Vien mažos kainos mūsų tikrai neišgelbės

Vien mažos kainos mūsų tikrai neišgelbės

Reikalaudami žemiausios kainos, neretai gauname ir žemiausią kokybę...


Sociologiniai tyrimai atskleidė, kad didžiausią nerimą mums kelia augančios kainos. Tačiau šalies ekonomistai – vieningi: lietuvių orientavimasis į visa, kas pigiausia, gali pasmerkti mus taip ir likti autsaideriais.


Arūnas MARCINKEVIČIUS


„Eurobarometro“ duomenimis, lietuviai akivaizdžiai išsiskiria iš visų Europos Sąjungos (ES) piliečių, nes didžiausią nerimą mums (65 proc. apklaustųjų) kelia... kainų augimas. Tuo mes gerokai lenkiame antroje vietoje esančius čekus (41 proc.). Nors visoje ES vidutiniškai tik kas penktas pilietis mano, kad kainų augimas yra didžiausia problema.


Kita didžiausia blogybe lietuviai laiko nedarbo lygį, trečioje vietoje – dideli mokesčiai. Tačiau, kaip pabrėžia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, toks mūsų nerimas – nelabai pagrįstas, nes labiausiai pabrango ne būtiniausios prekės. Juo labiau kad pastaruosius 10 metų infliaciją lietuviai kaip pagrindinę problemą įvardijo ir tuomet, kai kainos... mažėjo.

REKLAMA


Galbūt mums nerimą kelia ne kainų pokytis, o neadekvatus jų lygis? Prieš porą metų masiškai piktinomės 3,5 euro kainavusiais kalafiorais, o pernai – 4,5 euro kainavusiais šviežiais agurkais. Tačiau „Eurostat“ skelbia, kad Lietuvoje vidutinės maisto kainos siekia tik 78 proc. ES vidurkio ir yra maždaug dešimtadaliu žemesnės nei Latvijoje ar Estijoje. Dar didesnis atotrūkis matomas stebint paslaugų kainas: mūsų šalyje jos siekia tik 44 proc. ES vidurkio ir yra apie 15 proc. mažesnės nei Estijoje.


Tiesa, atlyginimų atotrūkis Lietuvoje ir visoje ES – dar didesnis! Nors, mūsų visuomenei labiausiai nerimaujant dėl kainų augimo, tik kas dešimtas lietuvis teigia, kad pagrindinė problema yra jo namų ūkio finansinė padėtis.


Didelės kainos ar mažos pajamos?


N. Mačiulis retoriškai klausia: esame nepatenkinti kainomis, bet nemanome, kad problema yra mūsų namų ūkių finansinė padėtis? Ir nejau nematome, kad, reikalaudami žemiausios kainos, neretai gauname ir žemiausią kokybę? Noras gauti kuo pigesnius maisto produktus visą pasaulį privedė prie pesticidais permirkusių daržovių bei antibiotikuose ir hormonuose „marinuotų“ gyvūnų mėsos. Be to, mažesnė (ar net įšaldyta!) švietimo, sveikatos ar kitų profesinių paslaugų kaina reiškia ir mažesnes tas paslaugas teikiančių darbuotojų pajamas.

REKLAMA


Apibendrindamas išsakytas mintis, ekonomistas dar kartą primena, kad nė viena valstybė nesuklestėjo, siekdama įšaldyti kainas, ir nė viena turtinga valstybė negali pasigirti žemomis kainomis. Todėl būtina skatinti konkurenciją, užtikrinti, kad nebūtų nesąžiningų susitarimų ir piktnaudžiavimo rinkos padėtimi, o tuo besirūpinančios institucijos būtų tinkamai finansuojamos ir tinkamai atliktų savo darbą. Be to, užuot skyrę dėmesį vien kainoms, ar neturėtume nuolat domėtis, kaip didinti savo pajamas?


Negalime uždirbti daugiau?


SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas, pratęsdamas N. Mačiulio mintis, visų pirma pabrėžia, kad Lietuva pagal kainų augimą per šį dešimtmetį užima ketvirtą vietą ES. Kartu beveik sparčiausiai ES per tuos metus didėjo ir darbo užmokestis, pvz., minimalioji mėnesinė alga beveik padvigubėjo. Esminė problema, kodėl kainų klausimas jau tiek metų yra aktualus, – niekaip nemažėjanti pajamų nelygybė ir didelis skurdo lygis, nes būtent mažai uždirbantiems ir pensijas gaunantiems asmenims kainų augimas daro didžiausią neigiamą įtaką.


Žinoma, galima sakyti, kad patys žmonės kalti, jog nesugeba daugiau užsidirbti, todėl kaltę dėl augančių kainų verčia gamintojams, prekybininkams ar valdžiai. Tačiau nedera pamiršti, kad yra begalė žmonių, kuriems pasididinti pajamas nėra daug galimybių – dėl jų sveikatos, amžiaus, nepalankios gyvenamosios vietos, trūkstamų žinių. Ir nors teoriškai jie yra savo likimo kalviai, praktiškai jiems labai reikalinga valdžios pagalba, visų pirma – kad būtų sudarytos galimybės dirbti ir užsidirbti.



Kita grupė žmonių – pensininkai, kuriems nustatytas didelio lygio nedarbingumas, – yra tiesiogiai priklausomi nuo „Sodros“ iš dirbančiųjų surenkamų mokesčių, todėl padidinti savo pajamas irgi neturi daug galimybių.


Kainos įsuka ekonomiką


Į kainų augimo problemą T. Povilauskas siūlo pažvelgti ir kitu kampu: dėl augančių kainų dažniausiai yra kaltas koks nors mistifikuotas prekybininkas ar gamintojas, mat jį lengviau kaltinti tiesiog dėl to, kad jis – didelis. Tačiau dažnai nepastebima, kad tų kaltintojų draugai, prekiaujantys turguose, kelia kainas, nes nori daugiau uždirbti, ar prašo didesnio darbo užmokesčio už malkų suskaldymą, nes taip pat nori uždirbti daugiau, o norinčiųjų skaldyti malkas vis mažėja.


Kaltinti save, jog negali daugiau uždirbti, kad negalvotum apie kainas, yra be galo sunku, ir sugalvojama begalė pasiteisinimo priežasčių. Beje, didesnės kainos paprasčiausiai reiškia tai, kad kažkuris kitas žmogus uždirba daugiau, savo gautas lėšas išleidžia kitoms reikmėms ir tas ekonomikos ratas sukasi.


Todėl sveikas kainų augimas nėra blogai, nes jis – augančios ekonomikos požymis. Ir Lietuvoje, jeigu mums sėkmingai seksis vytis ES senbuves, tolesnis kainų augimas, pašnekovo teigimu, bus neišvengiamas. Tik labai svarbu, kad ekonomikoje būtų kuo didesnė konkurencija, nes jeigu iš augančių kainų pelnosi maža grupė žmonių, tuomet didžioji dalis visuomenės tos gerovės nejus.

Politikai ekonomistų negirdi


Neseniai Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos atstovai Laurynas Kasčiūnas ir Žygimantas Pavilionis įregistravo įstatymo projektą, kurio tikslas – nustatyti lengvatinį 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą maisto produktams. Girdi, aukštos maisto produktų kainos neigiamai veikia mažiausias pajamas gaunančių šalies gyventojų perkamąją galią, skatina dar didesnę socialinę nelygybę.

REKLAMA


Taip pat rodoma pirštu į kitas šalis: lengvatiniai PVM tarifai taikomi Lenkijoje, vienoje turtingiausių pasaulio valstybių Liuksemburge, Latvijoje ir kai kuriose kitose ES valstybėse. Tad siekdami, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, parlamentarai siūlo Vyriausybei su Lietuvos verslo asociacijomis, prekybininkais pasirašyti verslo subjektų gerosios verslo praktikos (valios) memorandumą.


Premjeras šiai idėjai iš karto nepritarė – jis nemato saugiklių, kad, sumažinus PVM tarifą maisto produktams, prekybininkai neims didinti kainų. Be to, tai nekeistų padėties Lietuvoje iš esmės. Kodėl mes nesimokome iš valstybių, darančių visa, kad jų piliečiai galėtų kuo daugiau užsidirbti ir kartu vartoti?


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)