Aitriosios paprikos gali būti švelnios

Aitriosios paprikos gali būti švelnios


Aitriosios paprikos maistui naudojamos nuo neatmenamų laikų ir vertinamos ne tik kaip pikantiškas prieskonis, bet ir kaip veiksminga gydomoji priemonė. Juk jos padeda apsaugoti organizmą nuo ligų, veiksmingai malšina skausmą, naikina bakterijas, kovoja su antsvoriu ir diabetu. Tačiau dėl ypač aštraus ir deginančio poveikio šiomis paprikomis gardžiuotis gali toli gražu ne kiekvienas.


Rima MARCINKEVIČIENĖ


Dabar pasaulyje auginama daugybė rūšių aitriųjų paprikų, todėl jos gali įtikti ir išrankiausiam gurmanui. Švelnesnio, sodresnio ar labai intensyvaus deginančio skonio paprikos naudojamos įvairių šalių virtuvių patiekalams gardinti, o jų aitrumas matuojamas pagal Skovilio skalę. Tarp aitriųjų paprikų esama ir tokių, kurios būtų priimtinos ir „aštrių pojūčių“ nemėgstantiems žmonėms. Tad šį kartą pakalbėkime apie švelnias aitriąsias paprikas.


Švelnių ir saldžių aitriųjų paprikų ypatumai


Nelabai aštrios aitriosios paprikos ypač populiarios Japonijoje, todėl natūralu, kad daugelis tokių rūšių ir veislių išvesta būtent šioje šalyje. Pagrindinė šių paprikų ypatybė – jos išlaiko stiprų specifinį aromatą ir tvirtą aitriosioms paprikoms būdingą konsistenciją. Nepaisant to, jos visiškai neturi deginančio aitrumo ir skoniu labiau primena saldžiąsias paprikas.

REKLAMA


Daugelis tokių paprikų išvaizda nė kiek nesiskiria nuo įprastų aitriųjų paprikų: dažniausiai tai pailgos nedidelės įvairių spalvų ankštys. Vis dėlto dominuojanti vaisių spalva yra raudona. Šios paprikytės paprastai būna nuo 5 iki 15 cm ilgio, o augalo lapai yra gerokai smulkesni nei saldžiųjų paprikų. Krūmeliai labai šakoti ir, atsižvelgiant į veislę, gali pasiekti nuo 30 cm iki 1 m aukštį. Žydi šios rūšies paprikos gausiai, baltais arba violetiniais žiedeliais. Derlius beveik visada būna gausus. Na, o auginimas beveik niekuo nesiskiria nuo mums įprasto saldžiųjų paprikų auginimo.


Japonų virtuvėje šios neaštrios aitriosios paprikos naudojamos labai plačiai: įvairiai įdaromos, raugiamos, troškinamos, kepamos gruzdintuvėje, keptuve ir t. t. Europoje ir kitur pasaulyje taip pat susidomėta šiomis daržovėmis, todėl daugelis veislių auginamos įvairiuose Europos ir viso pasaulio kampeliuose.


Purpurinė daržo puošmena


„Murasaki Togarashi Jamato“ („Murasaki Purple Pepper“) – tai bene seniausia japoniška rūšis, kilusi iš Naros prefektūros, esančios Kansajo regione, pačiame Kijo pusiasalio viduryje. Istoriškai dabartinė Naros prefektūra buvo žinoma kaip Jamato žemė. Tradiciškai ji garsėjo daržovių augintojais: esama net ypač vertingų daržovių sąrašo, kuris sudaro Japonijos aukso fondą. Šiame sąraše puikuojasi ir paprikos „Murasaki Togarashi Jamato“ („Murasaki Purple Pepper“).

REKLAMA


Žodis „Murasaki“ iš japonų kalbos verčiamas kaip „pupurinis“ (ryškiai raudonas su violetiniu atspalviu, tamsiai raudonas). Šios paprikos žydi violetiniais žiedeliais, kurie labai primena baklažanų žiedus, paprikų lapeliai taip pat turi violetinį atspalvį, o techninę brandą pasiekę vaisiai būna tamsiai violetiniai. Nokdami paprikų vaisiai keičia spalvą ir tampa tamsiai raudoni. Paprikytės pasiekia maždaug 5–8 cm ilgį, yra pailgos su smailėjančiais galiukais. Termiškai apdoroti pupuriniai vaisiai pasidaro blyškiai žalsvi, o raudoni dažniausiai išlaiko spalvą. Paprikos visiškai neaitrios, ankštyse gerokai daugiau antocianinų (natūralių pigmentų), vitamino C, geležies nei kitose paprikose.


Šios paprikos – tikra daržo puošmena. Jos matomos iš tolo. Nuo pat augimo pradžios krūmeliai išsiskiria violetiniais stiebeliais ir lapeliais su violetinėmis gyslomis. Spalvos intensyvumas priklauso nuo gaunamų saulės spindulių kiekio. Nors krūmeliai nėra labai aukšti (paprastai apie 60 cm), jie labai šakojasi ir juos būtina parišti. Pražydę violetiniai žiedeliai turi malonų arbūzus primenantį aromatą. Vaisių būna labai daug, jie subręsta nevienodu laiku, todėl ant krūmelio būna ir žalių, ir violetinių, ir raudonų vaisių. Pagrindinis derlius subręsta rugpjūčio mėnesį.


Jas auginę daržininkai pastebi ir kai kurių minusų: nevisiškai sunokę vaisiai skoniu truputį primena paprasčiausią žolę, tačiau pasiekę visišką brandą jau būna skanūs ir salstelėję. Sėklų aitrumas išlieka, todėl prieš naudojant paprikas maistui sėklas reikia išimti. Paprikų vaisiai nėra labai sultingi ir gardžiausi būna termiškai apdoroti.



Skonio chameleonas


Paprikos „Shishito Togarashi“ jau seniai populiarios Japonijoje. Tai kompaktiškus (apie 30 cm aukščio), tačiau smarkiai besišakojančius krūmelius auginantis augalas. Šios paprikos pasižymi labai dideliu derlingumu. Vaisiai būna 5–10 cm ilgio, nokdami keičia spalvą iš žalsvos žaliosios citrinos spalvos į rudai raudoną. Paprikų vaisiai turi plonytę odelę, yra labai aromatingi ir dažniausiai visiškai švelnaus skonio.


Tačiau šios paprikos – tikri skonio chameleonai, nes 1 iš 12 vaisių būtinai pasitaiko aštrus. Ši unikali „Shishito Togarashi“ paprikų ypatybė dar ryškesnė, jei paprikos auginamos nuolat besikeičiančios temperatūros sąlygomis ir augalams patiriant stresines situacijas: karštį, sausrą, šaltį. Vaisiai turi būti renkami 1–2 kartus per savaitę tam, kad nuolat užsimegztų naujų.


Daržininkai, auginantys šias paprikas, pripažįsta, kad paprikų dekoratyvumas lenkia jų skonines savybes. Mat nevisiškai sunokusios paprikos nėra skanios: jų sienelės plonos (2 mm), o minkštimas neturi nei aštrumo, nei saldumo. Tikrąjį skonį jos atskleidžia tik visiškai sunokusios.


Tiesa, netikėtumų mėgėjams patinka, kad nusiskynus papriką kiekvieną kartą nežinia, koks bus skonis: aitrus ar švelnus. Na, o šeimininkėms prieš gaminant kokį nors patiekalą tenka ragauti kiekvieną paprikytę, nes gali pasitaikyti ir ašaras išspaudžiantis egzempliorius.


Imperatoriškasis hibridas


„Manganji Togarashi Kioto“ paprikos yra japoniškų ir kalifornietiškų paprikų hibridas. Atsirado jos palyginti neseniai – imperatoriaus Taišio valdymo laikotarpiu 1912–1926 m. Na, o pavadintos „Manganji“ buvo rajono, kuriame buvo išvestos, garbei. Kioto vardas paprikų pavadinime atsirado dėl dviejų priežasčių. Pirma, patiekalas su šiomis paprikomis yra firminis Kioto prefektūroje esančio miesto Maidzuru valgis. Antra, daugiausia šių stambių, storomis sienelėmis, minkštų ir saldžių paprikų, kartais vadinamų imperatoriškosiomis, yra užauginama Kioto prefektūroje. Kioto miestas buvo Japonijos imperijos sostinė – jam ir norėta atiduoti duoklę. Šiandien šios paprikos jau tapo firmine Kioto daržove.

REKLAMA


Augalai pasiekia maždaug 70 cm aukštį ir dažniausiai brandina labai gausų derlių. Nors paprikų išvaizda rodo, kad jos turėtų būti labai aitrios, tačiau aitrumo jose nė su žiburiu nesurasi. Negana to, tai nuostabaus skonio ir aromato paprikos. Vaisiai užauga iki 10–20 cm ilgio, ankščių sienelės gana storos su sultingu minkštimu. Nesubrendusios paprikos būna sodrios žalios spalvos, o pasiekusios visišką brandą tampa ryškiai raudonos. Sėklų viduje būna labai mažai. Tai ankstyva ir labai derlinga rūšis.


Tarp visų savo giminaičių „Manganji Togarashi Kioto“ yra pačios didžiausios paprikos. Žinoma, tiek dydžiu, tiek sienelių storumu jos negali lygintis su saldžiosiomis paprikomis, tačiau, ko gero, jas lenkia aromatingumu ir traškumu.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)