Leidykla „Briedis“ pristato Billo Browderio knygą „Kruvini pinigai. Tikra istorija apie korupciją, pinigų plovimą ir žmogžudystes Putino Rusijoje“, kurioje gausu sensacingų ir skandalingų faktų. Šis kūrinys, kaip ir pirmoji B. Browderio knyga ta pačia tema „Red Notice“, pelnytai atsidūrė „The New York Times“ bestselerių sąraše.

Autorius, Rusijoje dirbęs ilgametis finansininkas, britų investicijų fondo „Hermitage Capital Management“ įkūrėjas, ir jo teisininkas Sergejus Magnickis atskleidė aferą – 5,4 milijardų rublių (230 mln. JAV dolerių) nutekėjimą iš Rusijos biudžeto į V. Putino ir su juo susijusių oligarchų kišenes.

Už tai S. Magnickis sumokėjo gyvybe – buvo apkaltintas mokesčių slėpimu ir 2009 m. nuo sumušimų mirė kalėjime. Po kolegos žūties B. Browderis visą savo laiką skyrė purvinų Kremliaus sistemos aferų demaskavimui. Jo pastangomis 2012 m. JAV priimtas Magnickio aktas, numatantis asmenines sankcijas ir turto areštus žmogaus teisių pažeidėjams bei finansinių machinacijų dalyviams. Vėliau Magnickio aktui analogiški įstatymai įteisinti daugelyje Vakarų valstybių, taip pat ir Lietuvoje.

Tačiau pirmieji B. Browderio ir S. Magnickio paskelbti skaičiai tebuvo ledkalnio viršūnė. V. Putino valdymo laikotarpiu per užsienio šalių įmones, fondus, ypač lengvatinio apmokestinimo įmones (vadinamuosius ofšorus), išplautas trilijonas, o gal ir daugiau dolerių. Tačiau plovimas vyko ne tik besivystančio pasaulio šalyse (2016 m. nuskambėjo garsusis „Panama Papers“ skandalas), bet ir Vakarų valstybėse, pasinaudojant solidžiais bankais. Deja, Vakarų teisinė bei finansinė sistema ištisus dešimtmečius neturėjo imuniteto pasipelnymui ir padėjo Kremliaus oligarchams perpumpuoti iš Rusijos milžiniškas lėšas.

Savo knygoje B. Browderis rašo: „[...] po aukščiausio lygio susitikimo, įvykusio 2018 m. rugsėjį Helsinkyje, „Danske Bank“ pagaliau paskelbė savo audito rezultatus. Auditoriai nustatė tikrą nešvarių pinigų kiekį, kuriuos išplovė Rusija ir kitos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos per minėtą Estijos filialą per 10 metų. Suma siekė 234 milijardus JAV dolerių! [...] Labai gaila, bet buvęs „Danske Bank“ Estijos filialo vadovas Aivaras Rehe nusižudė savo namuose Taline, kol dėl jo veiksmų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. [...] Per kitus mėnesius tiriamosios žurnalistikos atstovai išaiškino dar du skandinaviškus bankus, susijusius su pinigų iš Rusijos plovimu.“ Turimi omenyje ir Lietuvoje veikiantys SEB bei „Swedbank“.

Pasak autoriaus, asmeninis V. Putino turtas galėtų būti vertinamas 200 milijardais dolerių. Tiesa, šios sumos nerasime jokiose deklaracijose, nes absoliuti dalis turto oficialiai ir neoficialiai valdoma Rusijos prezidentui artimų oligarchinių klanų, pažadėjusių visišką lojalumą ir pasidalijimą kapitalu už ramybę. Rusijos oligarchus gerokai išgąsdino V. Putino ilgus metus kalinto ir didžiulio turto netekusio Michailo Chodorkovskio pavyzdys.

Po Magnickio akto priėmimo Rusijos oligarchų turtas ir įtaka atsidūrė pavojuje, o B. Browderis tapo asmeniniu V. Putino priešu. Jį keliskart kėsintasi nužudyti, o vienas tokių atvejų įtartas 2020 m. sausį Davose (Šveicarijoje) surengtame Pasaulio ekonomikos forume. Netikėtos ir neišaiškintos su aferomis susijusių žmonių mirtys rodė, kad tolesnės nešvarių pinigų paieškos tapo mirtinai pavojingos.

Interviu Vakarų žiniasklaidai B. Browderis tvirtina, kad tikrųjų Rusijos išorinės agresijos bei įsiveržimo į Ukrainą priežasčių reikia ieškoti visai ne ten, kur įprasta. Kalbėdamas apie išorės grėsmes, „grėsmingą“ NATO plėtrą, „didžios šalies istorinį pažeminimą“, vieną po kito keldamas karus, V. Putinas tiesiog siekia nukreipti savo piliečių dėmesį nuo tikrosios blogybės: visiško šalies apiplėšimo, nuskurdinimo jo paties rankomis.

Prasidėjus karui Ukrainoje, civilizuoto pasaulio valstybėms įvedus sankcijas, didelės dalies Rusijos oligarchų Vakaruose esantis turtas (netiesiogiai priklausantis ir V. Putinui) buvo įšaldytas ir galbūt keliaus nuo agresijos nukentėjusiai Ukrainai atstatyti. Tačiau dar anksti sakyti, kad V. Putinas liks be skatiko ir greitai bus nepajėgus kariauti. Karas vyks iki tol, kol Vakarai pagaliau ryšis nukirpti paskutines režimo finansavimo gyslas.

Ištrauka

2015 M. ŽIEMA–PAVASARIS

Vienas teigiamas dalykas, kurį pastebėjau po „The Daily Show“ laidos ir paskui nutikusio įvykio, buvo tai, kad aš ir Sophia nebeturėjome kvaršinti galvos dėl teismo kurjerių. Visos likusios kelionės į Niujorką metu jau nebandėme eiti į pastatus pro galines duris arba sandėlius, todėl galėjau visiškai atsidėti knygos pristatymui.

Per kitas porą savaičių „Red Notice“ pateko į „New York Times“ bestselerių sąrašą Jungtinėse Valstijose ir į „Sunday Times“ bestselerių sąrašą Jungtinėje Karalystėje. Nusipirkę knygą žmonės nepasidėdavo jos ant naktinio staliuko. Jie tikrai ją skaitydavo ir tuo mėgavosi.

Pristatęs knygą Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje, nuvykau į žemyninę Europą. Nebuvo sudėtinga įtikinti britus ir amerikiečius, kad Putinas piktadarys, bet Europoje susiklostė visai kitokia padėtis. Nepaisant mūsų nuolatinių pastangų, niekas Europos Sąjungoje nepriėmė Magnickio akto. Europoje teisėsaugos institucijos pradėjo kelias bylas dėl pinigų plovimo, įskaitant garsųjį atvejį Prancūzijoje, bet jų tyrimas vyko neįtikėtinai lėtai ir galiausiai visiškai užstrigo. Tikėjausi, kad „Red Notice“ knyga, išleista dvylikoje Europos šalių, pakeis visą situaciją.

Skirtingai nuo Jungtinių Valstijų, pagrindinė mūsų kliūtis buvo daugybė mažų politinių frakcijų, užėmusių akivaizdžiai prorusišką poziciją, ir jos aktyviai dalyvaudavo svarbiausiose diskusijose.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje veikė Marina Le Pen, kraštutinių dešiniųjų partijos „Front national“ lyderė. Ji atvirai skolinosi milijonus eurų iš Kremliaus valdomų bankų ir finansavo savo politinę partiją. Atrodė, kad mainais į piniginę paramą ji palaikė daugumą Putino antivakarietiškų politinių sprendimų.

Vokietijoje, vos palikęs kanclerio kabinetą, Gerhardas Schröderis užėmė pelningą postą vienoje dukterinėje įmonėje, kuri priklausė „Gazprom“, stambiai Rusijos dujų kompanijai. Nors ilgai buvo socialdemokratų partijos nariu, – o ši atsidavusi gynė laisvę ir socialinį teisingumą, – Schröderis tapo vienu iškalbingiausių Putino rėmėjų Europoje.

Vis dėlto tuo metu Europos Sąjungoje buvo mažiausiai viena valstybė, aiškiai įžvelgusi Rusijos grėsmę, – Nyderlandai.

2014 m. vasarą virš Rytų Ukrainos Malaizijos oro linijų bendrovės „Malaysian Airlines“ lėktuvą (reisas MH17), skridusį iš Amsterdamo į Kvalą Lampūrą, numušė rusų paleista „žemė-oras“ tipo valdoma raketa. Visi keleiviai žuvo. Iš 298 žuvusiųjų 193 buvo Nyderlandų piliečiai. Kremlius bandė paneigti kaltinimus, bet daugybė įrodymų bylojo, kad į šį incidentą įsivėlę oficialūs Rusijos pareigūnai. Nyderlandams, turintiems tik 17 milijonų gyventojų, šis teroro aktas prilygo rugsėjo 11-osios išpuoliui, o atsakomybė už tai tiesiogiai gulė ant Putino pečių.

Būtent dėl šio įvykio Nyderlandų žiniasklaidos susidomėjimas „Red Notice“ knyga buvo didesnis nei kitų Europos valstybių.

Vasario 26 d. rytą atskridau į Amsterdamą ir nuėjau tiesiai į leidyklą, įsikūrusią XIX a. name, šalia Prinsengrachto kanalo. Neturėjau lakstyti po visą Amsterdamą ir lankytis įvairiose žiniasklaidos biuruose, kaip tai dariau Niujorke, nes leidėjas mane pasodino konferencijų kambaryje, ir žurnalistai ten ateidavo kas 30 minučių.

Susitikimai vyko dvi dienas. Mano energingą bendravimą su žiniasklaida Amsterdame turėjo vainikuoti pasirodymas „Jinek“, vienoje iš populiariausių Nyderlandų televizijos pokalbių laidų, kurią kas vakarą žiūrėdavo milijonas žmonių. Apsilankymas „Jinek“ laidoje galėjo paversti mano knygą bestseleriu, kaip tai įvyko po interviu „The Daily Show“ Jungtinėse Valstijose.

Atvykau į studiją pusvalandį prieš prasidedant laidai. „Jinek“ poilsio kambarys nebuvo panašus nė į vieną anksčiau matytą. Jis labiau panėšėjo į madingą naktinį klubą, kur garsiai grojo muzika, veikė baras, padavėjai nešiojo maistą bei gėrimus, o visur aplinkui stovėjo stalai ir foteliai. Poilsio kambaryje šurmuliavo jauni, madingai apsirengę žmonės. Kai paklausiau, ar čia visada toks sambūris, man atsakė:

– Ne visada. Šįvakar paskutinė sezono laida. Tad galėtume sakyti, jog pratęstuvės jau prasidėjo.

Nuėjau prie baro ir užsisakiau gėrimą. Kol laukiau, pasisukau į kairę ir nustebau, pamatęs Nyderlandų ministrą pirmininką Marką Ruttę, stovintį šalia manęs. Be abejo, interviu su juo būtų pirmas. Pastarąsias dvi dienas buvau toks užsiėmęs, jog net neturėjau laiko pasidomėti, kas dar dalyvauja šio vakaro laidoje.

Kelias minutes kalbėjomės apie šį bei tą. Ruttė anaiptol nebuvo mano mėgstamiausias politikas. 2011 m., žymiai anksčiau nei įvyko baisi MH17 reiso katastrofa, Nyderlandų parlamentas vienbalsiai nubalsavo už rezoliuciją, skatinančią šalies vyriausybę priimti Magnickio aktą, bet Ruttė užkirto tam kelią. Kaip ir daugelis kitų Europos šalių lyderių, jis nenorėjo užgauti Putino. Nyderlandų įmonės buvo tarp pagrindinių naudos gavėjų, statant daugybę milijardų dolerių kainavusį „Nord Stream 2“ dujotiekį ir vykdant kitus projektus, todėl Ruttė nenorėjo nutraukti tokio pinigų srauto.

Vis dėlto, galbūt dėl neseniai nutikusių įvykių, tą vakarą Ruttė buvo neapsakomai laimingas, galėdamas stovėti greta manęs ir šypsotis fotografams, laikydamas rankose mano knygą.

Netrukus po to laidos rengėjas pranešė, kad tuoj prasidės transliacija. Mane, Ruttę ir kitus svečius palydėjo į studiją. Laidą rodė tiesiogiai, o scena ant apskritos pakylos stovėjo žiūrovų salės viduryje. Ten tvyrojo tokia pati nerūpestinga pratęstuvių atmosfera, kaip ir poilsio kambaryje, rodos, tarp tų patalpų nebūta jokio skirtumo.

Laidos vedėja, šviesiaplaukė, į ketvirtą dešimtį įžengusi moteris vardu Eva Jinek, gimė Talsoje, Oklahomos valstijoje, ankstyvą vaikystę praleido Kolumbijos apygardoje. Kai jai sukako 11 metų, ji kartu su šeima atvyko į Nyderlandus. Eva buvo tokia žurnalistė, pas kurią vertėjo apsilankyti visiems amerikiečiams, turintiems ką pasakyti Nyderlandų publikai. Eva sėdėjo ant kėdės, kairėje nuo ilgos pusapvalės sofos, skirtos laidos svečiams. Ruttė nuėjo sėstis ant sofos, o aš pasilikau pirmoje žiūrovų eilėje. Kadangi laida vyko olandų kalba, man davė ausines, kad galėčiau klausytis sinchroninio vertimo.

Eva pradėjo interviu, paklausdama Ruttės apie skandalą, į kurį įsivėlė jo politinės partijos nariai, kai buvo netinkamai panaudoti keli šimtai eurų. Manęs ši tema nė kiek nenustebino. Mano nuomone, Putinas pavogė milijardus iš Rusijos žmonių. Negalėjau suprasti, kodėl apskritai vertėjo minėti kelių šimtų eurų iššvaistymą. Kai Eva toliau priekabiai klausinėjo Ruttę, man pasidarė nebeįdomu, ėmiau tikrinti žinutes telefone.

Skaitydamas pranešimus pamačiau žinią, nuo kurios kraujas sustingo gyslose. Ją atsiuntė Elena Servettaz, rusų reporterė, dirbanti „Radio France Internationale“ transliuotojui Paryžiuje. Jos pranešimas skambėjo taip: „Maskvoje nužudė Nemcovą!“

Spoksojau į šiuos žodžius, pirštas sustingo ant švytinčio ekrano. To negali būti. Pašėlusiai suvedžiau į „Google“ paiešką „Nemcovas“. Daugybė žiniasklaidos priemonių patvirtino šį faktą. Prieš kelias minutes Borisą Nemcovą nušovė visai šalia Kremliaus.

Mano širdis ėmė pašėlusiai plakti.

Po susitikimo su Borisu Helsinkyje jis tapo ne tik sąjungininku, be kurio neišsiversčiau, bet ir draugu. Kuo geriau jį pažinau, tuo labiau juo žavėjausi. Kaip bet kuris kitas aukšto rango Rusijos valdininkas, jis turėjo galimybę užimti „vietą prie lovio“ ir pasipelnyti iš korupcijos bei piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Vis dėlto jis atsisakė tokio garbėtroškų ir piniguočių gyvenimo. Pasirinko sunkų, bet teisingą kelią ginti eilinius rusus ir kritikuoti tuos, kas piktnaudžiavo valdžia.

Kai Magnickio aktą priėmė Jungtinėse Valstijose, jo dažnai klausdavo: „Ar nemanote, jog šis įstatymas yra priešiškas Rusijai?“ Tuomet Borisas atsakydavo: „Ne. Tai labiausiai prorusiškas įstatymas, kurį priėmė Jungtinės Valstijos per visą mūsų šalių istoriją.“

Dėl šios pozicijos valdininkai Rusijoje jo nekentė. Kartą, po kelionės į Vašingtoną, kur Borisas pateikė Putino bičiulių sąrašą JAV senatoriams, kad juos įtrauktų į Magnickio sąrašą, Šeremetjevo oro uoste jį užpuolė proputiniškai nusiteikęs jaunimas, priklausantis judėjimui „Naši“. Šis išpuolis manęs nenustebino.

Vis dėlto net neįsivaizdavau, kad jį gali nužudyti.

Kol sėdėjau televizijos studijoje Amsterdame, širdį draskė įvairūs jausmai. Norėjau kuo skubiau iš ten išsinešdinti, bet kaip tik tuo metu pasigirdo publikos plojimai. Ruttės pasirodymas baigėsi. Ekrane rodė trumpą vaizdo įrašą, kuriame buvau aš ir Sergejus. Vis dar priblokštas atsisėdau man skirtoje vietoje ant sofos. Įrašas baigėsi. Eva Jinek pradėjo kalbėti nepriekaištinga Amerikos anglų kalba ir mane pristatė.

Ji trumpai papasakojo Sergejaus istoriją. Bandžiau atrodyti dėmesingas, kol atsakinėjau į jos klausimus, bet negalėjau liautis galvoti apie Borisą. Reikėjo kažkaip surasti galimybę aptarti tai, kas ką tik nutiko.

– Sėdite čia gyvas ir sveikas, – tarė ji laidos pabaigoje. – Ar jums galėtų grėsti pavojus?

– Man dabar gresia pavojus. Rusai grasino mane nužudyti. Jie grasino mane pagrobti. Turiu pasakyti, jog vos prieš kelias minutes sužinojau tiesiog siaubingą naujieną iš Rusijos, kad Borisą Nemcovą, vieną iš opozicijos lyderių, nušovė Raudonojoje aikštėje.

– Ką tik?

– Taip, ką tik. Vos prieš kelias minutes.

Publika aiktelėjo. Po akimirkos laidos rengėjai parodė Boriso nuotrauką studijos ekranuose.

– Ar aišku, kas jį nušovė? – paklausė Eva, priblokšta šios netikėtos naujienos.

– Aš tik perskaičiau antraštę. Bet negalėjau to nepaminėti jūsų laidoje.

Po kelių minučių interviu baigėsi. Vis dar norėjau žūtbūt iš ten išeiti, bet jaučiau, kad negaliu, tad atsisėdau šalia ministro pirmininko ir 20 minučių klausiau nerūpestingų pokalbių apie 3D spausdinimą ir kažkokias olandiškas hiphopo grupes.

Vos laidai pasibaigus išskubėjau į lauką ir susistabdęs taksi automobilį grįžau į viešbutį. Kol taksi vingiavo Amsterdamo gatvelėmis, Elena Servettaz vėl parašė: „Kalbėjau su Vladimiru KM. Jis dabar ten, šalia Boriso… Jis visiškai sugniuždytas“. Ji turėjo omenyje Vladimirą Kara-Murzą, 33-ų metų Boriso globotinį, taip pat kovojusį su Putino režimu Rusijoje ir pasisakiusį už Magnickio akto priėmimą visame pasaulyje.

Paskambinau Vladimirui. Negalėjau jo nuraminti. Girdėdamas nepaliaujamą raudojimą, iš jo žodžių sugebėjau suprasti, kad jis buvo ant tilto greta Kremliaus, visai šalia greitosios pagalbos automobilio, kur gulėjo Boriso kūnas. Norėjau sužinoti daugiau smulkmenų, bet Vladimiras vos galėjo šnekėti.

Visą vakarą praleidau kalbėdamasis telefonu ir naršydamas internete, ir galiausiai pavyko išsiaiškinti, kas nutiko.

Tą vakarą Borisas davė interviu „Echo Moskvy“ radijui, kalbėjo apie būsimą antiputinišką demonstraciją, kurią organizavo. Vėliau susitiko su savo mergina viename Maskvos „GUM“ prekybos centro restorane. Pavakarieniavę jie patraukė namo, susikibę rankomis. Abu nužingsniavo per Raudonąją aikštę, eidami link Boriso buto kitame upės krante. Kai jie ėjo per Bolšoj Moskvoreckij tiltą, greta jų pravažiavo didelė sniego valymo mašina. Tą akimirką žudikas iššoko nuo tamsoje skendinčių laiptų šalia tilto ir šešis kartus šovė į Borisą. Jis mirė akimirksniu. Draugei pavyko pabėgti nesužalotai.

Borisas gulėjo ant nugaros, kojos susipynusios, o striukė užtraukta aukštyn iki pažastų, todėl matėsi pilvas ir krūtinė. Ten jis gulėjo ilgą laiką, kol kūną įdėjo į juodą maišą ir įkėlė į greitosios pagalbos automobilį. Pasklidus naujienoms, jo buvusi žmona Raisa ir dukra Žana nuskubėjo į įvykio vietą. Jos atvyko ten tuo pačiu metu, kaip ir Vladimiras Kara-Murza. Iš pradžių visiems trims liepė stovėti už policijos užkardos, bet jie atrodė tokie nusiminę, kad galiausiai policininkai leido jiems prisiartinti. Artimieji maldavo pamatyti Boriso kūną, bet jų prašymų niekas nenorėjo girdėti.

Pareigūnai sutvarkė įvykio vietą, tada atvyko gatvių valymo mašina.

Ta mašina vandeniu nuplovė tiltą, todėl neliko jokių galimybių atlikti tikslią teismo medicinos ekspertizę.

Kitos dienos rytą grįžau į Londoną. Viduje jaučiau tuštumą, bet vis tiek nuėjau į biurą. Ten sužinojau ir daugiau nesuprantamų naujienų. Rusijos vyriausybė pranešė, kad visos stebėjimo kameros aplink Bolšoj Moskvoreckij tiltą naktį prieš įvykį buvo išjungtos, nes reikėjo atlikti „priežiūros darbus“. Pareiškimas buvo visiškai neįtikimas. Borisą nužudė vos už kelių šimtų metrų nuo Kremliaus – labiausiai saugomo pastatų ansamblio visoje Rusijoje. Vienintelė veikusi vaizdo kamera, filmavusi tiltą, priklausė televizijos stočiai „TV Centr“, bet ji buvo nutolusi bent 800 metrų nuo įvykio vietos. Vis dėlto kaip tik Boriso nužudymo akimirką sniego valymo mašina užstojo vaizdą.

Iš visko, ką pareigūnai darė po nužudymo, galėjome spręsti, kad jiems nerūpėjo išsiaiškinti tiesos. Vietoj to, kad ieškotų tvirtų įrodymų, jie įsiveržė į Boriso butą ir biurą, konfiskavo visus dokumentus, kompiuterius, telefonus, kietuosius diskus bei viską, kas buvo susiję su jo politine veikla. Jie labiau domėjosi, kas talkino Borisui kovojant su Putinu, o ne kas jį nužudė.

Galbūt pareigūnams nerūpėjo tiesa, bet Rusijos žmonės norėjo ją sužinoti. Praėjus dviem dienoms po nužudymo, daugiau nei 50 000 žmonių išėjo į gatves, susibūrę į kelių kilometrų ilgio eiseną palei Maskvos upę. Tai, ką prieš Boriso nužudymą organizavo kaip antiputinišką maršą, vėliau virto masine demonstracija, išreiškiančia žmonių sielvartą ir reikalaujančia teisingumo. Į Boriso nužudymo vietą žmonės sunešė tūkstančius gėlių. Pareigūnai greitai jas pašalino, bet žmonės vis grįždavo, atnešdami dar daugiau gėlių. Tai vis pasikartodavo. Net šiandien nužudymo vietoje guli gėlės, jos lyg atgimstantis paminklas Borisui Nemcovui.

Dėl Boriso nužudymo kilo siautulinga žmonių reakcija, todėl Kremlius privalėjo imtis kokių nors veiksmų. Pareigūnai suėmė penkis čečėnus (šeštasis žuvo įvykus sprogimui suėmimo metu). Vienas iš vyrų prisipažino padaręs nusikaltimą, bet vėliau paaiškėjo, kad prieš tai jį kankino. Pasirodo, jog vienas čečėnas buvo Rusijos vidaus reikalų ministerijos darbuotojas.

Galiausiai visus penkis čečėnus nuteisė ilgiems metams kalėjimo už bendrininkavimą nužudant Borisą. Svarbiausias šių kaltinimų tikslas – paskirstyti kaltę. Nė vienas aukštas pareigūnas nebuvo apklaustas, ir, kaip numaniau, niekas nepareiškė įtarimų, kad Putinas yra susijęs su Boriso nužudymu.

Nė kiek neabejojau, kad Putinas įsakė nužudyti Borisą. Buvau ne vienintelis taip manantis. Kai visuomenė ėmė reikšti nuomonę, jog Putinas turėjo stiprų motyvą nužudyti Nemcovą, Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas tvirtino, kad Borisas „nekėlė jokios grėsmės esamai Rusijos vadovybei“ ir kad „Borisas Nemcovas buvo šiek tiek svarbesnis nei eilinis pilietis“.

Nepaprastas pareiškimas. Apėmė jausmas, kad Kremlius davė suprasti, jog Borisas kėlė grėsmę, visi žinojo, jog taip ir buvo. Tokiu atveju Kremliui būtų tikrai naudinga Borisą nužudyti.

Be to, Putinas žinojo, kad Borisas nebuvo „eilinis pilietis“. Dešimtys tūkstančių, o gal net šimtai tūkstančių žmonių palaikė Borisą. Jei Putinas būtų leidęs augti Boriso populiarumui ir pagarbai jam, galiausiai Nemcovo skleidžiamos idėjos taptų nepažabojamos.

Tikriausiai Putiną labiausiai supykdė žinia, kad Borisas talkininkavo priimant Magnickio aktą. Putino manymu, tokia veikla buvo neatleistina išdavystė.

Už visų šių kalbų slypėjo žinia, kad po Boriso nužudymo tokie žmonės kaip aš ir Vladimiras Kara-Murza turėtų susimąstyti. Metus prieš nužudymą Borisas pasirodė „CNN“ studijoje ir pasakė: „Esu gerai žinomas žmogus, dėl to jaučiuosi saugus, nes jei man kas nors nutiktų, kiltų skandalas ne tik Maskvoje, bet visame pasaulyje“.

Daugybę kartų panašiai kalbėjau apie savo padėtį. Nors po nužudymo kilo skandalas, jo pasakyti žodžiai dabar neturėjo prasmės.

Po Boriso nužudymo supratau, kad Putinui nerūpi tokie pareiškimai.