„Savaitė“: vaistus dar valgome kaip maistą

„Savaitė“: vaistus dar valgome kaip maistą


Išleistas pirmasis 2018 metų „Savaitės“ žurnalo numeris. Jame diskutuojama, kas skatina žmones pirkti itin daug vaistų, nes po kurio laiko jau reikia rūpintis, kur juos išmesti. Kviečiame į kelionę po Mianmarą – buvusią Birmą. Šios šalies vėliava – beveik identiška Lietuvos trispalvei. Istorinių publikacijų mėgėjų laukia straipsnis apie sovietinę ikoną Aleksejų Stachanovą.


Švenčių proga Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos priminė, kad pats metas į vaistines atnešti nebevartojamus vaistus ir tuos, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs. Paskelbta, kad 2017 metais į vaistines buvo sunešta net 14 tonų nereikalingų vaistų! Gerai, kad sunešėme, bet kodėl tiek prisipirkome?


Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose Europos Sąjungos šalyse, teisės aktai įpareigoja vaistines iš gyventojų priimti naikintinus vaistus. Informuoti apie tai turi ir pačios vaistinės – jose matomoje vietoje turi būti pateikta informacija apie tokią galimybę. Vaistinės pasirūpina, kad tokie vaistai būtų sunaikinti. Specialistai rekomenduoja namų vaistinėlę peržiūrėti reguliariai. Jeigu joje randama pasibaigusio tinkamumo vartoti termino ar tiesiog nereikalingų vaistų, derėtų juos nedelsiant atnešti į bet kurią šalies vaistinę.

REKLAMA


„Dažnai žmonės nežino, ką daryti su nebevartojamais vaistais, kur juos galima išmesti, kaip tinkamai sunaikinti, nesukeliant pavojaus aplinkai ir žmonių sveikatai. Visi gyventojų į vaistines atnešti nereikalingi vaistai turi būti priimami nemokamai. Jei vaistinės minėtų vaistų nepriimtų, gyventojai apie tai turėtų pranešti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos“, – sako Valstybinės ligonių kasos Vaistų kompensavimo skyriaus vedėjas Evaldas Stropus.


Daugiau šia tema – publikacija „Didelės vaistų kainos neapsaugo nuo besaikio pirkimo“.


„Savaitė“: vaistus dar valgome kaip maistą


Prieš 70 metų, 1948 m. sausio 4 d., buvo paskelbta Birmos (nuo 1989 m. vadinamos Mianmaru) nepriklausomybė. Ši šalis, turinti tūkstantmetę istoriją, atgavo laisvę po ilgo svetimųjų šeimininkavimo. Deja, netrukus ji nugrimzdo į pragaištingą pilietinio karo sūkurį. Dešimtmečius buvusi izoliuota, valdoma karinės chuntos, dabar šalis tampa vis laisvesnė, tačiau ją ir toliau drasko rimti vidiniai prieštaravimai.


Plotu dešimt kartų už Lietuvą didesniame Mianmare gyvena daugiau nei 55 mln. žmonių. Prie Indijos vandenyno Bengalijos įlankos prigludusi šalis yra tikroje Pietryčių Azijos kryžkelėje – tarp Bangladešo, Indijos, Kinijos, Laoso ir Tailando. Tai lėmė, kad birmiečių kultūroje pastebima visų šių valstybių įtaka. Visgi Mianmaras išliko itin savita šalis – išsaugojo daug specifinių savo kultūros ir vidinės sanklodos bruožų.

REKLAMA


Lietuviams pirmiausia į akis krinta Mianmaro vėliava, labai jau panaši į mūsiškę. Jei ne ant geltonos, žalios ir raudonos spalvų vėliavos pavaizduota balta žvaigždė, skirtumų beveik neliktų. Birmos vėliava keitėsi ne kartą, dabartinis Mianmaro simbolis buvo patvirtintas tik 2007 m. Aiškinama, kad geltona spalva simbolizuoja solidarumą, žalia – taiką, ramybę ir gausią šalies augaliją, raudona – narsą ir ryžtą. Balta žvaigždė – šalies vienybės simbolis. Taip pat reikia nepamiršti, kad geltona spalva yra vienas iš budizmo simbolių, o ši religija Mianmare vyrauja (apie 90 proc. tikinčiųjų – budistai).


Valstybės herbe (tiksliau – emblemoje, nes būtent toks statusas numatytas šiam simboliui šalies konstitucijoje) matome valstybės kontūrą ir penkiakampę žvaigždę virš jo, o šonuose – du skydininkus liūtus.

Daugiau apie šią šalį – publikacijoje „Mianmaro istorijoje išskirtinė vieta teko astrologams“.


„Savaitė“: vaistus dar valgome kaip maistą


Vyresnės kartos skaitytojai dar prisimena, kaip sovietmečiu buvo liaupsinami stachanoviečiai – darbo didvyriai, iš tiesų ar tariamai gebėdavę viršyti komunistų partijos ir vyriausybės nustatytus darbo planus. Tai buvo viena iš sovietų propagandos priemonių. Tačiau šio judėjimo simbolio šachtininko ir partinio darbuotojo Aleksejaus Stachanovo asmenybė buvo toli gražu neideali.


Prieš 40 metų į amžinybę iškeliavęs A. Stachanovas savo šlovės metais turbūt nė neįsivaizdavo, kad jo, kaip socialistinio darbo didvyrio, žvaigždė propagandininkų bus žibinama kone visą sovietmetį, tačiau jis pats paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais ilgam bus nustumtas į šešėlį.


Aleksejus Stachanovas (dažnai teigiama, kad tikrasis jo vardas buvo Andrejus, o visuotinai žinomas vardas prigijo dėl žurnalisto straipsnyje įveltos klaidos) gimė Lugovajos kaime (Lipecko srityje, Rusijoje) 1906 m. sausio 3 d. Baigęs vos tris pradžios mokyklos klases, išvyko į Ukrainą ir įsidarbino šachtininku Luhansko srities Irmino mieste. Iš pradžių prižiūrėjo arklius, kurie vilkdavo vagonėlius su anglimis, o 1933 m. pradėjo dirbti geriau apmokamą darbą – skaldė anglis pneumatiniu plaktuku.



1935-aisiais vieno susirinkimo metu A. Stachanovas pasiūlė pabandyti kiek kitaip organizuoti darbą šachtoje. Iki to laiko buvo įprasta, kad šachtininkai smulkina anglis, jas šalina, o tada tvirtina medinėmis konstrukcijomis atlaisvintą plotą, kad neįvyktų griūtis, ir tęsia darbą. A. Stachanovas pasiūlė daryti kitaip – jis skaldys anglis, o du bendradarbiai iškart įrengs įtvirtinimus. Naktinės pamainos metu iš rugpjūčio 30-osios į 31-ąją toks eksperimentas buvo atliktas dalyvaujant šachtos partinės organizacijos sekretoriui Konstantinui Petrovui, šachtos viršininkui ir vietinio laikraščio žurnalistui.


Visą publikaciją „Aleksejus Stachanovas: kaip sovietų propagandininkai sukūrė legendą“ rasite žurnale „Savaitė“.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"