Besibaigiančius 2025-uosius metus globaliu mastu ženklino prekybos politikos lūžis. Jungtinių Valstijų sprendimai dėl muitų, priimti vadovaujant Donaldui Trumpui, iš esmės pakeitė tarptautinius prekių srautus. Uždarius JAV rinką daliai produkcijos, prekės iš Kinijos, Vietnamo ir kitų Azijos šalių buvo nukreiptos į Europą, sustiprinant konkurencinį spaudimą ES gamintojams.

Vidmantas Janulevičius

Čia nekalbame apie laikiną korekciją. Europa tampa pagrindine rinka pertekliniams gamybos pajėgumams, kurie nebetelpa kitur. Kainų ir maržų spaudimas kyla ne dėl ciklinio sulėtėjimo, o dėl pasikeitusios globalios pusiausvyros.

Šį spaudimą dar labiau sustiprina ilgalaikė pačios Europos ekonomikos struktūra. Nuo 2020 iki 2025 metų paslaugų sektoriaus apimčių indeksas ES padidėjo maždaug 30–33 punktais, statybos – 25–28 punktais, tuo metu prekyba paaugo tik apie 10–12 punktų, o pramonės produkcijos indeksas – taip pat vos apie 10 punktų, faktiškai stagnuodamas po 2022 metų. Tai reiškia, kad didžioji dalis pastarojo penkmečio augimo Europoje buvo sugeneruota paslaugose, o ne gamyboje. Tokiomis sąlygomis bet koks papildomas prekybos sukrėtimas pirmiausia koncentruojasi ten, kur augimas jau ir taip buvo silpniausias – pramonėje.

Šis kontekstas tiesiogiai paveikė ir Lietuvos pramonę. Pastaraisiais mėnesiais įmonės fiksuoja mažesnius užsakymų srautus iš Vokietijos ir Skandinavijos. Lietuvos pramonė, būdama stipriai integruota į kontraktinės gamybos grandines, šį spaudimą jaučia greitai. Maržas vienu metu spaudžia keli veiksniai:

* mažėjantys užsakymai pagrindinėse eksporto rinkose,

* išaugę skolinimo kaštai ir ribota prieiga prie kapitalo,

* padidėjusios energijos kainos,

* augantis darbo užmokestis, nepadengiamas produktyvumo augimu.

Produktyvumo augimas išlieka nepakankamas, o daliai įmonių investicijos į pažangesnius įrenginius tampa sunkiai pasiekiamos. Šiame kontekste dalis verslų buvo priversti mažinti darbo vietų skaičių, o apie galimus atleidimus kalbama vis dažniau.

Tuo pat metu trumpuoju laikotarpiu matyti ir priešingų signalų. Valstybės duomenų agentūra skelbia, kad lapkritį pramonės produkcijos vertė palyginamosiomis kainomis per metus padidėjo 3 proc., o per mėnesį – 5,8 proc. Išankstiniais duomenimis, 2025 m. lapkritį visos pramonės produkcijos vertė sudarė 3 mlrd. eurų, o per sausio–lapkričio laikotarpį – 32,2 mlrd. eurų, t. y. 3,2 proc. daugiau nei prieš metus. Tai rodo, kad gamyba auga netolygiai – dalis sektorių plečiasi, kiti traukiasi.

Vidaus ekonomikos rodikliai iš pirmo žvilgsnio atrodo stabilesni. Lietuvos bankas prognozuoja, kad bendrasis vidaus produktas šiemet augs 2,5 proc., 2026 metais – 3,2 proc., o 2027 metais augimas sulėtės iki 2,3 proc. Augimas nebus tolygus ir pasižymės bangavimu. Pagrindinis vidaus paklausos stimulas – antros pakopos pensijų reforma ir valstybės investicijos, įskaitant gynybos finansavimą.

2026–2028 metais į vartojimą bus įlieta apie 1,7 mlrd. eurų iš pensijų fondų atsiimtų lėšų. Didžiausias impulsas numatomas 2026 metais, kai vartojimas turėtų augti apie 5 proc. Tačiau tai laikinas efektas. 2027 metais vartojimo augimas prognozuojamas vos 0,4 proc., o 2028 metais – 4,8 proc. Ši pinigų injekcija paspartins ekonomiką, bet jos struktūrinės trajektorijos nepakeis.

Darbo rinkos duomenys rodo lėtėjimą, tačiau kol kas be staigių lūžių. Užimtumo tarnyba skelbia, kad lapkritį registruotas nedarbas Lietuvoje padidėjo iki 8,5 proc., o gruodžio 1 dieną šalyje buvo registruota 154,5 tūkst. darbo ieškančių žmonių. Laisvų darbo vietų skaičius per mėnesį sumažėjo beveik trečdaliu, o darbuotojų paieška išliko pasyvesnė nei prieš metus. Tuo pat metu vidutinis siūlomas darbo užmokestis lapkritį siekė 1 631 eurą iki mokesčių – 10,1 proc. daugiau nei prieš metus.

Šie skaičiai svarbūs dėl vienos priežasties – darbo rinka visuomet reaguoja paskutinė. Užsakymų mažėjimas, investicijų stabdymas ir maržų spaudimas pirmiausia pasireiškia per lėtesnį įdarbinimą, o tik vėliau – per atleidimus. Dabartinis santykinis stabilumas nėra pusiausvyros ženklas – greičiau tai perėjimo būsena.

Regionų pjūvyje Lietuva demonstruoja struktūrinį pranašumą Baltijos šalių kontekste. Kauno regione vidutinis darbo užmokestis šiandien viršija Rygos ir Tartu regionų lygį. Vertinant neto darbo užmokestį be sostinių regionų, Lietuva tapo lydere Baltijos šalyse. Tai patvirtina, kad Lietuvos ekonominis augimas nėra sutelktas viename mieste – Vilniaus regione sukuriama apie 46 proc. šalies BVP, kai Talino ir Rygos regionuose šis rodiklis viršija 60 proc.

Tai keičia ir patį augimo modelį. Lietuva tampa mažiau priklausoma nuo vieno ekonominio centro, bet kartu labiau priklausoma nuo regionų konkurencingumo. Kai augimas pasiskirsto plačiau, jis tampa atsparesnis, tačiau kartu reikalauja daugiau disciplinos – infrastruktūroje, pramonėje ir darbo jėgos kokybėje.

Prie ekonominių veiksnių tiesiogiai jungiasi ir saugumo aplinka. Turimi duomenys rodo, kad Baltarusija iki 2026 metų pabaigos siekia sukurti viso ciklo artilerijos ir raketinės amunicijos gamybą, orientuotą į Rusijos kariuomenės poreikius kare su Ukraina. Tai reiškia ne tik didėjantį regioninį nestabilumą, bet ir struktūrinį Europos gynybos pramonės trūkumą.

Šiame kontekste vis garsiau skamba ir diskusijos dėl galimo spaudimo Lietuvai atnaujinti baltarusiškų trąšų tranzitą per Klaipėdos uostą. Krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas yra viešai pripažinęs, kad tokioje situacijoje Lietuvai tektų svarstyti galimus pasirinkimus, įskaitant ir tranzito generuojamų lėšų panaudojimą Ukrainos rėmimui. Kalbama apie maždaug 300 mln. eurų potencialias pajamas, tačiau pats ministras pabrėžia, kad tai kol kas tik teorinės interpretacijos. Lietuva nuo 2022 m. vasario yra sustabdžiusi baltarusiškų kalio trąšų tranzitą po JAV ir ES sankcijų didžiausiai gamintojai „Belaruskalij“, o ES draudimas kalio trąšų eksportui iš Baltarusijos galioja iki šiol. Vis dėlto pastarieji JAV ir Baltarusijos kontaktai dėl sankcijų peržiūros rodo, kad ekonominiai ir saugumo klausimai regione vis labiau persipina, o Lietuvai gali tekti spręsti ne tik principinius, bet ir labai praktiškus pasirinkimus.

Šiame kontekste gynybos pramonė Lietuvoje nebėra siaura inovacijų tema. Lietuva jau realiai įžengė į masinės amunicijos gamybos trajektoriją, kur konkurencingumą lemia praktiniai veiksniai:

* serijinė 155 mm amunicijos gamyba,

* komponentų ir tiekimo grandinių lokalizavimas,

* ilgalaikė, prognozuojama paklausa,

* greitis ir patikimumas svarbesni nei gamybos vieta.

Esminė sąlyga – nuoseklumas. Masinė gamyba neįsivažiuoja be ilgalaikių pirkimų planų, be pilnos tiekimo grandinės ir be aktyvaus pramoninio bendradarbiavimo mechanizmo taikymo. Jei didėjantis gynybos finansavimas bus nukreiptas tik į galutinio produkto pirkimą, ekonominis efektas bus ribotas. Jei jis bus susietas su vietos gamyba, technologijų perėmimu ir kompetencijų kūrimu, tai taps ne tik saugumo, bet ir ekonominio atsparumo klausimu.

2025-ieji parodė ne tik kryptį, bet ir ribas. Laikini vidaus impulsai leidžia atidėti sprendimus, bet jų nepakeičia. Artimiausi metai bus ne apie augimo tempą, o apie pasirinkimus – kur investuojame, ką gaminame patys ir ką paliekame kitiems. Skirtumas tarp šių kelių paprastai paaiškėja per vėlai.

ELTA inf.