Leidykla „Briedis“ pristato geriausią 2021 m. „The Washington Post“ knygą „Afganistano dokumentai. Slaptoji karo istorija“. Tai aštrus tiriamasis pasakojimas, kuris visiems laikams pakeis požiūrį į ilgiausią karą Amerikos istorijoje. Ne kartą Pulitzerio premijai nominuotas ilgametis „The Washington Post“ reporteris Craigas Whitlockas, atsakingas už Pentagono bei nacionalinio saugumo informacijos turinį, atskleidžia, kaip trys iš eilės JAV prezidentai ir jų kariuomenės vadai metai iš metų apgaudinėjo visuomenę.

Po 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių JAV invazija į Afganistaną ir siekis nugalėti Al-Qaedą atrodė savaime suprantama misija. Iš pradžių amerikiečių karinės pajėgos kartu su sąjungininkais triuškino šią teroristinę grupuotę, privertė jos lyderius slapstytis ir nutraukė talibų valdymą Afganistane. Tačiau kodėl ši karinė kampanija taip užsitęsė ir kas iš tikrųjų vyko tuos dvidešimt metų svetimoje šalyje?

Siekdami maskuoti problemas, Vašingtono veikėjai dažnai švelnino blogas naujienas iš fronto, o kai kada jas iškreipdavo iki absurdiško lygio. George’o W. Busho, Baracko Obamos ir Donaldo Trumpo administracijos siuntė vis daugiau karių į Afganistaną ir nuolat kartojo, kad daro pažangą stabilizuodami padėtį šalyje, nors puikiai žinojo, jog atsidūrė aklavietėje. JAV vyriausybės strategijos buvo nevykusios, nacijos kūrimo projektas patyrė milžinišką nesėkmę, o pastangos sustabdyti narkotikų gamybą ir korupciją Afganistane priminė kovą su vėjo malūnais.

„Afganistano dokumentuose“ pateikiama nepagražinta tiesa, pagrįsta daugybės aukšto rango pareigūnų apklausomis ir šimtais per teismus gautų įslaptintų raštų. Per du dešimtmečius Afganistane iš viso buvo dislokuota 775 000 JAV karių. Iš jų daugiau kaip 2300 žuvo, o 21 000 karių grįžo namo sužeisti. JAV vyriausybė šiam karui tiksliai nenustatė savo išlaidų, tačiau dauguma skaičiavimų rodo, kad jos viršijo trilijoną dolerių.

Visgi viešai iš esmės niekas neišdrįso pripažinti, kad Jungtinės Valstijos pamažu pralaimi karą, kurį kadaise taip vieningai palaikė Amerikos žmonės. Nusikalstamai tylėdami, kariniai ir politiniai lyderiai vengė atsakomybės ir naujų situacijos vertinimų, galėjusių pakeisti karo rezultatą arba sutrumpinti konflikto laiką. Jie nusprendė paprasčiausiai maskuoti savo klaidas ir leisti karui dreifuoti.

Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.

Knygos ištrauka

Kaip ir Šerzajaus atveju, Jungtinių Valstijų pareigūnai palaikė meile ir neapykanta grindžiamus santykius su kitu karo vadu – Šeru Mohamadu Akundzada (Sher Mohammad Akhundzada), kuris 2001–2005 m. buvo Helmando provincijos gubernatorius. Amerikiečių pramintas SMA, jis garsėjo ne tik žiaurumu įvedant tvarką, bet ir ypatingu vaidmeniu opijaus versle, klestėjusiame jo valdomoje provincijoje.

Jūrų pėstininkas pulkininkas Eugene’as Augustine’as, 2004–2005 m. tarnavęs Helmando provincijoje, teigė, kad įtarimai dėl SMA ir jo aukščiausio rango padėjėjų dalyvavimo narkotikų prekyboje apsunkino Jungtinių Valstijų finansuojamų statybos projektų įgyvendinimą. Dalyvaudamas kariuomenės organizuotoje apklausoje, Augustine’as sakė: „Visada iškildavo klausimas apie korupciją . Taip pat kaip orientyras egzistavo klausimas, ar šie vaikinai yra įsitraukę į narkotikų verslą.“

2005-aisiais JAV ir Afganistano kovos su narkotikais agentai, atlikę kratą SMA biuruose, aptiko didžiulį slepiamo opijaus kiekį – devynias tonas. SMA neigė vykdąs nusikalstamą veiklą, tačiau jausdamas tarptautinį spaudimą prezidentas Karzajus jį atleido iš gubernatoriaus pareigų. Nelikus geležinės SMA rankos, netrukus į provinciją ėmė plūsti sukilėliai, o narkotikų prekyba tapo dar didesnė problema. Kai kurie JAV veikėjai ėmė apgailestauti dėl SMA pašalinimo.

Danas McNeillas, du kartus vadovavęs JAV pajėgoms Afganistane, SMA vadino „kvailoku despotu“, kuris būdamas gubernatorius visgi „efektyviai“ valdė, nes „tramdė kitus blogus vyrukus“. Dalyvaudamas projekto „Išmoktos pamokos“ apklausoje, McNeillas tvirtino, kad SMA pašalinimas iš gubernatoriaus posto buvo „milžiniška klaida“. Pasak McNeillo, šito pareikalavo britai, kai jie, įtraukti į naują NATO vadovybės struktūrą, turėjo tapti atsakingi už saugumą Helmando provincijoje.

„SMA buvo bjaurus, tačiau jis palaikė stabilumą, nes žmonės jo bijojo, – sakė McNeillas. – Visgi tai nėra gerai ir aš neginu amoralaus elgesio, kuriuo išsiskyrė SMA.“

Bene įtakingiausias ir amerikiečiams daugiausia iššūkių keliantis karo vadas buvo Mohamedas Kasimas Fahimas, vadovavęs kovotojų tadžikų kariuomenei. Kaip aukščiausio rango karvedys Šiaurės aljanse, jis suvaidino lemiamą vaidmenį 2001-aisiais padėdamas JAV pajėgoms pašalinti iš valdžios Talibaną, o paskui naujojoje Afganistano vyriausybėje gavo gynybos ministro postą.

Viešumoje Busho administracija su Fahimu elgėsi kaip su itin svarbiu asmeniu. Jis buvo pakviestas į Pentagoną ir iškilmingai sutiktas. Tačiau iš tikrųjų JAV oficialūs asmenys į jį žiūrėjo kaip į korumpuotą, destabilizuojančią figūrą, kuri gali bandyti įvykdyti žiaurų valstybinį perversmą.

Šį juodabarzdį karo vadą su Karzajumi siejo įtampos kupina istorija. 1994-aisiais Fahimas, vadovaudamas Afganistano vyriausybės slaptajai policijai, įsakė suimti Karzajų – tuo metu užsienio reikalų ministro pavaduotoją. Apkaltintas šnipinėjimu, Karzajus buvo kvočiamas, jo ateitis atrodė niūri, tačiau įvyko stebuklas: raketa sugriovė pastatą, kuriame jį kalino, ir jis pabėgo.

2001–2004 m. būdamas gynybos ministru, Fahimas įtaisė Afganistano kariuomenėje daug savo ištikimų šalininkų, taip pat kontroliavo saugumo pajėgas Kabule. JAV oficialūs asmenys taip nerimavo, kad jis gali bandyti pašalinti Karzajų, neturintį deramos apsaugos, jog Afganistano prezidentui parūpino asmens sargybinių amerikiečių.

Mohamedas Kasimas Fahimas mėgavosi savo bauginančia reputacija ir nelabai stengėsi slėpti, kad yra susijęs su narkotikų prekyba. JAV kariuomenės atsargos pulkininkas Russellas Thadenas, 2003–2004 m. Afganistane vadovavęs NATO pajėgų žvalgybai, prisiminė, kaip kartą Fahimas įsiuto išgirdęs, kad amerikiečių ir britų pajėgos subombardavo didelę narkotikų laboratoriją Afganistano šiaurėje.

Dalyvaudamas JAV kariuomenės organizuotoje apklausoje, Thadenas pasakojo: „Afganistano gynybos ministras baisiai niršo, kol išsiaiškino, kam priklausė ta narkotikų laboratorija. Sužinojęs, kad ji buvo ne jo, Fahimas nusiramino.“

Ryanas Crockeris (2002-ųjų pradžioje – laikinasis JAV ambasadorius Afganistane) prisiminė kraują stingdantį susitikimą su Fahimu, kai pastarasis jį atsainiai informavo apie tai, kad nusikaltėlių gauja Kabulo oro uoste nužudė kitą Afganistano vyriausybės ministrą.

Dalyvaudamas projekto „Išmoktos pamokos“ apklausoje, Crockeris pasakojo: „Kalbėdamas apie tai, jis [Fahimas] kikeno. Vėliau, daug vėliau, pasklido gandas, – nežinau, ar jis kada nors buvo patikrintas, – kad tą ministrą nurodė nužudyti pats Fahimas. Šiaip ar taip, iš to pirmo laikotarpio, praleisto Afganistane, man išliko neišdildomas jausmas, kad bendravau su asmeniu, kuris buvo itin blogas netgi pagal afganistaniečių standartus.“

Crockeris grįžo į Afganistaną po kelerių metų, kai jį ambasadoriumi šioje šalyje paskyrė prezidento Obamos administracija. Iki to laiko Fahimas spėjo tapti Afganistano viceprezidentu ir Crockeriui tai buvo šiurpą keliantis faktas. Jis prisiminė: „Grįžus man susidarė įspūdis, kad Fahimas tiesiogiai nedalyvauja priimant svarbius strateginius ar operatyvinius sprendimus ir kad jį labiau domina nauji milijonai, gaunami iš neteisėtos veiklos, tačiau buvau įsitikinęs, jog Karzajus privalo būti labai apdairus Fahimo atžvilgiu, nes tas žmogus galėjo būti pavojingas, itin pavojingas. Neabejojau, kad jis buvo pasiryžęs bet kokiai piktadarystei.“

Mohamedas Kasimas Fahimas natūralia mirtimi mirė 2014-aisiais, tačiau net ir po dvejų metų ambasadorius Crockeris prisipažino, kad jį tebepersekioja prisiminimai apie šį karo vadą.

„Aš kone kiekvieną dieną tai patikrinu ir, kiek man žinoma, jis vis dar yra miręs“, – sakė Crockeris.