavaisių riešutmedžių riešutus, paslėptus batuose, į Kanadą parsivežė kareivis, grįžęs iš įkalinimo vietos Korėjoje. Gal ir sunku patikėti, tačiau jie tapo tolesnės selekcijos žaliava, padėjusia sukurti naujas veisles. Kai kurios jų kuo puikiausiai auginamos dideliuose plotuose pramoniniais tikslais. Kanadoje širdžiavaisiai riešutmedžiai – labai populiarūs, auginami dideliuose plotuose, o jų derlius nuimamas mechanizuotai.

REKLAMA


Kokiomis savybėmis jie patrauklesni už graikinius riešutmedžius? Pasak J. Matelio, pirmiausia tuo, kad širdžiavaisiai – kur kas atsparesni vėlyvosioms pavasarinėms šalnoms nei graikiniai riešutmedžiai, nors tuo metu, aišku, nelygu pavasario orai, būna išsprogę lapai ir žydi tiek moteriški, tiek ir vyriški žiedai. „Gegužės pabaigoje dar gležnus lapus ir jautrius žiedus gali sunaikinti vos didesnis nei 2 °C šaltukas“, – teigia pašnekovas ir pabrėžia, kad šalnos paprastai būna stipresnės arčiau žemės, todėl labiausiai nukenčia apatinės medelių šakos.


Širdžiavaisiai riešutmedžiai užauga dideli, gal net aukštesni už graikinius. Literatūroje rašoma, kad šie riešutmedžiai pasiekia 30 m aukštį. Aišku, tam reikia laiko – ne mažiau kaip 50 metų. „Žinant, kokie dideli šie medžiai gali užaugti, Kanadoje medeliai sodinami kas 12 metrų, tačiau aš juos pasodinau kas 10 metrų, – pasakoja sodininkas, teigiantis, kad šie riešutmedžiai jau spėjo nustebinti augimo sparta. – Mano sode ketvirtus metus auginamų širdžiavaisių riešutmedžių šakos jau siekia apie 4 metrus. Per sezoną šiemet jie užaugino apie 1,5 m ilgio šakas, todėl savo sode nusprendus pasisodinti šių medelių būtina turėti omenyje jų gebėjimą plėstis ir augti kone milžinais. Tai stiprūs didelių sodybų medžiai, kurie nepakenčia jokių kaimynų.“

REKLAMA


Iš viso J. Matelio sode auga po 2–3 sodinukus 8 širdžiavaisių riešutmedžių veislių, t. y. 20 medelių giraitė. Iš jų keturios veislės: ‘Campbell CW1’, ‘Campbell CW3’, ‘Loket’, ‘Fodermayer’, – atkeliavo iš Kanados, o kitos – iš Olandijos, Danijos ir Švedijos.


J. Matelis džiaugiasi šiemet sulaukęs pirmojo derliaus, nors sodinukai dar labai jauni. Širdžiavaisiai riešutmedžiai dera kekėmis, vienoje jų gali būti po 8–12 vaisių, jų forma primena stilizuotą širdelę – gal dėl to šie riešutmedžiai ir pavadinti širdžiavaisiais. Riešutas su kevalu sveria apie 8–10 g, o jo išeiga siekia apie 30 proc. Tenka susitaikyti su tuo, kad širdžiavaisiai riešutai – mažesni už graikinius, tačiau šį trūkumą, jei taip galima pavadinti šią jų savybę, kompensuoja tai, kad riešutus labai lengva aižyti: perskėlus kevalą, kuris paprastai skyla pusiau, branduolys iškrinta pats – jo nereikia krapštyti kaip graikinių riešutų. Be to, širdžiavaisių riešutų skonis, pasak sodininko, – specifinis ir skiriasi nuo graikinių, kurių derliaus tenka palūkėti ilgiau nei minėtų giminaičių. Širdžiavaisių riešutmedžių derlius subręsta tokiu pačiu laiku kaip ir graikinių – spalio mėnesį.

Širdžiavaisiai riešutmedžiai išsiskiria iki 80 cm siekiančiais lapais, sudarytais iš smulkesnių lapelių. Jie – gana dekoratyvūs. Graikinių riešutmedžių lapai labai panašūs į širdžiavaisių, tik mažesni.



Svarbi auginimo pradžia. Pirmaisiais augimo metais širdžiavaisiai riešutmedžiai per daug dėmesio nereikalauja, tačiau būtina laiku pradėti šiuos medelius formuoti. „Pirmuosius 2–3 metus po pasodinimo sodinukui reikia leisti ramiai augti ir laukti, kol jis pasieks bent jau 1,5 m aukštį, o tada rudenį palikti vieną – stipriausią – stiebą, ant kurio ateityje formuosis vainikas, bei 3–5 skeletines šakas, – aiškina J. Matelis, patariantis tai daryti rugpjūčio pabaigoje. – Taip genėti reikia tik jaunus medelius, nes vėliau ir be žmogaus įsikišimo jie kuo puikiausiai suformuoja vainiką.“


Tinkamai suformuotas sodinukas derėti pradeda po pasodinimo praėjus 3–4 metams. Tai mus pradžiugina, tačiau sodininkas įspėja, kad medeliams gausiau derėti nereikėtų leisti, nes medelis visą energiją ir maisto medžiagas skirs vaisiams auginti, o pats skurs. Tad reikėtų laikytis taisyklės – pirmiesiems vaisiams neleisti užaugti, nebent palikti tik kelis paragauti.


Vienišas riešutmedis nedera. Vienas širdžiavaisis riešutmedis gali augti ir derėti, tačiau ne visų veislių, nes tarp jų pasitaiko nesavidulkių. Kartais medeliai turi vyriškus ir moteriškus žiedus, tačiau vaisių nesulaukiama, nes jie pražysta skirtingu metu. „Jeigu toks medis augs vienas, vaisių nebus, nes moteriškų žiedų nepasieks vyriškų žiedų žiedadulkės, o širdžiavaisiams taip dažnai nutinka, – tikina sodininkas, pabrėždamas, kaip svarbu greta pasodinti tinkamas veisles, kad sulauktume derliaus. – Nors šie medžiai vienas nuo kito sodinami dideliu atstumu, baimintis, kad žiedai liks bergždi, nereikėtų, – vėjas žiedadulkes nuneša net iki 100 m.“


Visą straipsnį kviečiame skaityti 19-ajame „Namie ir sode“ numeryje.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 48 (2022)

    Savaitė - Nr.: 48 (2022)